Galvojau jau niekada Jums neberašyti. Mane netikėtai atleido iš „Respublikos leidinių grupės“ ksenofobinės propagandos kanclerio pareigų, todėl kuo rimčiausiai mąsčiau apie savižudybę. Bet po to, taip pat nelauktai įsižiebė viltis gyventi, mat Vitas nuoširdžiai atsiprašė įvykus nesusipratimui, o kelias savaites, kuomet negalėjau dirbti savo mylimo darbo įteisino kaip apmokamas atostogas. Be to, atsirado šis tas, ko su Jumis, mieliausi mano gerbėjai nepasidalinti būtų baisi nuodėmė.
Su dviem labai artimais man draugais, snieguotą šių metų Vasario 14 (Šv. Valentino) rytą, vos išaušus, dūmėme į Palangą, kur buvome užsisakę trivietį kambarį prašmatniuose nakvynės namuose, švęsti visiems Lietuvos žmonėms labai artimos ir iškilmingos šventės. Nuvažiavus vos daugiau nei pusė kelio (ne paslaptis – esu kaunietis), trisdešimčiai kilometrų aplenkus Kryžkalnį, buvome sustabdyti į kelią staigiai išbėgusio Lietuvos policijos uniforma pasipuošusio pareigūno.
Vyšninio BMW ekipažo nariai: vairuotojas (Donatas Č.) ir gale sėdėję du keleiviai (aš, Jonas J. ir Modestas A.(vyrų pavardės ir pravardės, tokios kaip Modemas ar Mozė, redakcijai žinomos)) nutuokėme, kad jokio smarkaus pažeidimo neįvykdėme, todėl nedelsiant sustojome. Vėliau viskas klostėsi taip:
-Policininkas Genrikas Kapcikevičius! – prisistatė tvarkos sergėtojas ir pareikalavo vairininko vairuotojo pažymėjimo ir kitų kelių eismo įstatymuose parodyti reikalaujamų dokumentų.
Donatas Č, draugų kartais vadinamas tiesiog Čerka, pakluso teisėtam pareigūno reikalavimui ir pateikė dokumentus.
-Prašau. – Nedrąsiai tarė jis ir per pusiau pravertą ranką liekna ranka ištiesė šūsnį popierių.
-Kviečiu ateiti į mano automobilį. – tik pažvelgęs į vairuotojo pažymėjimą, griežtu tonu pareikalavo policininkas Genrikas ir kaip mat pridėjo – Nepaklusimas nurodymui bus traktuojamas kaip pasipriešinimas policijos pareigūnui.
Donatas, žinoma, kaip ir mes, kitu du kelionės draugužiai, nebuvo pačio tvirčiausio sudėjimo ir žinojo, kad būtų neprotinga nuo uniformuotojų sprukti automobiliu, apautu vasarinėmis padangomis, todėl nedelsiant išlipo iš automobilio ir mūsų pusėn numetęs lakonišką frazę „blet, kas dabar bus?“ patraukė link kelkraštyje stovinčio ratuoto laikinojo patrulių posto. Kaip sužinojome vėliau, jų automobilyje vyko pokalbis panašus į šį:
-Jūs Donatas Č, taip? Vitoldo Č. Sūnus? – rūsčiai paklausė antrasis ekipažo narys, net kelis kartus paprašytas nesugebėjęs tiksliai pasakyti savo vardo ir pavardės.
-Na taip, - nesiginčijo Donatas, - Vitoldo Č sūnus.
-Jūsų tėvas mums yra skolingas keturis šimtus litų, todėl norėtumėme, kad skolą nedelsiant gražintumėte. – Neleisdami nė paklausti kodėl sustabdė tariamą pažeidėją savo kelionės sutrikdymo tikslą atskleidė pareigūnas Genrikas Kapcikevičius.
-O kuo dėti aš ir mano tėvas? Gal jo skolos ir prašykite! – Logiškus argumentus išdėstė Donatas Č.
Policininkams aiškiai nepatiko toks pažeidimu įtariamo vairuotojo tonas, todėl Donatui Č. buvo liepta išlipti iš automobilio ir laukti. Vyrai grėsmingais veidais patraukė mūsų link ir agresyviai nužvelgė mus pro šoninį automobilio langą.
Antrasis, nežinomu panorėjęs išlikti vyras, bananu pabeldė į mašinos dureles ir liepė mums išlipti.
-Rankos ant BMW! – Sušuko. – Ką, kūrvos, narkotikus rūkot?
-Nieko mes nerūkom! – Atkirto Modestas A. ir pajuto kaip jo kūną glamonėja stiprios Žaliojo Incognito rankos.
-Tikrai nieko nerūkom! – pridėjau ir pravirkau, dėl to, kad pareigūnas Genrikas pradėjo glostyti mano pilvą, keliu prispaudęs mane prie automobilio šono.
Jaučiausi visiškas bejėgis.
Ėmė dar labiau snigti ir mūsų plaukus (ir kailines kepures su snapeliais) uždengė kelių centimetrų storio sniego patalas.
-Renkitės iki pusės, gyvuliai! – Gašlias rankas nuo manęs pagaliau nuplėšęs įsakė Genrikas Kapcikevičius, į veidą nutaikydamas iš dėtuvės ištrauktą tarnybinį revolverį.
Buvo labai baisu, todėl rengėmės. Abu.
-Ir batus! – rėkė toliau žaliasis autostrados demonas.
Nusiavėme ir batus. Susigėdau, nes Modesto A. kojinės buvo netoleruotinai skylėtos, o mano, maža to, kad kiauros, dar ir klaikiai dvokė dvėseliena.
Ir kojines! – vienbalsiu suriko tvarkos prižiūrėtojai.
Modestui A. maunantis kojines ant sniego klestelėjo permatomas plastikinis maišelis, kone sklidinai užpildytas marihuana.
Sakiau, kad narkomanai! – susižvalgę vienbalsiai suriko įstatymo sargai ir prapliupo juoku. – Ką su jais darom?
- Tai ką, vyručiai, važiuojam į Klaipėdą, patikrinsim kraują. Pusantrų metelių už šitus kelis marihuanos gramus jau turit. Pažiūrėsim ką kraujy ras. Gal ne tik prekiavot, bet ir patys vartojot? – tęsė neprisistatėlis ir iš kelnių išsitraukė bananą.
Vėliau jis liepė man suvalgyti visą tą bananą. Netgi žievę. Aš bandžiau nuryti sukramtytą banano apvalkalą. Žievė buvo karti todėl apsivėmiau kelnes, nepradėtas virškinti bananas ir Čili troškinys iš „Timėjaus“ atsidūrė ant sniego šalia automobilio. Galvojau, kad truputį pasityčioję policininkai mus paleis. Bet kur tau!
-O dabar bučiuokitės padugnės! – Užrėkė Genrikas Kapcikevičius taip garsiai, kad suskaudo šąlančios ausys.
-Nesibučiuosim! – Mėgino prieštarauti Modestas, bet tučtuojau į nugarą gavo skausmingą kirtį prožektoriumi, po kurio suklupo į beveik sudoroto aštraus troškinio ir nepaliesto banano košę.
Nebeliko nieko kito, kaip pradėti bučiuotis. Iš pradžių viskas vyko labai vangiai. Tik lūpomis.
-Tai kaip čia bučiuojatės, varykit normaliai, imkit už papo! – nurodė Incognito policininko uniforma.
Mes taip ir darėme. Sumojau, kad Modestas A. senokai neturėjo merginos, todėl labai stengiausi. Draugai vienas kitam padeda ištikus bėdai. Aš žinau ką reiškia ilgai neturėti merginos. Pradėjau glostyti jam krūtinę ir man įvyko erekcija. Modestui irgi.
Tai pamatę pareigūnai prapliupo juoku, atsisuko į Donatą Č. ir įsakė jam taip pat išsirengti iki pusės ir glostyti save. Donatas Č. neprieštaravo. Pasirodė, kad kaip to jis ir laukė. Žingsnelis po žingsnelio jis vykdė viską ką liepė cerberiai ir netrukus stovėjo susikišęs rankas į trumpikės, kurios tedengė jo liekną, bet stangrų kūną.
Po maždaug penkioliką minučių trukusio bučinio mes kiek sušilome ir mūsų jaunų kūnų nebekaustė alinantis žiemos šaltis. Vis dar buvome su didžiulėmis erekcijomis, kai įvyko neregėtas dalykas – pareigūnai patys pradėjo bučiuotis. Pasimetėme, bet bijodami tolimesnių, fiziškai ir morališkai skaudinančių jų veiksmų tęsėme vyrišką petingą.
Pro šalį automagistrale važiuojantys automobiliai laidė garsinius signalus, pagardindami juos tokiais žodžiais kaip „pederastai“, „užmušim“, ir „sodomitai“. Kai kurie net mėtė į mus visokius daiktus.
Tiesa, ne visi vairuotojai buvo tokie priešiški mūsų atžvilgiu. Sustoję sunkiasvorio vilkiko vairuotojai (kabinoje buvo dviese) net prisijungė prie mūsų. Tuo momentu mūsų draugiją sudarė vienas glostantis save ir šeši poromis besibučiuojantys vyrai . Skriete praskriejus dar kelioms minutėms, sustojo taksi automobilis, kuriuo važiavo keturi vyriškai, po keliolikos sekundžių kitas policijos patrulinės rinktinės matadorų ekipažas, po to dar… ir dar… ir dar… Automobiliai vis stojo ir stojo…
Prabėgus kelioms valandoms besibučiuojančių krovininių automobilių vairuotojų su ūsais, taksistų su ūsais, policininkų su ūsais ir kitų ūsuotų vyrų eilė nusidriekė iki pat Kryžkalnio. Vėliau – net iki Kauno!
Saulelei į Baltijos jūrą skęstant, besiglėbesčiuojantys vyrai sudarė vorą nuo Kryžkalnio, per Kauną, iki pat Talino.
Šitaip sudarėme Antrąjį Baltijos kelią.
Tai va, jeigu kam įdomu, gegužės 8 dieną planuojam susitikimą Vilniuje. Maloniai kviečiame visus patriotiškai nusiteikusius jaunuolius ateiti, nepasididžiuoti. Alų midų gersim, gal kas net ir per barzdą nuvarvės.
