IR KUR MES DABAR NUĖJOME?

AČIŪ TAU, NEPRIKLAUSOMYBE,  KAD NEBETURIME KO VALGYTI, O UŽ ORĄ YRA KOMUNALINIS MOKESTIS.

Buvo galybė įvairiausių gandų apie artimus kadencijas baigusių Lietuvos prezidentų ryšius su vieningosios Vokietijos tėvu Adolfu Hitleriu. Pradžioje Antanas Smetona, vėliau, kalbama, slaptai su iškiliausiu visų laikų vakarų/vidurio Europos politiku santykiavo Algirdas Mykolas Brazauskas, galiausiai estafetę perėmė neteisėtai nušalintas žmonių Prezidentas Rolandas Paksas (įdomus prietaras: Rolandas rūkyti bintą išmoko būtent iš vyro, paties Pakso meiliai vadinamo Dėde Adžiu). Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose minima, kad kaip tik Adolfas Hitleris ir padarė Dalios Grybauskaitės ranką tvirta, o kūno kalbą, veido miną ir šukuoseną beveik tobulomis.

Milžinišką skandalą sukėlė Laimos Paksienės išprovokuotas, paprasto valstiečio pinigais padengtas, kelių Kauno Prezidentūros kambarių euroremontas. Tik dabar, akylų socialistinio portalo Jonka.lt žurnalistų pastangomis paaiškėjo kraupi (tačiau kartu ir džiuginanti) tiesa. Kauno Prezidentūroje, pirmosios Lietuvos ponios suremontuotuose kambariuose apsigyveno Adolfas Hitleris!

Paklausykime liudininko pasakojimo:

„Vasario 16 dieną, eidamas namo iš baro „Pas Stenley“, pastebėjau iš senosios laikinosios sostinės prezidentūros kamino virstančius juodus dūmus.  „Kas tai galėtų būti“ pagalvojau. „Negi pagaliau įvyko tai, kas turėjo įvykti ir Paksų šeimyna grįžo namo?“. Nusprendžiau patykoti už Prezidento Aleksandro Stulginskio bronzinės skulptūros ir išvydau įstabų reginį. Vėlai naktį, ar anksti ryte, nesvarbu, apie antrą valandą, pastato durys atsivėrė ir laukan, įsikandęs pypkę, išėjo neaukštas ūsuotas vyrutis, baltu kariniu švarku iki kelių, nešinas virtuvine kėde. Kaip mat jį pažinau, nes domiuosi istorija. Tądien kiekvieno pastato sienas puošė lietuviškos trispalvės, matyt dėl to, kad Rumšiškėse vyko užgavinių šventimas. Žiema žiema, bėk iš kiemo! Kuo aš baigiau? Ak, taip. Savimi pasitikinčio ūsuoto vyriškio eisena išdavė, tai – reichskancleris Adolfas Hitleris! Jis vaikščiojo po kiemelį išdidus nelyginant patinėlis povas, vis sustodavo prie buvusių Lietuvos prezidentų, šalia jų skulptūrų pasidėdavo virtuvinę kėdę, ant jos pats užlipdavo, pasipuikuodavo, nulipdavo ir eidavo prie sekančio monumento.Tai tęsėsi apie valandą, o Adolfui baigus vakarinį pasivaikščiojimą, nukulniavau namo. Eiti darėsi vis sunkiau, nes buvau girtas, o slapčia laukdamas gero kadro, gėriau dar“.

Ko gero vienintelio teisingo lietuviško naujienų portalo Jonka.lt skaitytojams pateikiame kelias pikantiškas nuotraukas.Abi darytos panašiu metu. Viena – išpažintį atlikusio anonimu panorusio išlikti skaitytojo, Vasario 16-ąją, o kita – tiesiog liudininko autoportretas.

Jaunojo operatoriaus užfiksuotas Vasario 16-osios Prezidentūros kiemelio vaizdas:

Liudininkas visame gražume:

Galvojau jau niekada Jums neberašyti. Mane netikėtai atleido iš „Respublikos leidinių grupės“ ksenofobinės propagandos kanclerio pareigų, todėl kuo rimčiausiai mąsčiau apie savižudybę. Bet po to, taip pat nelauktai įsižiebė viltis gyventi, mat Vitas nuoširdžiai atsiprašė įvykus nesusipratimui, o kelias savaites, kuomet negalėjau dirbti savo mylimo darbo įteisino kaip apmokamas atostogas. Be to, atsirado šis tas, ko su Jumis, mieliausi mano gerbėjai nepasidalinti būtų baisi nuodėmė.

Su dviem labai artimais man draugais, snieguotą šių metų Vasario 14 (Šv. Valentino) rytą, vos išaušus, dūmėme į Palangą, kur buvome užsisakę trivietį kambarį prašmatniuose nakvynės namuose, švęsti visiems Lietuvos žmonėms labai artimos ir iškilmingos šventės. Nuvažiavus vos daugiau nei pusė kelio (ne paslaptis – esu kaunietis), trisdešimčiai kilometrų aplenkus Kryžkalnį, buvome sustabdyti į kelią staigiai išbėgusio Lietuvos policijos uniforma pasipuošusio pareigūno.

Vyšninio BMW ekipažo nariai: vairuotojas (Donatas Č.) ir gale sėdėję du keleiviai (aš, Jonas J. ir Modestas A.(vyrų pavardės ir pravardės, tokios kaip Modemas ar Mozė, redakcijai žinomos)) nutuokėme, kad jokio smarkaus pažeidimo neįvykdėme, todėl nedelsiant sustojome. Vėliau viskas klostėsi taip:

-Policininkas Genrikas Kapcikevičius! – prisistatė tvarkos sergėtojas ir pareikalavo vairininko vairuotojo pažymėjimo ir kitų kelių eismo įstatymuose parodyti reikalaujamų dokumentų.

Donatas Č, draugų kartais vadinamas tiesiog Čerka, pakluso teisėtam pareigūno reikalavimui ir pateikė dokumentus.

-Prašau. – Nedrąsiai tarė jis ir per pusiau pravertą ranką liekna ranka ištiesė šūsnį popierių.

-Kviečiu ateiti į mano automobilį. – tik pažvelgęs į vairuotojo pažymėjimą, griežtu tonu pareikalavo policininkas Genrikas ir kaip mat pridėjo – Nepaklusimas nurodymui bus traktuojamas kaip pasipriešinimas policijos pareigūnui.

Donatas, žinoma, kaip ir mes, kitu du kelionės draugužiai, nebuvo pačio tvirčiausio sudėjimo ir žinojo, kad būtų neprotinga nuo uniformuotojų sprukti automobiliu, apautu vasarinėmis padangomis, todėl nedelsiant išlipo iš automobilio ir mūsų pusėn numetęs lakonišką frazę „blet, kas dabar bus?“ patraukė link kelkraštyje stovinčio ratuoto laikinojo patrulių posto. Kaip sužinojome vėliau, jų automobilyje vyko pokalbis panašus į šį:

-Jūs Donatas Č, taip? Vitoldo Č. Sūnus? – rūsčiai paklausė antrasis ekipažo narys, net kelis kartus paprašytas nesugebėjęs tiksliai pasakyti savo vardo ir pavardės.

-Na taip, - nesiginčijo Donatas, - Vitoldo Č sūnus.

-Jūsų tėvas mums yra skolingas keturis šimtus litų, todėl norėtumėme, kad skolą nedelsiant gražintumėte. – Neleisdami nė paklausti kodėl sustabdė tariamą pažeidėją savo kelionės sutrikdymo tikslą atskleidė pareigūnas Genrikas Kapcikevičius.

-O kuo dėti aš ir mano tėvas? Gal jo skolos ir prašykite! – Logiškus argumentus išdėstė Donatas Č.

Policininkams aiškiai nepatiko toks pažeidimu įtariamo vairuotojo tonas, todėl Donatui Č. buvo liepta išlipti iš automobilio ir laukti. Vyrai grėsmingais veidais patraukė mūsų link ir agresyviai nužvelgė mus pro šoninį automobilio langą.

Antrasis, nežinomu panorėjęs išlikti vyras, bananu pabeldė į mašinos dureles ir liepė mums išlipti.

-Rankos ant BMW! – Sušuko. – Ką, kūrvos, narkotikus rūkot?

-Nieko mes nerūkom! – Atkirto Modestas A. ir pajuto kaip jo kūną glamonėja stiprios Žaliojo Incognito rankos.

-Tikrai nieko nerūkom! – pridėjau ir pravirkau, dėl to, kad pareigūnas Genrikas pradėjo glostyti mano pilvą, keliu prispaudęs mane prie automobilio šono.

Jaučiausi visiškas bejėgis.

Ėmė dar labiau snigti ir mūsų plaukus (ir kailines kepures su snapeliais) uždengė kelių centimetrų storio sniego patalas.

-Renkitės iki pusės, gyvuliai! – Gašlias rankas nuo manęs pagaliau nuplėšęs įsakė Genrikas Kapcikevičius, į veidą nutaikydamas iš dėtuvės ištrauktą tarnybinį revolverį.

Buvo labai baisu, todėl rengėmės. Abu.

-Ir batus! – rėkė toliau žaliasis autostrados demonas.

Nusiavėme ir batus. Susigėdau, nes Modesto A. kojinės buvo netoleruotinai skylėtos, o mano, maža to, kad kiauros, dar ir klaikiai dvokė dvėseliena.

Ir kojines! – vienbalsiu suriko tvarkos prižiūrėtojai.

Modestui A. maunantis kojines ant sniego klestelėjo permatomas plastikinis maišelis, kone sklidinai užpildytas marihuana.

Sakiau, kad narkomanai! – susižvalgę vienbalsiai suriko įstatymo sargai ir prapliupo juoku. – Ką su jais darom?

- Tai ką, vyručiai, važiuojam į Klaipėdą, patikrinsim kraują. Pusantrų metelių už šitus kelis marihuanos gramus jau turit. Pažiūrėsim ką kraujy ras. Gal ne tik prekiavot, bet ir patys vartojot? – tęsė neprisistatėlis ir iš kelnių išsitraukė bananą.

Vėliau jis liepė man suvalgyti visą tą bananą. Netgi žievę. Aš bandžiau nuryti sukramtytą banano apvalkalą. Žievė buvo karti todėl apsivėmiau kelnes, nepradėtas virškinti bananas ir Čili troškinys iš „Timėjaus“ atsidūrė ant sniego šalia automobilio. Galvojau, kad truputį pasityčioję policininkai mus paleis. Bet kur tau!

-O dabar bučiuokitės padugnės! – Užrėkė Genrikas Kapcikevičius taip garsiai, kad suskaudo šąlančios ausys.

-Nesibučiuosim! – Mėgino prieštarauti Modestas, bet tučtuojau į nugarą gavo skausmingą kirtį prožektoriumi, po kurio suklupo į beveik sudoroto aštraus troškinio ir nepaliesto banano košę.

Nebeliko nieko kito, kaip pradėti bučiuotis. Iš pradžių viskas vyko labai vangiai. Tik lūpomis.

-Tai kaip čia bučiuojatės, varykit normaliai, imkit už papo! – nurodė Incognito policininko uniforma.

Mes taip ir darėme. Sumojau, kad Modestas A. senokai neturėjo merginos, todėl labai stengiausi. Draugai vienas kitam padeda ištikus bėdai. Aš žinau ką reiškia ilgai neturėti merginos. Pradėjau glostyti jam krūtinę ir man įvyko erekcija. Modestui irgi.

Tai pamatę pareigūnai prapliupo juoku, atsisuko į Donatą Č. ir įsakė jam taip pat išsirengti iki pusės ir glostyti save. Donatas Č. neprieštaravo. Pasirodė, kad kaip to jis ir laukė. Žingsnelis po žingsnelio jis vykdė viską ką liepė cerberiai ir netrukus stovėjo susikišęs rankas į trumpikės, kurios tedengė jo liekną, bet stangrų kūną.

Po maždaug penkioliką minučių trukusio bučinio mes kiek sušilome ir mūsų jaunų kūnų nebekaustė alinantis žiemos šaltis. Vis dar buvome su didžiulėmis erekcijomis, kai įvyko neregėtas dalykas – pareigūnai patys pradėjo bučiuotis. Pasimetėme, bet bijodami tolimesnių, fiziškai ir morališkai skaudinančių jų veiksmų tęsėme vyrišką petingą.

Pro šalį automagistrale važiuojantys automobiliai laidė garsinius signalus, pagardindami juos tokiais žodžiais kaip „pederastai“, „užmušim“, ir „sodomitai“. Kai kurie net mėtė į mus visokius daiktus.

Tiesa, ne visi vairuotojai buvo tokie priešiški mūsų atžvilgiu. Sustoję sunkiasvorio vilkiko vairuotojai (kabinoje buvo dviese) net prisijungė prie mūsų. Tuo momentu mūsų draugiją sudarė vienas glostantis save ir šeši poromis besibučiuojantys vyrai . Skriete praskriejus dar kelioms minutėms, sustojo taksi automobilis, kuriuo važiavo keturi vyriškai, po keliolikos sekundžių kitas policijos patrulinės rinktinės matadorų ekipažas, po to dar… ir dar… ir dar…  Automobiliai vis stojo ir stojo…

Prabėgus kelioms valandoms besibučiuojančių krovininių automobilių vairuotojų su ūsais, taksistų su ūsais, policininkų su ūsais ir kitų ūsuotų vyrų eilė nusidriekė iki pat Kryžkalnio. Vėliau – net iki Kauno!

Saulelei į Baltijos jūrą skęstant, besiglėbesčiuojantys vyrai sudarė vorą nuo Kryžkalnio, per Kauną, iki pat Talino.

Šitaip sudarėme Antrąjį Baltijos kelią.

Tai va, jeigu kam įdomu, gegužės 8 dieną planuojam susitikimą Vilniuje. Maloniai kviečiame visus patriotiškai nusiteikusius jaunuolius ateiti, nepasididžiuoti. Alų midų gersim, gal kas net ir per barzdą nuvarvės.

Gerbiamas heterosekualus Lietuvos gyventojau. Ne paslaptis, kad gegužės mėnesį Vilniuje rengiamas šlykštus išsipusčiusiu gašlių padugnių-pederastų paradas. Apsaugokime savo vaikus ir įrodykime savo meilę priešingos lyties žmogaus genitalijoms, neleisdami jam įvykti!

Jeigu tu nesi:

• Kardinolas Šikneljė
• Vasco De Gama ant sušlapusio vyriško falo.
• Diasas Bartalomėjus, su erekcija ant gėjaus.
• Džiovanis de Verazano iš išangės knibinėjantis sūrį permezano.
• Keliauninkas Džeimsas Kukas, susisukęs dėl bibukų.
• Piktasis anuso Dartas Veideris
• Megėjas didelio falo, vyriškų kelnaičių atradėjas Fernandas Magelanas
• Gauruoto gumbo Kristupas Kolumbas
• Benediktas Musolinis,  abejingas moters klynui.

Ir jeigu Tu, pilieti, būdamas vyru nesi abejingas:

• Putkai.
• Papams.

Arba būdama moterimi nežiūri atlaidžiai į:

• Sėklides.
• Bybį.

Prisijunk prie iniciatyvinės homofobų, bachūrų ir studenčių iš kaimų iniciatyvinės grupės ir:

• Būk pašlovintas dviejų didžiųjų  Lietuvos  Stanislavų (Dievo Tėvo Stanislavo ir Dievo Sūnaus Stanislavo Buškevičiaus).
• Protesto metu paliesk Vytauto Šustausko barzdą.
• Pasidalink stipria kalėjime virta arbata su daugiavaikiu patinėliu Petru Gražuliu.
• Sukirsk vieną kitą riebalų kuokštą su seimo nariu, Pakso bendražygiu, vyriškumo etalonu Valentinu Mazuroniu.
• Tapk ne gėjumi visam likusiam gyvenimui, kad ir kas nutiktų.

Susiliek su dešimttūkstantine bendraminčių ksenofobų minia feisbuke. Tapk GĖJŲ PARADO nekentėju ir laimėk vieną iš keturių šimtų analinių kaiščių, skirtų tik vyrams, naudoti sekso metu su savo heteroseksualia žmona.

“PRIE HOMOSEKSUALUMO ĮPRANTAMA!” (S.BUŠKEVIČIUS) TAPK JUDĖJIMO DALIMI JAU DABAR, SPAUSDAMAS ŠĮ PASIPRIEŠINIMO ORGANIZATORIŲ PATEIKIAMĄ LOGOTIPĄ!

Teisingai. Jie yra pusbroliai.

Gediminas Vagnorius grįžta!

“Gembių, binto ir prakūrų augintojų asociacijos prezidentas V.Rudokas “Valstiečio laikraščiui” teigė: “Binto suvartojimas pastaraisiais metais labai išaugo. Dabar patys nebesuspėjame priauginti jo tiek, kiek reikia Lietuvos rinkai. Dalį pradėjome eksportuoti iš Baltarusijos, jau tariamės su Lenkijos agronomais. Neteisėtai nušalintojo Žmonių prezidento Rolando Pakso apetitas vis auga, o mes patys nebeišgalime tenkinti jo poreikių.”

Šaltinis

Dvi beždžionės, sena ir jauna, tupėjo medyje. Vos matomos džiunglių tankmėje, staiga, tarytum gavusios ženklą, abi nutilo.

-Tu žinai, – tarė jaunesnioji, nutraukdama nejaukią tylą, – man atrodo, kad mus aprašinėja.
-Jau senokai – liūdnai pripažino senoji, – esam stebimos dar nuo vakar, kai dėl kokoso riešuto ir šlakelio nesumyžto upelio vandens, kovodamos su OJ, spiegėme, sukeldamos nemenką erzelį.
-O ko daugiau iš jų galima tikėtis? – atsiduso mažiau gyvenimiškos patirties turinti – jie (žmonės red.past.) visada kokių šlykščių atrakcijų mums primąsto. Tai į narvus sugrūdę kur už devynių jūrų išplukdo, tai vienų beždžionių gentis prieš kitas sukursto, tai žiū, aprašinėt be įspėjimo pradeda.

Tūžtelėjusi jaunuolė atsisuko į  mokslininkus ir pusbalsiu suriko: „kūrvos, ar leidau mane aprašinėt?“
-Nedaryk staigių judesių. Elgiamės taip, lyg nežinotume, kad esam stebimos. – smarkuolę raminti puolė išmintingesnis primatas.
Jaunėle atsiduso ir pusiau piktai, lyg rodydama „bergždžias reikalas“ numojo ranka tyrinėtojų pusėn.

Beždžionės darė taip, kaip liepė ilgaamžė. Ilgai sėdėjo, linksmai besišnekučiuodamos apie šeimyninius reikaliukus. Senoji žarstė patarimus, o jaunoji godžiai juos rijo, retkarčiais atlikdama ką nors ne itin svarbaus, pavyzdžiui: pasikasydavo galvą, papūsdavo lūpas ar, žiūrėdama į primatų tyrinėtojus, įsikišusi pirštą sau į išangę, nutaisydavo tą visiems žinomą šimpanzių šypseną, puošniais auksiniais dantimis, per pusę gyvūnėlio veido.

Vos tik sutemo, jaunoji čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį pailgą kietą daiktą ir keliais tiksliais smūgiais į pakaušio sritį, užtvatijo vyresnėlę.
-Dėl patinėlių ir džiunglių gėrybių! – Apsiputojusi sušuko žudikė, žiūrėdama tiesiai į mokslininkus. – Ir be to, mes nenorėtumėme būti toliau vadinamos beždžionėmis. Mes esame afroamerikietės!

Rašome Jums iš Pravieniškių II pataisos namų. Užbėgdami įvykiams už akių sakome – nesame masiniai prievartautojai ar serijiniai žudikai. Lengvo rėžimo įkalinimo įstaigoje kali neteisingai lengvais arba pusiau sunkiais nusikaltimais apkaltinti 1175 vyrai. Mums labai sunku. Moterų nėra, o įsidarbinus (pas mus tai laikoma vienu baisiausiu vidinių kalinių įstatymų pažeidimu) fabriko moterys mus aplenkia iš tolo, kūniškai atsiduodamos vos vienam kitam nuteistajam.

Moterų nėra, slegia nyki buitis, o dar tie rutina tapę kasdieniai darbai – atsišaukimas, esant šaukiamiems vardais ir pavardėmis kiekvieną rytą, keliolikos minučių mankšta prikvėpuotoje sporto salėje (be to, joje nėra normalių svorių), prasto, šunims netinkančio maisto valgymas bendroje valgykloje, seksualinis vyrų smurtas dušuose (kas antrą ketvirtadienį), vakariniais atsišaukimas prižiūrėtojams ištarus savo pavardę ir graudi katalikiška malda prieš miegą.

Šį laišką rašome ne šiaip sau. Turime misiją – pakeisti paprasto darbo žmogaus požiūrį į nepelnytą bausmę atliekančius nuskriaustuosius, tokius, kaip mes. Retu atveju peržengę pataisos namų vartus, turime segėti mažas baltas korteles, kuriose surašyti ne tik asmeniniai mūsų duomenys, bet ir prasižengimai. Tokiu būdu esame dar kartą atstumiami nuo „normaliosios“ visuomenės.

Kartą valgykloje įvyko nemalonus incidentas. Apie jį norėtume papasakoti plačiajai visuomenei, bet nežinome į ką daugiau kreiptis. Jonai Jonka, tu esi paskutinis ir vienintelis mūsų susisiekimas su laisvėje esančiomis moterims, kurioms šis laiškas ir skirtas, nes jau girdime, kaip ateina prižiūrėtojas ir jis greičiausiai ras mūsų turimą išmanųjį telefoną Nokia 9300i.

Viskas buvo taip: pas mus turėjo atvažiuoti Tėvas Stanislavas ir suteikti visiems nuodėmių atleidimą, bet kai kurie kaliniai nesutiko valgyti savo maisto ir visi be išimčių buvome nubausti, atšaukė dvasinio vedlio vizitą, todėl dabar gyvename nuodėmėje.

Turiu baigti laišką. Pabaigai paminėsime, kad susidomėjusios moterys mums gali rašyti: Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, Kodas 188721467, Pravieniškės II, LT-56552 Kaišiadorių raj, pradedančiųjų nuteistųjų baleto šokėjų grupei, taip pat prirašykite kalinio numerį, kuriam rašote.

P.S. Nenustebkite, kad laišką rašiusio žmogaus rašysena tokia grakšti, Jums rašo šmeižtu apšmeižtas VU žurnalistikos fakulteto buvęs prodekanas.

P.P.S. Pridedame savo grupės nuotrauką, ne per seniausiai fotografuotą vieno už nieką įkalinto vyro mobiliuoju išangėje laikomu telefonu. (kaliniams kurie nelaukia moterų laiškų, arba jau yra mirę užtušavome veidus )

P.P.P.S. Moterys, rašykite mums, mes labai laukiame Jūsų laiškų ir siunčiame Jums šį muzikinį sveikinimą: http://www.youtube.com/watch?v=nV89ayuiH0M

Iki pareikalavimo!!