Žmonės manęs klausia kodėl aš medžioju. “Kodėl Tu medžioji”-sako jie. “Vieno atsakymo nėra” atsakau aš ir kabarojuosi bokštelin, prie kurio jau rikiuojasi iš visų miško kampų suvaryti sveiki šernai.

O rimtai, kodėl aš medžioju? Nuaidi mano paleistas šūvis, kruvina krenta šerno patelė. Berniukai, čiumpam peilius ir DAMUŠAM ją! Rusišku akcentu padabintus žodžius išbeldžiu energingai. Kur baigiau? Ah, taip, kodėl aš toks geras medžioklis? Ne, pala, ne kodėl toks geras, o kodėl aš apskritai medžioju… Kas čia? – Susidomiu aš – kas man užduoda šiuos klausimus? Na, nesvarbu. Nutraukdamas mintį tęsiu pasakojimą.

Medžioti pradėjau seniai. Nė pats nepamenu kada, greičiausiai paauglystėje. Priežasčių daug, tačiau svarbiausia iš jų ta, kad man tiesiog patinka žudyti. Kai kas sako, kad tai instinktas, ir aš manau, kad tai lygiai toks pats instinktas kaip ir muši moteris. Esminis instinktas. Mes apie medžioklę, taip? Dabar negaliu rašyti ilgo pasakojimo, nes žmona jau liepia eiti miegoti. Po to, kai sulaužiau jai du šonkaulius, o ji ant manęs nerašė pareiškimo, esu jai šį bei tą skolingas, todėl vykdau kone visus nurodymus. Paėmė viršų, kaip sakoma, ragana.

Trumpai papasakosiu paskutinės medžioklės nuotykius:

Hansas, debilas iš Vokietijos, prisigėrė tiek, kad nebepaėjo, ir nušovė lūšį.

Viskas parodyta čia:

O aš? O aš ką… Nušoviau du šernus, tiesa, kai išsiblaiviau paaiškėjo, kad vienas šernas buvo varovas, o kitas šernas buvo rudai nudažyta šimtakilograminė naminė kiaulė.

Iki greito susirašymo!

Kategorija:
Medžiotojas Algirdas