Vakar apie vidurnaktį (vidurnaktis – vakar ar šiandien?) buvau rotušės aikštėje, Kaune. Gėriau “Grand Cavalier” šampaną. Taip, GC gamina visai gardų šampaną. Ir taip, aš retais žiemos vidurnakčiais Rotušės aikštėje, pavyzdžiui švęsdamas kokio gero draugo gimtadienį, išgeriu šampano. Ne dažnai. Kartais.

“Šampanas kaip šampanas” – pagalvojau, o tuo tarpu BUM! BUM! pasigirdo agoniškas beldimas į Nissan „Almera“ vairuotojo pusės langą. “Kas gi ten” – pagalvojau aš. Atsakymo ilgai laukti neteko – pravėrus langą, per kelis centimetrus nuo automobilio stovėjo du, kaip rodė visi ženklai,  mirtinai sušalę berniukai. Tąkart mano akys prisipildė ašarų:“Ką tokie maži berniukai vidury nakties daro Rotušės aikštėje? Kur jų tėveliai? Kodėl jiedu kenčia už visas mūsų padrikos visuomenės klaidas?” – nepabūgau sau iškelti šių klausimų.

“Gal turite centų, labai valgyti noriu” mandagiai, tačiau labai liūdnai, ištarė kiek aukštesnis, maždaug vienuolikos – dvylikos metų berniukas. Jo liesus pečius dengė, be jokios abejonės, tokiame šaltyje netinkama vilkėti nudryžusi, pilka sermėga. Papilkęs it tas rudeninis rūbas žiemą berniuko veidas rodė skurdą, o drebantis balsas išgąstį.

Su šiais Pilkio (kaip pavadinau jį savo mintyse) žodžiais antrasis, šalia stovintis, berniukas iš pradžių pradėjo krizenti, o po to juoktis balsu. Tada aš supratau klastą. Žalčiams reikia pinigų kokainui arba prostitutėms. Arba ir tam ir tam. „Na palaukite, mažieji nenaudėliai, tuoj aš jums parodysiu iš kur kojos dygsta!“ – ištariau mintyse.

„Ką aš jums parodysiu, juk jūs dar tik vaikai…“ – pripažįstu sau esantis dar ne toks blogas žmogus ir ramiai klesteliu atgal ant sėdynės. Pradėjau galvoti, kokią žalą gamtai būčiau padaręs, jeigu mažiesiems žalčiams – ubagautojams būčiau davęs savo sunkiu darbu ir juodomis panagėmis uždirbtų pinigų…

Iš pradžių nebūtų nieko baisaus – neūžaugos apgavikai nusipirktu kokių nors narkotikų, moterų, ar dar ko nepadoraus, o kitą vakarą vėl šliaužiotų po Rotušės aikštę prašinėdami pinigų.

Ne, draugai, tai ne viskas, reikia žvelgti giliau! Duodamas pinigų šiems vaikams, aš pažeisčiau natūralią atranką, tikrąją evoliuciją. Tegu susiranda maisto patys, pavyzdžiui susimedžioja kokį gyvūną ar panašiai. Tai ta pati situacija kaip ir su šernais miške. Žinote kas būna šernams, kurie susigundo ėsti dykai? Ogi jiems būna chana. Chajuk. Pyzdiec.Tie šernai nuveina nachui į kokį nors šernų pragarą arba rojų. Koks nors medžiotojo Algirdo tipo personažas jų jau tyko bokštelyje. BANG, BANG! Nuaidi šūviai. Ėdikas už dyką krenta negyvas…  Taip pat ir su vaikais. Kodėl mes turėtume sudaryti lupikautojams geresnę terpę išlikti negu tiems vaikams, kurie maistą susimedžioja ar užsiaugina patys? Kodėl? Pagalvokite apie tai.

Tik galvodami mes kartu išspręsime opiausiąsias sociumo problemas.

Kategorija:
Konstruktyvi visuomenės kritika