Sveiki, čia vėl aš, Jūsų jau pamėgtas raudonžandis centrinio komiteto vadas, pamptelėjęs gerasis medžiotojas Algirdas. Turbūt girdėjote kaip Bosas, kūrva, elnyne darė fazanų genocidą. Ne paslaptis, kad aš, aistringas beginklių gyvūnų žudikas retkarčiais apsilankau kruviniausiuose, masiškiausiuose gyvūnų šaudynėse. Papasakosiu kaip viskas buvo. Klausykite mano nuotykio!

Iš pradžių prileidom visą kiemą fazanų. Apie 300! Nepagailėjo kitas medžioklis pinigėlio. 300 tai ne juokas. Sakė, kad ne be reikalo trys šimtai. “THIS IS SPARTA, NAHUI!” nušovęs dvyliktą fazaną, erekcijos ištikta būsena rėkiau. Ekstazė. Dar kita šio magiško skaičiaus esmė – mes, medžiokliai, maždaug 300% kartų geresni už paprastus žmones, nelinkusius žudyti. Žodžiu, pasakoju kaip buvo.

Pirmas etapas buvo štai toks:

Prileidome pilną kiemą fazanų, daugumą išpyškinome, o ant likusių keliolikos užsiundėme lapes. O kodėl gi ne? Lapės gyvūnai aršūs, kaip mat puolė fazanus ir nusukiojo laibus paukštelių sprandelius.

Antras etapas:

Kai lapės padarė joms paskirtą darbą, mes lapes užpjudėme vienas ant kitų. Gražiai sugalvota! Jos kandžiojosi tol, kol liko tik viena – stipriausioji.

Trečias etapas:

Lapės išžudė vienos kitas, o liko tik viena lapių-lapė, tai įdomumo dėlei tą lapių karalienę liepėm pulti vilkams. Šaunios kautynės ligi mirties!

Ketvirtas etapas:

Vilkų jėgos ne begalinės, o ir elniai turėjo jiems ką pasakyti. Nuo seno elniai nekenčia vilkų. Panašiai kaip “Liverpoolio” ir “Evertono” fanai. Vilkai prieš mirtį staugė “You will never walk alone”. Tas dar labiau įsiutino elnius ir šie, Boso nedašerti, ant nušovimo auginami ilgakojai gražuoliai kaip reikiant darbavosi savo ragais. Pirmyn elniai, išskerskite nelabuosius vilkus!

Penkta kova:

Elniai šaunuoliai, bet kaip elniai kaunasi prieš danielius, kuriuos bosas taip pat augina savo gyvūnų koncentracijos stovykloje, praleisti negalėjome. Nuostabus reginys. Gentainiai žudo gentainius. UCH! Net išraudau. Spaudimas mat sukilo.

Šeštas etapas:

Danieliai nugalėjo, tačiau tai buvo dar ne viskas. Iš savo vilos Antanas ištraukė negrų vergų, vietoje, iš bambuko išlankstė šiems lankus ir liepė šaudyti danielius! Tai gardaus juokelio buvo. Tai buvo!

Septintas, pasktinysis etapas:

Viskas turi pabaigą. Juokinga buvo primityviais karo padargais ginkluotų dvaro tarnų ir danielių kova. Bet neiškentę tokio tarnų žiaurumo mes su žmonele stojom į mūšio lauką ir šaudėm bet kur. Vergeliai krito vienas po kito. Net Boso pasididžiavimą – tigrą, ir tą nupylėme. “Degtinė daro savo” – pasakiau atsisukęs į Antaną. Antanas šypsojo į savo ilgus plaukus. Kvatojo ir kiti mūsų “masinio naikinimo” būrelio nariai.

Išgėrę dar degtinės, ar tai viskio, neatsimenu, išsiparpėm, ryte išsikvietėm savo asmeninius vairuotojus ir pasipylėme kas kur. Tai šauni medžioklės naktelė buvo. Žmogus vs žveris tikroji, natūralioji ir sąžiningoji dvikova. Šįkart laimėjo žmogus. Gal sekantį kartą triumfuos gamta?

Kategorija:
Medžiotojas Algirdas