Pirma dalis čia.

Įrašas: LRT_2009_03_13_Kaip_Žmonės_Gyvena(Part_2).wav

Parėmę dviratį į sukrypusią gryčią, abu vyrai įeina į namus. Benas Rupeika nusimauna molinus  batus. Pasimato kiaura, kadaise buvusi balta kojinė. Vietinis Kaimo Vyras  padaro tą patį. Jo kojinės sveikos. Benas staiga susivokia, kad purvinos ir kiauros kojinės – žurnalisto specifinis bruožas. Provincijos reporteris su nauju draugu sėdasi užu stalo ir pradeda kalbėtis.

Benas Rupeika: Nu, tai ar neprasuksi degtinėlės?
Vietinis Kaimo Vyras: Neprasuksiu
B: A tai kodėl?
VKV: A tai kad gaila.
B: Graži trioba tavo.
VKV: Ai, kū te graži.
B: Ir tu pats gražus vyras.  Drūtas, ta prasme, gražiai  nuaugęs. Muskulai kokie ant rankų, tu tik pasižiūrėk!

Vietinis Kaimo vyras  dailiai nurausta.

VKV: Ačiū, ačiū, Benuli.
B: A tai prasuksi degtinėlę?
VKV: Nu kad ką jau su tavim darysi. Prasuksiu!

Beno gražbylysčių apžavėtas Kaimo Vyras iš juodo medžiaginio maišelio ištraukia būtelį „TTT“ (Tvarka  ir Teisingumas Tautai) degtinės, alkūne vožia per taros dugną, trakšteldamas atšoka kamštelis. Pasigirsta abiem pokalbio dalyviams širdžiai mielas garsas (degtinė bėga stiklinėn).

B: Nu, dzingu lingu, bičiuli.
VKV: Dzingu, lingu, nachui!
B:  A be zakuskos?
VKV: Be zakuskos. A kam reik juos?
B: Niekam!

Vyrai išgeria po kelis šimtus gramų degtinės ir pauostę vienas  kito plaukus (Benas šio triuko išmoko tarybinėje armijoje) blevyzgoja toliau.

B: Na tai pakalbam apie ką nors.
VKV: Pakalbam.
B: Ar sunku kaime gyventi?
VKV: Sunku, labai sunku.  Man ir gyvulius vienam prižiūrėc raik, ir laukus vienam praart, ir pečių pačiam kurianc.
B: O tai kokios naujos pagalbininkės į buitį ko nesusirandi?
VKV: Ai, tai kad man jau nebestov nuo degtinės. Be to nelabai kam aš i patiksiu toks. Kas mane ims?
B: Tai kūrva gal kokia už degtinę paimtų. Vis linksmiau gyvent būtų.
VKV: Gal i linksmiau. Reikės pažiūrėtc.

Vyrai kartoja degtinės gėrimo ritualą. Vėl aidi džiugus „dzingu lingu“. Benas ilgesingai žiūri į kaimietį. Kaimo Vyras tuo tarpu galvoja, kad būtų labai gerai kokią kaimo bobą už žmoneles paimti: „Vis smagiau gyvenci būt. Ir namus aptvarkytc ir ūkį apeitc ir degtinėlės išgertc viens jau nebespėju. Amžius nebe tas.“

B: Ar ilgai gyveni šitam kaime?
VKV:  Visą gyvenim.
B: Oho. Kaimo patriotas?
VKV:  Kaimą patrioc.
B: O ko  niekur nesikeli gyvent?
VKV: Kad ma i čia gerai. Čia gimtas mano sodžius, čia tėvonija visa mano sulaidota, čia mano gimtinėla.
B: Man tai negerai būtų čia. Šūdas čia, tėvuk!
VKV: A ko čia šūds tau?
B: Ai, tai kad čia negyvenama atrodo. Kaip po karo. Ir žmonės šlykštūs ir trobos baisios – sukrypusios.
VKV: O tu, kūrva. Tuoj aš tau parodysiu sukrypusios trobos!

Vietinis Kaimo Vyras pašoka nuo kedės, griebia prie pečiaus gulintį kirvį ir pradeda kriokti.

VKV:  Tuoj aš tau. sūka, parodysiu žmonės šlykštūs!

Benas taip pat strikteli ant kojų, nuo vaišių stalo čiumpa diktofoną ir girtu žingsniu išbėga laukan. Šoka į savo Opel Ascona ir keikdamasis nurūksta Vilniaus link. Kaimo Vyras gryčios laukajam tarpduryje mosikuoja kirviu ir rėkauja kažką itin rusiško. Benas staiga suvokia koks svarbus visuomenei ir kartu koks beprotiškai įdomus, bet pavojingas yra jo, kaip žurnalisto darbas.  Benas  žino, kad nesimetė ant degtinės butelio, ir dėl to labai džiūgauja.  Jis dar niekada nebuvo toks laimingas.

Kategorija:
Benas Rupeika