Įrašas:  LRT_2009_04_06_Kaip_Žmonės_Gyvena(Part_1).wav

Benas, apsigaubęs rudai pilku, žemę siekančiu lietpalčiu, įprastai molinais batais, pažįstamai rimtu veidu, stovi prie gryčios, gūdžiame Žemaitijos kaime.

Reporterio kairėje – apvalaus veido, apšiurusių, peroksidu balintų plaukų, tingaus kūno sudėjimo, apmauta tamsiai mėlynomis, aptemptomis, sintetinio audinio kelnėmis(tokiomis su gumom klešnių galuose, tikriausiai tam, kad apdaras „neliptų“ viršun) ir margu kaip kanarėlė, blizgiu, mėlynai-salotiniu, čežančios medžiagos treninginiu švarku moteris. Įsispyrusi į geltonas gumines šlepetes kiek aukštoku, pilnu kulnu, klausydama ką Benas, nudelbęs akis žemyn, burba į diktofoną, pašnekovė šypsosi. Jai nė motais, kad Benulis ne gimtąja Žemaitijos žemele grožisi, o kaimo moters apžėlusiomis kojomis (jeigu tiksliau, tai keltimi (ta vieta, kurios nedengia nei šlepetės nei timpos) baisisi.

Lietuvos radijo veterano dešinėje – personažas, panašus į kokį tūkstantį kitų, sutiktų kaimo žurnalisto darbą dirbant: lieknas, ūsuotas, iš išorės nelabai tvarkingas, papilkusio veido vyras, rudu nudiržusiu lininiu švarku, tokios pat spalvos kantuotomis kelnėmis, apsiavęs juodaism suplyšusiais  „Adidas“ sportbačiais, ant galvos užsimaukšlinęs tamsią U.S.A (tokia, kurios snapelis neįveikiamas net smarkiai plieskiančiai pavasario saulei, o viršugalvis – tinklelis supintas iš plonų plastmasės vijų) kepurę.

Fone ūbaujant pelėdoms ir kitiems egzotiškiems naktiniams paukščiams, aptinkamiems Lietuvos miškuose, Benas pradeda pezėti:

Benas Rupeika: Jau trylika metų su Jumis! Metai iš metų klausiame – kaip vis dėlto tie žmonės gyvena? Žavi moteris man iš kairės – Antanina, arba tiesiog Antuosia. Vyriškis dešinėje – Jargalas, žmonos ir kitų kaimo moterų meiliai vadinamas Jiersu. Gal einam pirkion, mieli draugužiai!

Antanina: Einam!
Jargalas: Neinam!
A: A kuo neinam, Jiersas?
J: A kuo tu kūrva vaikus nešertus palikai užpraeitą rudenį?

Jargalas sugniaužia kumštį ir vožia žmonai kupron. Kažkur tarp menčių. Sportinis švarkas sučeža, pasigirsta duslus smūgio garsas. Antanina atsikrenkščia ir ant cementinių, aptrupėjusių laiptų nusispjauna riebų skreplį.

J: Nu vo, daba jau galim ir vidun užeits!
A: (labai tyliai) Kad tu žinoutum, svuolačiau, tie vaikai kieno.
J: Ką tu, kūrva, pasakei?

Fone pradeda skalyti šuneliai. Istorija su kumščiu, sportiniu švarku, dusliu smūgiu ir skrepliu ant cementinių laiptų kartojasi. Antanina atgauna kvapą, padaro kelis įtūpstus, pasirąžo ir pasibučiavusi savo gyvenimo palydovą, įeina į trobos vidų. Paskui ją gryčion įtipena ir šaunusis vyras, ir provincijos žurnalistas.

Girdisi kaip veikėjai nusiauna batus.

Antanina: Prie stalalio, mielieji sveteliai!
Jargalas: Papjaustyk lašinio, Antuosia!
A: Tuojau pat, vyreli!

Antanina iš kadaise balto šaldytuvo, pagražinto katino Leopoldo lipduku ir “Maroc“ mandarinų etiketėmis ištraukia lašinių šmotą ir atbukusiu peiliu pradeda pjaustyti.

BR: O tai skanumas, o tai kvapnumas žemaitiško lašiniuko! Kad dar kokio cibuliuko, kad kokios degtinėlas būtų.
J: Anei cibuliuko, anei lašinuko tau, repuorters. Šnekam apie ką nuorėjai pašnekėts  ir skirstuomės sava keliais!
A: Jiersiuks, kam tu taip daba su reporteriu, anas gi žmuogus degtinėlas nusipelna. Apie mus reprortažs kuria. Aš davai paimsiu ir atnašiu iš pa palovio butelaitį. A galiu, Jiersiuks?
J: Nu davai Antuosia, prinisty nachui!

Antanina išbėga iš virtuvės, tačiau vyrams nė nemirktelėjus sugrįžta nešina stikline tara, pripildyta namų gamybos degtine. Stipriose šeimos židinio kurstytojos rankose sutrakši butelio kamštelis. Herojai pradeda linksmai kvatoti.

J: O smagiai taršk kuorka!
BR: O smagiai trašk kuorka!
A: O smagiai taršk kuorka!

Girdisi, kaip degtinė bėga stiklinėn. Antanina, Jargalas ir Benas Rupeika pasidaro dar linksmesni.

J: O smagiai bėga degtinėla!
BR: O smagiai bėga degtinėla!
A: O smagiai bėga degtinėla!
J: Kartuojiesi, Antuosia!
A: Atsiprašau, Jiersiuks.
J: Ka daugiau nesikartuot.
A: Nesikartuos.

Dviems vyrams ir vienai, dvasia stipriai moteriai, stiklinių prie lūpų priglausti dar nespėjus, suskamba telefonas. Brrr-brrr, skamba senas technikos nukvakėlis, komunikacijos marazmatikas. Antanina pašoka nuo kedės.

J: Antuosia, sėdėt! Pakelsiu patsai!
A: Jiersiuks, nesivargink, pekelsiu!
J: Sedėt sakau, Antuose!

Antanina klesteli atgal. Po dar kelių įkyrių signalų, Jargalas nusliūkina į kitą gryčios kampą ir paima telefono rageli į savo išlavintas rankas. Pamoja Benui ir šis, teigiamo signalo sulaukęs, valdišku LRT diktofonu nešinas, pribėga prie įvykio vietos ir prie Jierso ausies prikiša darbinį padargą. Įrašinėjamas telefono pokalbis. Kitame laido gale – senas Jargalo draugas Laimutis.

Jargalas: Aliuo, Laimuti, a čia tu?
Laimutis: Aš, Jiersiuks, aš!
J: Šimts metų, kuo nebepaskombin?
L: Kū čia skombisi kai tuokias kainas.
J: Kū čia paskombisi. Išvuog vagys viską!
L: Išvuog.
J: A tai kuo mana šeimynai ramybėlas neduodi?
L: A vuo sobaką naują nuspirkau. Pasigirc skombin.
J: O! Nu ir kaip sobaka? A laba sarginis? Prie lenciug duodas pririšams?
L: Duodas, duodas. A muskulings gyvatė!

Jargalas tolyn nuo veido patraukia telefono ragelį, atsikosti ir tai, ką atkosėjo, spjauna ant autentiškos 20-ojo amžiaus pabaigos, molinės kaimo gryčios aslos.

Jargalas: Antuosia, išvalyk, kas čia daba, šeiminykė visai gryčios neprižiūr. Žiū – prispjaudyta!
Antanina: Tuoj, Jiersiuks, tuoj išmatsavuosiu!

Jargalas grįžta pokalbin su senu draugu.

Jargalas: A gerai, ka sobaka muskuluots?
Laimutis: Aišku gerai, Jiersiuks, gerai, kai sobaka muskuluots!

Vyras vėl patraukia telefono ragelį nuo veido ir pradeda kriokti.

Jargalas: Antuosia, nueik narvan, painspektouk a mūsų Bards muskuluots!
Antanina: Jiersiuks, nu gal nereikia!
J: Antuosia, sakau lėk prainspektout, kad mūsų sobaka muskulais apvirts!

Antanina nenoromis išeina laukan, patikrinti ar sugyventinių laikomas šuo – raumeningas. Vyriškiai tęsia telefono pokalbį.

Laimutis: Kur prapoulei, Jiersai?
Jargalas: Antuosia nusiunč prainspektout a musu Bards muskulings.
L: Gerai, kad nusiunt, bobos vieta ir yra tikrinc a sobaka yr muskuluots.
J: Juo! Pas mane dabar yra žurnalists, inspektoun ar kaime gerai gyvenas, tai einu prie stalalio, degtinėlas ikalsma. Jeigu nori atlėk!
L: Už dviejų minutėlių būsiu gatavs!

Dar nespėjus grįžti pasisėdėjimo vieton, sukaitusi, raudoniu išmuštu veidu, rėkdama „Muskulingas!“ parbėga Antanina. Jierso veidas nušvinta. Jis pagalvoja kaip gera turėti tokią gražią šeimą – mylinčia žmoną ir raumeningą šunį. Pasigirsta beldimas į gryčios duris. Tikriausiai jau atėjo kviestas svečias – Laimutis.

(tęsinys kitoje laidoje)

Kategorija:
Benas Rupeika