Jonas Jonka požeminiame nacių mieste. (I dalis)
Ar esate ką nors girdėję apie Germeinschaftą? O apie Grüną? Versteckterį? Neabejoju, jog girdėjote. Bent viena ausimi. Ir tai, ką apie šį, pusė lūpų visuomenėje įvardijamą miestą jau žinote – greičiausiai yra tiesa. Bent iš dalies. Neklystate – aš kalbu legendomis apipintą nacių-vokiečių miestą, įsikūrusį požemyje.
Jums veikiausiai įdomu kaip aš, po velnių, ten patekau. Man irgi būtų įdomu.
Aukštas vietinės Versteckerio (taip miestą vadina vietiniai jo gyventojai) valdžios pareigūnas – užsienio reikalų ministras, prisistatęs Joachimo vardu, rado mane internetu (aukščiausius postus užimantys žmonės ten turi gana spartų interneto ryšį ir be jokios abejonės nuolat ieško naujienų garsiausiuose mūsų pasaulio portaluose) bei pasinaudojęs „susisiekti“ funkcija, į savo miestą-valstybę pasikvietė tam, kad Versteckerio valstybiniame humanitarinių mokslų fakultete perskaityčiau paskaitą „Žmogus ir visuomenė. Niekingas paralelinio pasaulio ryšys su komunizmu, kaip vienintele teisinga politine ideologija“.
Pradėsiu nuo pačios kelionės. Su Joachimu iš anksto sutarėme, kad visą kelią į Versteckerį būsiu vežamas „atkirstas“ nuo likusio pasaulio. Elementaraus, žmogiško, suprantamo saugumo sumetimais. Senovinis, tviskantis Mercedes-Benz limuzinas rado mane prieš keletą dienų sutartoje vietoje – IX forto aukštutinėje aikštelėje. Po rankų paspaudimo dviems, aukštiems, šviesiaplaukiams, dailiai nuaugusiems vyrams, rudomis uniformomis, man ant akių buvo užrištas raištis.
Kas buvo toliau pasakoti labai sunku, nes nieko nemačiau – prisimenu tik galingo variklio gaudimą ir žaismingą, vokiškai tarpusavyje šnekančių vyrų juoką. Važiavimas truko keletą valandų, todėl priėjau išvados, kad slaptasis miestas gali rastis kažkur giliai po Klaipėda.
Beveik pačiame Kelionės gale, automobiliui smarkiai prilėtinus, išgirdau garsą, panašų į skleidžiamą atsidarančių velniškai sunkių geležinių vartų. Kiek vėliau – palinkimą žemyn, maždaug 45 laipsnių kampu. Dar po keletos minučių judėjimo pasvirus, pajutau, kaip priekinis Mersedeso bamperis stukteli į kelio dangą, ir „važiavimo kampas“ ištiesėjo. Supratau, kad jau esu Versteckery. Nusišypsojau, o tuo tarpu vienas iš palydovų nuo akių nurišo raištį…
(Mobiliuoju telefonu slapta nufotografavau manęs laukiantį automobilį)
Tęsinys kitoje dalyje.
Turiu klausima . Ar limuzine jūsų įgeidžius tenkino elitinės olialia kekšės? Jei taip tai ar jos taip pat pateko į požeminį miestą? Ar jas nušovė Hitlerio pakalikai?
“Vakaro žinių” kekšės į Versteckerį neįleidžiamos. Ten patenka labai mažai žmonių iš mūsų pasaulio. Neseniai buvau aš, prieš mane ten “turistavo” vienas Lietuvos rašytojas, rinko tremtinių pasakojimus. Vėliau kažkam pusė lūpų prasitarė apie tą miestą ir kaip mat paspringo degtine – Dievas nubaudė.
Tiesą sakant, bijau panašaus likimo.
O ar ne ten yra legendomis apipintas gintaro kambarys?
Apie gintaro kambarį papasakosiu vėliau. Jis ten. Aš jį mačiau.
Gintaro kambary gyvena toks užsipisęs bičas, kurį vietiniai vadina Neptūnu.
Kūrva visą ekskursiją sugadino….
Vieną Ūkanotą žiemos dieną nendrėse Jūs pamatote patį Švenčiausioji gyvulį kokį tik esate matę per visą savo gyvenimą. mergelė Marija, to gyvulio vardas. ji priverčia Jus atsisukti.
Jūs stuktelite alkūne savo draugui Mantui ir sakote: “Oho, tai pats storiausias kūnas, kokį aš mačiau”. Staiga, mergelė Marija pažvelgia ir pradeda eiti tiesiai į Jus! ji sako: “Aš pastebėjau, kad Tu mane stebi. Aš norėjau pasakyti, kad Tu vilmiškas, ir noriu paklausti, ar Tu nenorėtum nueiti į į džiumbryną su manimi ir valgyti?”
Su kvaila šypsena veide Jūs sakote, graži diena ir einate. Kai Jūs nueinate į džiumbryną, ji prisiartina prie Jūsų ir pabučiuoja taip, kaip niekas nėra bučiavęs. Kol aistringai bučiuojatės, Jūs pajuntat kaip stalviršis trenkiasi Jums į pakaušį. Jūs atmerkiat akis ir pamanot, kad tai sapnas, bet ant Jūsų lovos yra palikta žinutė.
Ten parasyta: mergelė Marija yra Tavo meilė kurios Tu laukei visą gyvenimą.
Ganėtinai šventvagiška. Žiūriu žinias ir laukiu reportažo apie tai, kad paauglį nutrenkė žaibas.
die Weise des Glückes ist unbekannt