Pirma dalis čia.
Įrašas: LRT_2009_04_06_Kaip_Žmonės_Gyvena(Part_2).wav

Antanina atidaro duris, o ten, tarpduryje – lauktas nesulauktas, kviestas neprikviestas svetys Laimutis, pilnu ūgiu į durų staktą įsirėžęs. Kaip visada vešliais ūsais, apautas savo firminėmis, kantuotomis rudomis kelnėmis, sukištomis į moliu išterliotus guminius batus, liaudies motyvais margintu, pilku, negrabiais motušės virbalų potėpiais nunertu megztiniu, ir pavyzdiniu kaimiečio, daugybę tuščių talpų nuo degtinės mačiusiu, vėjo nugairintu, rusvu veidu. Pasigirsta šūksniai:

Jargalas: O, Laimutis, kūrva, seniai matyc, užaik, užaik, draugiuks, a tu, Antuose, ateik čionai, pagluostysiu, kad jau lakstai kap koks ristuns!
Laimutis: Sveiki gyvi, kaimynėliai! Seniai girdėti, seniai regėti!
Antanina: Jiersiuks, aš pas tavi atbiegu!

Antanina pribėga prie Jargalo ir sėdasi jam ant kelių. Laimučio žvilgsnis užkliūna už didžiojo kaimo žurnalisto Beno Rupeikos.

Laimutis: A tai tu tas žurnalists kur reportažą apie Jiersiuks su Antuose darai?
Benas Rupeika: Aš aš, Laimuti, malonu susipažint, aš tas kaimo reporteris Benas. Prisėsk, Laimuti, įkalsim!

Vyrai ištiesia vienas kitam ranka. Tarp jų užsimezga draugystė. „Kliunku kliunku“, „dzingu lingu“ ir panašūs jaustukai skamba džiugioje kompanijoje. Ir taip raudoni vyrų veidai parausta dar labiau, jau matyti degtinės butelio gyvavimo galas, mat tauriojo ugninio vandens liko vos vienas kitas stikliukas. Kalba netikėtai pasisuka apie Dievą. Tiksliau Benas Rupeika, mažosios katalikų studijos užsiundymu, neišjungęs diktofono pradeda pokalbį:

Benas Rupeika: O kaip santykiai su Dievu? Ar turite santykių su Dievu?
Antanina: Kū čia pasantykiausi, alkohuoliks jau seniai nebepasantykiaun.
Jargalas: Kū tu, sena paškūstva, pasakei?
Laimutis: Anai, kūrvai, niekad negana. Antuose, ka tu girdėtum ką apie tave, sena bletstva, visas kaimas šnek!

Jargalas sunerimsta. Šiaip jis sakosi esąs kantrus vyrukas, bet kai šiukšlės nešamos iš jo kiemo – karštasis kaimo gyventojas, nejuokais supyksta. Sėdi šeimos galva įtūžęs ir pirštus traškina, kumštį gniaužia. Benas, pamatęs, jog viskas krypsta buitinio konflikto link, bando pakreipti pokalbį religijos link. Iš tikro, tai jam nerūpi darni šeima, pas kurią svečiuojasi. Benas tiesiog nori permiegoti su Antanina. Moteris žavisi Beno dirbamu žurnalistiniu darbu ir tuo, kad Rupeika – tikras, senas miestietis, tuo tarpu LRT darbuotojas neabejingas Antaninos apvalumui ir nuolankumui. „Apie tokią žmoną kiekvienas svajotų“ prisipažįsta bebaimis provincijos naujienų švietėjas.

Benas Rupeika: A Jėzų kur turit pasikabinę?
Antanina: Turim, turim, Benuli, turim ana va ten virš mūsų su Jargalu meilės guolio!

Išgirdęs žodžius “meilės guolis“, Jargalas atlėgsta. Stipruolio kumštis atsigniaužia. Matyt tiek jo širdžiai suvirpinti tereikėjo. Raudoname vyro veide pasirodo šypsena.

Jargalas: Antuose, bėk pažiūrėc a Jėzus Kristus gerai prie kryžalėlio prisobačits!
Antantina: Gal neraik, Jiersiuks, gal galiu nežiūrėc šįkarc?
Jargalas: Bėk, sena šliūcha, vyrs tau pasakė!
Antanina: Klausau, vyreli. Tu šeimos galvelė, tavo ir įsakyms švenc.

Antanina pakyla nuo Jargalo kelių ir pasileidžia tekina meilės guolio link, apsukri moteris nori pasižiūrėti ar Jėzus Kristus smarkiai prie kryžiaus prikaltas. Ne viskas taip paprasta. Jargalas kyšt koją į žmonikės ratus, vos Antaninai savo trumpomis kojytėmis pradėjus makaluoti, Antanina bumbt ant žemės – pargriūna. Trys lėbautojai (Benas, Jargalas ir Laimutis) juokiasi už pilvų susiėmę, laido kandžias replikas Antaninos pusėn ir stikliukus, sklidinus degtinės, vėl linksmai sudaužia.

Benas Rupeikia: Taip va boboms ir būna, kai vyreliui atsikalbinėja.
Laimutis: Nu maladec, tu Jiersiuks, už pavadžia bobą raik laikyc.
Jargalas: Ant rimta, vyriuokai. Jei vyrs gers ir žmuomą myl – į kuprą retkarčiais sava paškūstvai užvažiuoc tur.
Benas Rupeika: Teisingai!
Laimutis: Tikra tiesa!

Antanina keliasi nuo grindų ir laimingai krykštaudama (mylimą vyrelį pralinksmino) bėga meilės migio link. Patikrina išganytojo kertelę ir linksmai kriuksėdama parlekia atgal pas mylimą šeimos maitintoją.

Antanina: Tvirts! Tvirtai prisobačyts! Gera meistrą dirbta!
Jargalas: Nu vuo, maladiec, Antuose.
Antanina: Žinai, kad visada gali monei pagirc, monei pasididžiuot.
Benas Rupeika: Manimi didžiuotumeis labiau, Antuose, tik progą man suteik. Kad mano žmona tokia būtum!

Benas pats nepajuto, kaip jam išsprūdo paskutinieji jo žodžiai. Rupeika žino, kad Jargalas tuoj į šalį numes Antaniną, ir abu su Laimučiu draugiškai, kumščiais kibs linksmajam reporteriui į atlapus. Benas čiumpa nuo stalo diktofoną, degtinės butelį su stipriojo gėrimo likučiais ir mauna tiesiai per duris, į savo aprūdijusią mašiną. Vyrai, tik po keliolikos sekundžių susižvalgė ir suprato kas vyksta. Deja, greitoji Beno Rupeikos Opel „Ascona“, juodais dūmais apsipylusi, jau buvo bepaliekanti pavyzdingos kaimo šeimos sodybos kiemą.

Benas Rupeika: Tai darbelis! Tai pavojų kupinas žurnalisto gyvenimas. Tai pavargt tenka, kol reporterio misiją atlieki! Vos vėl neįkliuvau piktiems kaimo žmonėms į nagus. Bet reportažas ir šįkart neblogas gavosi! Nestandartinė kaimo šeima papuolė. Kur šitokia meilė matyta?

Benui tuoptelėjo, kad vyrai jį vijosi visai ne dėl Antaninai parodyto vyriško dėmesio. Veikiau dėl nugerto degtinės butelio nugvelbimo, tačiau kilnusis LRT kaimo apžvalgininkas, šią mintį greitai nuvijo šalin.

Kategorija:
Benas Rupeika