Netikėčiausių dalykų pasaulyje nutinka. Vienas keisčiausių kaip tik ne per seniausiai nutiko mano vieninteliam tikram draugui – Rimantui. Tiksliau būtų sakyti – jis iškrėtė kai ką nepadoriai smagaus.

Jis nebuvo labai kalbus ar itin protingas bičas, sakyčiau, net galbūt gerokai vidutiniškas. Ir rūpėjo Rimukas, greičiausiai, tik man ir savo tėvams. Aš manau, kad Rimui atsibodo būti nepopuliariu ir dėmesio netraukiančiu ir jis sumojo pabėgti nuo taip slėgusios šeimos, aplinkos ir, nemeluojant, greičiausiai Jūsų visų. Mano draugas sumąstė nusižudyti – Iššokti iš aštunto aukšto. “Iš balkono bumbtelsiu ant asfaltuoto grindinio ir krisdamas padarysiu kai ką tokio, kad apie mane susuks tikrų tikriausią žurnalistinį reportažą, bent kelių televizijų vakaro žinioms” sakė jis.

Kaip vėliau paaiškėjo tai buvo tik genialaus plano dalis. Rimas neplanavo nusižudyti, tik susižaloti, ir nelabai smarkiai, tik tiek, kad visi patikėtų jog jis galėjo numirti.

Taip, jis iššoko ir taip, jis kaip cemento maišas tėškėsi į namo plyteles. Bet liko gyvas. Klausiate kas įvyko per Rimanto laidotuves? Kaip visi buvo apgauti? Atsakymas – sena egiptiečių “kniaukiančios minios” gudrybė.

Buvo surastas kiek didesnis už vidutinį katinas, sveriantis tiek kiek pats Rimantas (apie šešiasdešimt kilogramų), jam švariai, triašmeniu peiliuku nuskustas veidas, tušu padažytos akys ir kniauklį įgrūdus į kelių metrų ilgio karstą, skirtumo nuo ten gulėti turėjusio jaunuolio nebesimatė. Sunkumo kilo tik su bateliais – menkutėms murklio letenėlėms patys mažiausi lavonbačiai buvo per dideli, todėl tik uždėjus, kaip mat nulikdavo į šalis ir naujasis Rimantas atrodė it nevykęs pigus klounas, iščiustiname ponų vaikų gimtadienyje. Įdomu kur buvo rasti tokie mažučiukai bateliai Rimo antrininkui? Vaikiškuose laidojimo namučiuose „Užtilusi giesmelė“. Kainavo brangiai – bet vaizdas padengė visas išlaidas.

Buvo ir dar viena bėda – reikėjo surasti du baltus stiklinius rutuliukus, nes kol katiną nešėm iš automobilio į vonią, tam, kad padarytume jį kuo panašesnį į žmogų, du balandžiai užpuolė mūsų negyvu katinėliu nešiną ekipažą iš iškapojo pastarajam akis. Šią bėda išsprendėm kaskadininkui uždėdami madingus Gucci firmos akinius nuo saulės, veidrodiniais stiklais. Prieini pabučiuot gulinčiojo, lenkiesi – o ten, stikluose tavo atvaizdas. Iškart raudoms kitas ūpas.

Procesijos metu lakštingalų balsus pabalnoję raudotojai šimtgraminėmis stiklinėmis puto degtinę ir giedojo taip, kad ir man teko išspausti vieną kitą ašarą. Gedulingi pietūs buvo tikrai neblogi, ypač patiekalai iš žuvies. Silkė su grybais galbūt buvo kiek persūdyta, bet visumoje – tikrai neblogai.

Širdyje aš šypsojausi. Žinojau, kad dabar galėsime atsiskleisti kaip asmenybės ir nevaržyti savo jausmų vienas kitam. Mąsčiau, kad būsime kartu visą likusį gyvenimą, galbūt, pučiant mums palankiam įstatymų vėjui, net įsivaikinsime keletą našlaičių vaikų iš skirtinguose pasaulio kontinentuose esančių valstybių. Lėktuvo bilietas į Švediją buvo mano kišenėje. Išskrendu rytoj. Iš Vilniaus.

Aš atskrieju pas tave, Rimai. Šiek tiek kantrybės ir tu vėl skęsi mano glėby. Lik sveikas dabartini sukaustytas miesto rėžime, sveikas liberalizme! Hi, Liberty! Sveika Laisve!

P.S. Man nenuostabu, kad visi žmonės patikėjo. Ne dėl to, kad jie būtų kvaili ar kraštutinai patiklūs. Tiesiog Rimanto planas tikrai nebuvo kvailas – krisdamas iš keliasdešimties metrų jis suspėjo persišauti sau kelius. Kad atrodytų tikriau. Dėl žmonių.

(Netikras Rimas karste atrodė štai šitaip (J.Jonkos nuotrauka))

Skiriama visiems idėjiniams artistams.

Kategorija:
Kūryba