Sumautas globalinis atšilimas. Pasidarė labai sunku gyventi. Varginantis karštis, it dalgiu per kojas, kerta pasiligojusius senukus ir gyvenimo patirties „bėgti ir slėptis“ dar neturinčius nepilnamečius. Gamtos kataklizmai veikia prieš mūsų valią ir mes – žmonės, nieko nebegalime padaryti prieš motulės paranormalijas.

Anglies dvideginis, kalnakasybos pramonė ir šiukšlių nerūšiavimas privedė mus iki visiškos desperacijos, kad gali būti blogiau, ir kad apskirtai, kažkas ateityje gali būti. Nes ateitis – miglota. Cheminės medžiagos, gamtos kariavimas prieš pačią save, į vieną pusę stojant žmogui, agoniškas padegtos nuorūkos klyksmas, aplink besiskleidžiant kancerogenų ir vėžio dūmams. Tai yra tai. Tai yra tikra. Ir tai – jau dabar ir netolimoje ateityje. Gal net rytoj?

Kas kaltas dėl tokio nepakeliamo karščio birželio mėnesį? Ar tai Amerika, nepasirašanti protokolo ir pati susinaikinusi savo bokštus ir nužudžiusi ganėtinai daug nekaltų žmonių dėl juodojo aukso – naftos? Ar tai Rusija, kurios didingi povandeniniai laivai kaip tik ir kovoja prieš jūrą? Ar tai Japonija,dirbtinio proto robotaus užprogramavusi taip, jog šie lyg pamišę ardo ozono sluoksnį? Gal tai Kinija, šalis, kurios nuo Geltonosios iki  Juodosios jūros išsidriekusią teritoriją kaminuotais šašais puošia didingos gamyklos, C12 izotopo nagu krapštančios šiltnamio  skylę virš mūsų bioorganizmų?

Ne. Ne, kolegos, konkrečiais kaltinimais ekokatastrofos akivaizdoje švaistytis neverta. Visi mes turime prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiko. Tarp mūsų nėra šventųjų. Absoliučiai visi mes kaip nors, vienaip ar kitaip, prie to prisidėję. Ranka ranką plauna! Kaltą lengviausia apšmeižti! Bet pasižiūrėkime į save. Ką mes padarėme, kad būtų kitaip?

Miškų gaisringumas didėja neapsakomais kanonais. Liepsnose žūsta žmonės. Ištisos laukinės negrų ir indėnų gentys išmiršta it dėlės, kai būna aplaižytos godaus, raudono, aistringo kaitros liežuvio.  Ar dar nesupratote, kad degančios plynės ir durpynai garina mūsų požeminį vandenį? Juk toks karštis garina gėlą vandenį, kurio stygių jaučia dauguma žaliosios planetos tautų!

Neapsakomo dydžio gyvsidabrio stulpelio rodmenys,  sausros ir gėlo vandens trūkumas pavertė mus svetimais. Dabar – kiekvienas kovoja už save. Dabar – visi mes priešai. Savo ir mūsų kažkada pamintos gamtos. Kiekvienas akiplėšiškai plėšo kits kito akis.

Išnykimo akimirką, tokią kaip ši, žmogus atsisuka į atominę elektrą. Ar mums ji naudinga? Ar pasidarė geriau, kai žmogus susikūkavo su atomine energija? Ar mums jos reikia? Kiek žmonių dar mirs, už tai, kad mes nestatysime saulės ir vėjo jėgainių? Kiek žmonių ir kiek ilgai dar privalės kentėti už mūsų nuodėmes? Mūsų vaikai? Taip. Mes? Taip. Mūsų anūkai? Gal jau nebe, bet kamuolys apvalus, visko gali atsitikti.

Tegul išlikimo kova prasideda. Globalinis atšilime, Tu dar rysi savo vaikus! Šitą tai aš galiu prižadėti!!

(iliustracija rasta čia)

Teksto autorius – Jonas Jonka, kalba sakyta socialistinių mokslininkų konferencijoje, Minske, 2009 metų birželio mėn.

Garbingo mokslininko pageidavimu kalba netaisyta.

Kategorija:
Šūdų gidas