Lietuvis – kas jis?

Lietuvis – tai ilgabarzdis bočius, su kirviu, einantis Šventosios girelės kirsti? O gal tai aistringas kokios nors krepšinio komandos aistruolis? O gal tai žavi rožinė mergina, Jorkšyro Terjeru nešina? Ilgai masčiau kokį lietuvio portretą galėčiau pristatyti užsienio svečiui. Ką mes, lietuviai, galėtumėme vadinti savo geriausiomis vertybėmis? Kuo galime didžiuotis? Ką turime geriausio?

Po ilgų, karštų ir itin sekinančių vidinių diskusijų išskyriau tris mūsų kilniadvasiškas vertybes: Žvejus, Vilniaus senamiestį ir Stelmužės ąžuolą. Klausiate kodėl nepažymėjau tokių įžymybių kaip Kauno „Žalgiris“ ar  Švyturio „Extra“? Todėl, kad apie juos jau ir taip prišnekėti pilni aruodai, jie – eina be paminėjimo, be to jie banalūs. Aš meginu atrasti kažką naujo. Apžvelkime svarbiausias mūsų tautinio mentaliteto ir identiteto dalis.

Žuvautojas.

Žvejyba – lietuvių tautinis užsiėmimas. Kas mes būtume, jeigu ne žvejyba? Gal medžioklė? Mes – medžioklė? Greičiausiai ne. Kraštiečiai žvejoja įvairiai – kas su meškerėmis (dugninėmis ir plūdinėmis), o kas ir su granata, dinamitu arba akumuliatoriumi. Daug šio įstabaus darbo rūšių išskirti galima, nemažai apie tai šnekėti reiktų, bet galvojant apie žvejybą, jos aktualijos, mados ir niuansai mums mažai rūpi. Derėtų susikoncentruoti ties pačiu žveju. Tai dažniausiai vyras. Kartais moteris. Bet visada geriantis ir vidine būsena grąsantis sau suicidu, išvirstant iš valties ir nuskęstant. Jeigu nenuskęsta iškritę iš valties, tai paskęsta prisinimuose, nostalgijoje arba alkoholio akivare.

Ryškiausias žvejo-tautininko bruožas – komufliažinis kostiumas. „Kodėl pasirinkai tokį maskuojantį apdarą, prasigeręs raudonnosi ežero fašiste?“ – klausiu aš, ir kaip mat sulaukiu atsakymo: „Žuvims gi giliai pohui kaip aš apsirengęs“, ūsuotajam selekcininkui atrėžiant. „Keistas atsakymas“ – susimąstau sau mintyse. Gi žuvelėms tikrai tas pats kaip apsirengęs brakonieriaujantis gamtos mylėtojas. Greičiausiai slepiamasi ne tiek nuo pačios brutalios žvejybos aukos, kiek nuo žmonių, prižiūrinčių, kad viskas vyktų pagal iškreiptus iškreiptos Lietuvos įsakymus ir įstatymus – gamtos inspektoriaus!

Kur link aš vedu? Keliauju link to, kad situacija yra labai bloga. Žvejai dažnai griebiasi kumščio prieš save. Žvejams, kurie įprasmina visą tautinį Lietuvos tautiškumą, neleidžiama elgtis savaip, vadovaujantis šviesiomis galvomis  – jie turi šokti pagal kažkieno (greičiausiai korumpuoto seimo nario) dūdelę. Atlaisvinkime žvejus! Leiskime jiems elgtis taip, kaip nori gamta. Leiskime jiems žuvauti ir žūklauti taip, kad net girelės oštų! Atriškime rankas tautiškumui! Velniop žvejybos įstatymus!

Vilniaus senamiestis.

Tai vienintelė Lietuvos vieta įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą (dar yra Kazokiškių šiukšlynas, bet aš nemanau, kad ta vieta yra verta būti sąraše, todėl ją akiplėšiškai ignoruoju). Kuo išskirtinis ir kuo mielas Vilniaus senamiestis? Kuo jis yra geresnis už Rygos, Talino ar Minsko istorines miesto dalis?

Atsakymas paprastas – degančiomis šiūkšledežėmis. Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje nuorūkos kelia tokį tautinio identiteto demografinį sprogimą. Parūkei – nuorūkomis teršti grindinio nenori – būk malonus, padek vieną kitą šiukšledėžę! Juoba, kad pastarosios konstrukcija lietuvybės aibėms yra labai paranki. Gęsinti nuorūkų dažniausiai neįmanoma, tenka dar smilksančia miriop siūsti.

95% didingosios šalies (Lietuvos, suprask) gaisrų kyla dėl degančių šiukšlių kibirų senojoje sostinės miesto dalyje. Kas jis – gaisras, mūsų priešas (bent jau taip bandoma parodyti korupcijos rankoje sugniaužtų valdžios vyrų) ar draugas (kaip ir yra iš tikro)? Ką šiukšlinės gaisras duoda mums? Ką jis duoda aplinkai ir ką jis duoda mūsų nacionaliniams bruožams?

Po šių klausimų tampa aišku, jog mini gaisrai Gedimino prospekte ar Vokiečių gatvėje – viena trečioji mūsų išskirtinumo, žiūrint blaiviomis akimis. Tęskime šią gražią tradiciją. Šlovinkime ją. Paskirkime šiukšliadėžių gaisrams visą save, visą savo esybę! Tuo ir esame didingi, kad susikibę už rankų.

Stelmužės Ąžuolas.

Simbolis, pravirkdęs ne vieną dešimtį drūtų, jo galybės rankomis apglėbti nesugebėjusių, vyrų. Jau tūkstanį metų Zarasų rajono gyventojus ir baltarusių turistus džiuginants mūsų šalies medžių tėvas – tiktrų tikriausas Lietuvos simbolis. Betonviduris (kas ne per seniausiai aplankėte šį reliktą, greičiausiai matėte, kad jis nebežaliuoja, yra sukriošęs, o išpuvusios medžio ertmės dosniai pridrėbtos betono) gražuolis gamtos piligrimus traukia jau ne vieną šimtą metų. Ir nors pasaulyje yra milijonai senesnių ir įdomesnių Ąžuolų ir kitų augalų, juo mes didžiuojames ir dedame jį ant netrukus pasirodysiančio 1000 litų banknoto.

Ką mums duoda Stelmužės Ąžuolas? Duoda ilgaamžiškumą, tikėjimą, kad viskas truks labai ilgai ir pilnatvę, kad esame mylimi Dievo. Juk jam (Ąžuolui, ne Dievui, žinoma) – tiek pat, kiek ir Lietuvai! Visas tūkstantis metų! Todėl galima drąsiai sakyti, kad Zarasų Ąžuolas yra Lietuvos tūkstantmečio medis. Jis – kaip pati Lietuva.

Jeigu ieškotume Stelmužės Ąžuolo atitinkmens žymių lietuviškų visuomeninių veikėjų tarpe, prieš akis iškyla vienas drūtas kandidatas – Algirdas Mykolas. Senas, nukaršęs, tuoj mirsiantis, apkibęs kūrvom bei ligom, ir įdomus tiktai patsai sau.

Nupieštas tikras Lietuvis.

Tikrasis lietuvis – tai prasigėręs komufliažinis, rūkantis ir čia pat šiukšlines padeginėjantis išgama Vilniaus senamiestyje, stovintis šalia šimtamečio Lietuvos simbolio!

Štai kokį jį regiu savo mintyse:

Kategorija:
Išgamų enciklopedija