1967 metai, Balandžio 22 diena. Klaipėda.

Pirmoji mano, kaip bocmano (galite pagalvoti? O dar prieš metus, kaip koks atsilikėlis mokiausi Klaipėdos “Jūreivystės proftechnikume“, buvau tik junga, ir tik tada, kai reikėdavo išvalyt kokį nors iš tolimųjų jūrų atplaukusį laivą) darbo diena savaeigiame žvejybiniame kateryje “Žuvėdra”. Šiandien palikom Klaipėdos uostą. Esu atsakingas už komandos sveikatą, laivo švarą, inkaro išmetimą ir dar kelis dalykus, kuriuos per bocmano kursus lyg minėjo, bet aš buvau toks sumautai girtas, kad daryk tu su manim ką nori, neprisimenu. Reikės pasikartoti taisykles.

Mūsų įguloje – aštuoni žmonės. Šeši dirbantys ant denio, matantys dienos šviesą ir du pajuodę pederastai, visą parą besmaukantys aplink laivo variklį (mechanikas ir motoristas). Jie beveik neišlenda lauk ir aš nežinau jų vardų, todėl šios dvi neatsiejami komandos dalys mano dienoraštyje bus minimos retokai. Taigi darnią mūsų komandą sudaro:

Kapitonas Anatolijus (Piktas, žilstelėjęs penkiasdešimtmetis savaeigio žvejybinio katerio “Žuvėdra” vadas, pagal laipsnį karinininkas, žuvies pardavėjos vyras (gilios šeimos tradicijos, suprask). Mėgsta dalyti patarimus jaunesniems pavaldiniams. Laive jis vyriausias, todėl nuo šito urodo kalbų kenčiam visi. Kaip ir dauguma jūreivių – stikliuko entuziastas. Nuožmus, reiklus, ir kaip sklinda gandai – visiškai heteroseksualus bei ištikimas savo kumpai bobai.

Kapitono padėjėjas Lionikas (Ne toks piktas kaip Anatolijus, bet irgi piktas. Buvusios kapitono žmonos dabartinis vyras. Dėl to kartais apsipyksta su savo viršininku. Jis žino kaip viskas buvo. Dažnai pasakoja, kad kapitonui pradėjus plikti, kai kurios sistemos (ne tik plaukai) atsijungė. Manau, kad melavo, nes Anatolijus susirado naują žmoną. Turbūt tik mėgina pažeminti savo viršininką, mat jaučiasi nelaimingas, bo „Antanina yra viso labo iš rankų į rankas einanti uosto atrabotkė, kuri dabar krušasi su tavim“ (C) Kapitonas)Mėgsta išgerti, pasimušti ir apturėti seksą už pinigus. Kodėl aš tai miniu, juk visi mes, tolimojo plaukiojimo vairuotojai tokie patys. Neseniai buvo paaukštintas iki kapitono padėjėjo , bet mes, jūreivėliai vis dar traktuojam jį kaip saviškį. Spėju, kad turėtų būti kapitono žiurkė. Skundikas. Su juo reikia elgtis itin atsargiai.)

Aš, Bocmanas Vytautas Š. (prieš pasinerdamas kelionėn smarkiai prilupau savo negražią žmoną. Žinos kūrva kaip apie svetimus galvoti. Na gerai, gal ji ir negalvojo apie svetimus, bet manęs nebus du mėnesius. Kas, jeigu pradės? Kaip jau minėjau, neseniai tapau bocmanu, todėl jaučiu didį azartą ir iššūkį. Man dvidešimt. Po šitos kelionės galvoju pasitraukti į politiką. Gal net tapti kokio nors ne pirmo pagal dydį miesto meru, ar seimo nariu, kai atsikurs nepriklausomybė)

Jūreivis Alioša (šaunus vyrukas. Nemažai nuotykių su juo apturėta, mat jis irgi baigė tą pačia proftechninę jūreivystės mokyklą, kaip aš, tik keletu metų anksčiau. Turi žmoną, du vaikus, kurie, kaip aš įtariu yra ne jo. Kodėl aš taip manau? O kodėl dviems baltaodžiams žmonėms, vyrui ir žmonai, turėtų gimti vaikai nigeriai? Įtariama, kad Aliošos žmona buvo apturėjusi kelionę į Afriką (tie du pederastai variklininkai slėpė ją visą laiką, maitino buroklapiais ir smarkiai mušė). Alioša netiki, kad vaikai ne jo. Sako, kad ant birkos kažkokio mazuto parsivežė iš Alžyro, todėl anie ir juodi. Papasakok kam nors kitam, tik ne man, draugas Alioša. Aš jau nutuokiu kaip buvo).

Jūreivis  Vladas (su juos mes du lietuviai laive. Abu labai mylim krepšinį, šventes, išsilaipinimus krante ir moteris. Mes labai artimi, nes jis, kaip ir aš labai nemėgsta lankytis venerologinių ligų dispansery. Tiesiog nekenčia. Ištikus bėdai vienas kitą palaikom, susikimbam už šūdinų ūsų ir einam tikrintis kartu. Jeigu ir randą ką, tai abiem tą patį. Keista, ar ne? Buvęs mano klasiokas šeštoj Klaipėdos internatinėj mokykloj. Malonus vyrukas. Mėgsta poeziją. Nuolat cituoja Dastojevskį. Dažniausiai tuos ilgus ir klaikiai nuobodžius aprašomuosios gamtos peizažus. Jeigu jau užsives – tai arba nesustos ir visą kelią pasakos kaip banguoja jūra ir saulelės spinduliai glosto bangų keteras, arba pilk jam gerti. Ir pilk daug, nes kepenys pas Vladiką – kaip trijų. Jaučių.)

Junga Aleksandras (vadinam jį sašoku. Reikia, kad kažkas išblizgintų batus? Kviesk  Septyniolikmetį profkinį Aleksandrą. Pasiilgai moterų, o krantas dar toli? Turi rublių? Turi, tu juk neblogai uždirbi. Kviesk Sašoką. Reikia išvalyt denį? Saša išvalys, tam jis čia ir yra. Nori papasakot šlykštų anekdotą apie jungas, jų kančia ir prievoles? Aleksandras jau čia. Ką mes be jo darytume? Nežinau, matyt būtų labai liūdna)

Jau naktis, todėl baigiu rašyti. Šiandien papasakojau apie savo laivo komandą, rytoj jau pasakosiu savo nuotykius. Išplaukėm  sėkmingai, jūros liga nepagavo nei vieno mano pavaldinio, anei viršininko, anei tų dviejų kretinų, nuo suodžių ir degančio dyzelino pajuodusiais veidais.

Einu į išvietę jūreiviškai pabūti su savimi ir krentu į lovą. Nors esu dar tik dvidešimtetis, turiu arklišką sveikatą ir šviesią ateitį, bet konstatuoju: pavargau. Visas tas įlipimas į laivą ir rietenos šeimoje labai nualino.

Kategorija:
Jūreivio dienoraštis