Įrašas:  LRT_2009_10_03_Kaip_Žmonės_Gyvena.wav

Benas Rupeika, didysis kaimo žurnalistas, rankoje laikydamas apsilupinėjusį, senyvą diktofoną pradeda į jį kalbėti. Diktofonas raukosi nuo vakarykščio alkoholio tvaiko, apvirškinto maisto likučiai ant rudų Lietuvos Radijo logotipu paženklintų marškinėlių byloja apie sunkų šios dienos rytą, bet laimingą vakarykštės paros naktį. Landusis reporteris pradeda kalbėti.

Benas Rupeika: Sveiki ištikimi mano gerbėjai. Laba diena visiems: ir prasigėrusiems kaimo būrams, kurių dauguma manęs kas savaitę ir klausosi, ir svetimas karves nuolat išmelžiantiems ūkininkavimo parazitams, ir dyzelino vagims, o taip pat žmonėms, ant kurių galvų pernai užkrito varvekliai. Esame viename Kauno priemiesčių, todėl šmaikščios mano atkartojamos tarmės šioje laidoje neišgirsite. Šis pašnekesys bus kaip niekada rimtas. Pedofiliškos tragedijos ir kaimo gryčios durų akivaizdoje beldžiuosi į Vytauto ir Laimos Kedžių namo duris. Gal su spauda vengiantys bendrauti kontraversiškojo didžiavyrio gimdytojai atidarys bent man?

Pasigirsta atsargus beldimas. Užloja prie būdos pririštas šuo. Sunkūs varvekliai krenta ant kieme žaidžiančių vaikų galvų. Po kelių minučių nerimastingo baladojimosi atsidaro sunkūs vardai į paslapčių, žudynių ir vaikiškos meilės pasaulį. Tarpduryje – Vytautas Kedžius, Drąsiaus Kedžio tėvas. Už jo nugaros truputėlį išsigandusi Laima, Vytauto žmona.

Benas Rupeika: Sveiki gyvi, Kedžiai! Kokiomis nuotaikomis Jūs gyvenate, gal šaunųjį Lietuvos Radijo žurnalistą į namus pasikviesite, kuom pavaišinsite, suaugusių žmonių nesmurtiniu dialogu diktofono lobyną praturtinsite?

Vytautas Kedžius: Užeik, Benai, mes esame dideli tavo gerbėjai. Laima, papuošk stalą, ar matai kas atėjo?

Laimutė Kedienė nubėga į virtuvę, į pintą vazelę prikrauna ką tik iškeptų salapainių (dideli sausainiai, kažkuo primenantys gėlės žiedus), atkemša arielkos butelį, papjausto pernai raugintų agurkų ir visą šį rudeninį gėri patiekia ant balta staltiese užkloto stalo.

Benas Rupeika: Štai tokio sutikimo visada ir tikėjausi. Va tau ir dirbt su kaimiečiai. Visada norėjau būt sporto žurnalistu. Ten raumeningi vyrai, prakaitu rasotais kūnais, masažistai ir garbė. Kad Jūs, Kedžiai, žinotumėte kaip man nusibodo. Bet susirinkome ne mano godų aptarinėti. Kaip Jūs jaučiatės? Galima aš vieną salapainį ir stikliuką, kad geriau virškintų?

Vytautas Kedžius: Vaišinkis, Benuli, Tau mums nieko negaila. Kaip gi mes gyvensim, kai aplink toks šurmulys? Ar girdėjai, ką mūsų sūnelis iškrėtė? Laima, įpilk ir man arielkos.

Laimutė Kedienė šoka nuo stalo ir aptarnauja vyrą. Už lango, lyg sulėtintame kine, dar vienas ilgakasis varveklis nukrenta praeiviu ant galvos.

Vytautas Kedžius: Chujnia šiemet su tais varvekliais. Dar tik spalio mėnuo, o pažiūrėk, Benai, kas darosi. Taip ir pavasario nesulauksim.

Laimutė Kedienė: Ir man vienas jau buvo užkritęs šiemet!

Vytautas Kedžius: Aš gi ir galvoju, kas tau ant smegenų užkritę buvo. Pasirodo varveklis.

Pavargusiuose sutuoktinių veiduose pasirodo šypsena. Žurnalistas prisiminęs savo mokslinę praktiką ir garbaus senyvo tarybinio dėstytojo mokymus pašnekovus kvočia palengva, leisdamas jiems prie Benulio priprasti, kojeles apšilti. Turi gi būti logiška veiksmų ir žodžių seka.

Benas Rupeika: Dar degtinės galėtumėte čerkon įvairuoti?

Vytautas Kedžius: Gerk, Benai, gerk kiek sveikas.

Benas Rupeika: Na, tai, už tuos varveklius, tuomet!

Beno akys sužimba. Vos įrašas prasidėjęs, o jis jau gana neblogoje žurnalistinėje formoje. Po vakarykščių išgertuvių keli stiklai naminukės nepriklausomybės akto signatarui – puiki darbo pradžia. Čia Rupeika pamato, kad diktofono juostelėje – keletas minučių belikę. „Reikia imti jautį už ragų“ pasakė jis.

Benas Rupeika: Tai ką, šaudom?

Vytautas Kedžius: Neišgirdau. Ką Tu pasakei?

Benas Rupeika (šįkart garsiau): Sakau, gal pasiimam sūnus ir lekiam kur į miestą pašaudyt žmonių? (dar garsiau) Kokių iškrypėliu, ar kažko panašaus, teisėjų gal?

Laimutė Kedienė mikliai nuo stalo nukelia degtinės butelį, salapainius ir raugintus agurkus. Žino, kad vyriškas kivirčas tučtuojau kilti grasina.

Vytautas Kedžius: O tu, žurnaliūga, krūva tu, senas komuniste, skambindamas sakei, kad apie varveklius kalbėsim!

Vytautas atsistoja ir vožia sėdinčiam Benui Rupeikai per veidą. Kartą, du, tris. Iš pragertos nosies pasipila kraujo upeliai. Benas atatupstas bando pasitraukti iš vyriškų linksmybių sūkurio, bet kelią pastoja peiliu apsiginklavusi Laima. Žurnalistas puola ant kelių ir ima maldauti atleidimo.

Benas Rupeika: Man Siaurusevičius liepė! Man Siaurusevičius liepė! Aš pats žmogus tikrai geras, nenorėjau Jūsų įžeisti, maldauju, nežudykit manęs, aš tuoj pat išsinešdinsiu, o diktofoną tik grįžęs sudeginsiu!

Vytautas Kedžius: Dink, žurnalistinis tarakone. Keliolika metų nuodiji savo skystapročius klausytojus, mūsų namuose tavo nuodų tvaiko jau ir taip per daug! Dink ir kad daugiau tavęs niekada nepamatyčiau!

Benas apsivalo krauju pasruvusį veidą ir bėga durų link. Šiaip ne taip atsirakina jas, neapdairiai spynoje paliktu raktu, šoka į savo Opel „Ascona“ ir per kelias sekundes palieka Kedžių šeimynos kiemą, kažkuriame Kauno priemiestyje.

Benas Rupeika (mintyse): Pavojingas, vis dėl to, tas žurnalisto darbas. Va kaip netikėtai buvau užpultas sužvėrėjusių sužvėrėjusio žudiko tėvų. Gerai, kad sunkios rankos kirčių paragavęs ir prie sekcijos nuo mušimo sukniubęs spėjau porą svetimų sidabrinių šakučių kelnių kišenėn įsimest. Vis šioks toks laimikis. Sudėjus pinigus, gautus už būsimą senius Kedžius juodinantį straipsnį pas Valatką, honorarą už kelis šimtus piktų komentarų po straipsniais apie nelaimę Delfi.lt ir šlamančius, žydų lombarde iškeistus į vogtus sidabrinius įrankius visai nebloga algelė susidaro. Pirmą kartą jaučiuosi taip gerai būdamas žurnalistu iš pašaukimo. Taip stropiai dirbant galima ne tik kruopomis misti, bet ir vieną kitą pagražinimą sau ir savo mylimai „Asconai“ padovanoti. Galvoju, gal ratų gaubtus pasikeisti? Dabar vienas pavogtas, o kiti trys aplūžę ir murzini. Mačiau „Senukuose“ tokių mandrų, blizgančių, kur važiuojant patys sukasi. Tokie turtai! Toks pasitenkinimas! O jie, kvailiai, man apie kažkokią etiką vis kalba…

Kategorija:
Benas Rupeika