1967-ieji metai, balandžio 24d.

Mielas dienorašti,

Labai gailiuosi, kad vakar tau neparašiau. Nebuvo jėgų. Su Vladu ir Alioša (dviem šauniausiais mano pažįstamais jūreiviais) ragavom naujos partijos technikinį spiritą, išpilstytą į baltas, trilitrines ir nepermatomas plastmasines talpas, pažymėtas nenusiplaunančiais raudonais užrašais “ROYAL”.

-Čekšt! – atšoko kamštelis (mūsuose vadinamas korka).
-На здаровю! – vienbalsiai suriko Alioša ir Vladelis.
-На здаровю, нахуй! – atsakiau į jūreivišką maldą.

Sėkmingos neplanuotos (iš mano patirties – gražiausi gyvenimo dalykai yra neplanuoti) vaišės tamsiame laivo užkaboryje užsitęsė iki vėlaus vakaro ir nei kapitono padėjėjas, nei kita žvejybinio savaeigio katerio vyresnybė mūsų neužtiko.

Sakant teisybę – vaišinantis mylimų draugų kompanijoje, spirite nuskendo mano balandžio 23-ioji. Apie vakarą daug papasakoti negaliu, nes laikinai netekau atminties. Žinau tik, kad vieni kitiems didžiavomės kaip lupame savo bobas. Kad geresnės būtų, drausmingesnės. Už ką? Už nieką. Papročių ir tradicijų nevalia paminti ar pamesti. Po to fechtavomės birkomis. Vladas savo laiku šitoj sporto šakoj turėjo tarybinę atskirtį, todėl mums abiem su Alioša be didelio vargo ant sprando užmetė po porą palkų.

Balandžio dvidešimt ketvirtosios rytą, vienmarškinis, tiksliau vienkelninis, užlipau viršun įkvėpti gurkšnio sūraus nuo jūros dvelkiančio vėjo ir surūkyti „Беломор Канал“ papiroso. (Pabudęs šia dievišką suktinę radau savo subinėje. Oi jūs, du neklaužados, pamatysit, ir aš jums iškrėsiu ką nors tokio labai labai šmaikštaus). Buvau neįprastai piktas, nes mano sugėrovai kažkur nudaigojo per pusę su jūros vandeniu skiestą vyšnių kompotą (niekas nepadaro vyšnių kompoto skanesnio, nei mano dabartinė žmona. Pasiilgau jos). Kaip reikiant džiuvo burna. Švelnus vandenyno brizas gaiviai glostė išpuoselėtus mano galvos ir krutinės plaukus.

Staiga, ramybės ir pilnatvės minute besimėgaujant, po kojomis pasimaišė kokiu tai mistiniu būdu iš variklių skyriaus į dienos šviesą išslinkę du juodnugariai skeltanagiai.

-Nesimaišykit man po kojom, sumauti šachtininkai! – surikau juokais.
-Пашол ты нахуй, урод! – pasisveikino mazuto gyvatės – ko toks nuožmus, Vytautas, gal viduramžio krizė čiupo? – ir irgi juokais atkirto aukštesnysis. Abu ilgai nelaukę atsako darniai sulindo atgal į rūsį.

Išsižiojau. Tikėjausi ką nors riktelti pavymui, tačiau burną surakino sąstingis, toks, koks ateina, kai tikrai neturi ko pridurti. Kas yra ta viduramžių krizė? Ir ar šiuo metu ne per daug kalbama apie visokias krizes, negi nėra kokių nors superpavojingų ligų, kurios galėtų savo svarba užgožti ekonomines šalies negalias?

Ką aš darau, jeigu nežinau atsakymo į kokį nors itin svarbų klausimą (tokį kaip viduramžių krizė)? Teisingai, ištikimasis, paslaptis kantriai saugantis dienorašti, gesinu nuorūką ir mokslinės pagalbos meldžiu visažinio kapitono.

***

Pabeldžiau į ištaigingas ąžuolo imitacijos raštų fanera apkaltas duris, ant kurių didžiuodamasis savo pasidabruotomis raidėmis prikaltas snaudė užrašas „КАПИТАН“.
-Užeik vidun, Vytautai – išgirdau jį tariant sodriu, savimi pasitikinčiu balsu – aš tavęs jau laukiu.
Nevyniodamas žodžių į vatą, negražbyliaudamas ir pernelyg nepataikaudamas, dar stovėdamas tarpduryje tariau:
-Labas rytas, o mano mielaširdingasis, nuosaikusis, be rimto reikalo nebaudžiantis, viską žinantis kapitone!
-Kokios bėdos, mano sūnau – oriai, nesikeldamas nuo savo gulto, nejudindamas žilstelėjusios galvos paklausė įgulos dievybė.
-O, išmintingasai, – pradėjau – kas yra ta viduramžių krizė?
-Tu turbūt nori pasakyti, „vidurio amžiaus krizė“? – mintį nutraukė sumanusis proto šviesulys, ir netrukus pridūrė – kretine?
-Taip, taip, šita krizė. Vidurio amžiaus! – Kodėl ką tik buvau išvadintas kretinu? Negi didysis negalėjo pasirinkti kokio švelnesnio epiteto? Na, jam geriau žinoti, ir jeigu jis taip nori, šiandien pabūsiu kretinu.
-Tai, Vytautai, toks vyriškojo gyvenimo tarpsnis, kai tu savo bute suorganizuoji geriausio draugo gimtadienį, prikabini heliu pripūstų balionų, vargais negalais sukvieti visus jo artimuosius, o jis, gyvatė, tą vakarą tavo vakaronėje nepasirodo. Supratai?
-Ne. Kuo tai susiję su mano geriausio draugo gimtadieniu?
-Vytautai, paaiškinsiu paprasčiau. Įsivaizduok, kad nelabai turtingas žmogus įsigyja labai prabangius akinius nuo saulės. Bet žiurkės, jam besimėgaujant alkoholine koma apgraužė veidą, ir jis neturi nosies. Nelaimėliui nėra už ko užkabinti naujųjų aksesuarų ir dėl to jie jam nereikalingi.. Ar aiškiau? – po antrojo linksmo pasakojimo paklausė gerumo židinys.
-Ne. – patikėk, dienoraštėli, manęs tikrai neaplankė nušvitimas.
-Tuomet papasakosiu kitą situaciją – tęsė vadas – tu išsiverži į priekį rusiško biliardo partijoje, iki pergalės tetrūksta vieno vienintelio taškelio, baltas kamuoliukas stovi puikioje pozicijoje, bet vietoj kietos medinės lazdos, tavo rankose – kitkinė virvė. Pagauni?
-Nė velnio! – įtūžau.
-Pasakysiu dar kitaip. Tu nusiperki naują žalią septintos veislės žigulį, jį visą išblizgini , švariu skudurėliu nuvalai plastikinius ratų gaubtus, patikrini, ar tam tikrose talpose užtektinai tepalų, variklio aušinimo ir langų plovimo skysčių. Po apžiūros sumoji, kad viskas tvarkoje. Tada sėdi į savo naują pasididžiavimą, pasuki raktelį ir… Pamiršai įsipilti benzino. Septintukas nevažiuoja.
-Dabar supratau! – Eureka! – Vidurio amžiaus krizė yra tas gyvenimo tarpas, kai visi namų ruošos darbeliai slysta iš rankų!
-Ne, profkinis stuobry. Tai yra visai kas kita. Paklausyk, aiškinu paskutinį kartą. Tu, neduok Dieve, sugalvoji susideginti už Lietuvos laisvę. Pasirenki kokią tikrai šaunią, nenuošalią vietelę, tarkime, muzikinio teatro sodelį Kaune. Ateini į savidestrukcijai tinkančią vietą. Tavo plaukai ligi pečių, barzda ligi krutinės. Liaudies žmonių esi vadinamas valkata, pistpankiu arba hipiu. Tavo rankoje – talpa su benzinu, džinsinio švarko priekinėje kišenėje – neužmirštuolė – nekaltumo ir tyrumo simbolis. Tu prasisagstai marškinius. Ilgaplaukę galvą, tokius pačius krutinę ir pilvą, kojas ir nugarą apsipilti degiu skysčiu. Jau ruošiesi pasidegti ir… Velnias!.. namie palikai degtukus, o praeiviai savųjų neduoda, kad ir kaip prašytum. Visas įmantriausias planas nueina ešeriams šėko pjauti. Kapiš?
-Koks debilas galėtų susidegint už tokį šlamštišką dalyką, kaip Lietuvos laisvė? Kad mes ir taip laisvi! – ką jis čia vapa?
-Ne, Vytautai Š., tu rimtai kretinas! – užstaugė senas jūrų vilkas - Mėžkis lauk iš mano kajutės, nes dar ir mane savo kvailumu apkrėsi, šūdų pyne.

Kapitonas sako, kapitonas žino. Išsismaukiau laukan. Pabaigiau tai, ką buvau pradėjęs – papirosą (puselę buvau prisigesinęs antram raundui). Cigaretėje glūdintys kancerogenai, dervos ir nikotinas privertė uždainuoti mano plaučius. Besiklausant jų kaip mat prašviesėjo galva, pasitaisė kapitono sugadinta nuotaika. Toptelėjo mintis, jog jeigu viskas eisis pagal iš anksto numatytą planą, rytoj naktį jau būsiu Leningrade.

Mielas dienorašti, pasimatysime rytoj. Einu budinti Aliošos ir Vlado. Talpos su rankena dugne dar liko šiek tiek drumzlino velnio srėbalo. Sveikata – brangiausias jūreivio turtas. Ją reikia pataisyti. Iki rytojaus!

Kategorija:
Jūreivio dienoraštis