Kelis pastaruosius dešimtmečius didžiąją dalį savo laiko, liekančio nuo antisemitinio ir homofobinio žurnalistinio darbo „Respublikos leidinių grupėje“ ir veiklos socialistiniame portale Jonka.lt, paskyriau lietuvių (tiksliau – baltų, tai taip išeina, kad tuo pačiu ir Latvių, bet jų indėlį į Baltijos jūros regiono mitologiją aš vertinu kaip nykų ir nevertą paminėjimo, be to, atradau tokių istorinių duomenų, kurie byloja, kad latvių iš viso negalima laikyti baltais. Veikiau ugrofinais) mitų, sakmių, legendų ir padavimų tyrinėjimui.

Ilgai varsčiau įvairių muziejų, mauzoliejų, slaptų liaudies kūrybos archyvų, ir šimtamečių, vis dar nemokančių rašto, išpuvusias, kreida A+M+B aprašinėtas kaimo šviesulių trobesių laukujas duris. Daugybę įtakingų ryšių įvairiuose Lietuvos intelektualų sluoksniuose turinčio šauniojo kaimo žurnalisto Beno Rupeikos rūpestingos rankos pateptas prisibroviau iki slapčiausiųjų, paprastam žmogui už jokius pinigus neprieinamų mūsų senovės genčių kūrybos (o gal ir užfiksuotų tikrų istorijų) klodų.

Tyrinėjau įvairių vietovių žmonių užrašus, lyginau juos tarpusavyje, ieškojau bendrumų, kai kurias senolių pastabas patvirtinau, tačiau nemažą dalį paprasčiausiai atmečiau. Prieš Jūsų akis – trupiniai ilgamečio mano darbo (deja, negaliu viešinti viso darbo, nes jį saugo buki vakarietiški Lietuvos Respublikos įstatymai). Nuoširdžiai viliuosi, kad kiek vėliau, galbūt po metų, o gal būt ir dar greičiau, mėnesėliui vienam kitam praslinkus, galėsiu pateikti daugiau ištraukų iš etnologo Jono Jonkos mokslinio veikalo-knygos-almanacho „Baltų mitai. Latviai nesiskaito, nes jie ne baltai“.

Jums, mieli ksenofobinio portalo Jonka.lt gerbėjai, pateiksiu dešimt savo mylimiausių šviežiai atrastų, (o gal tik prikeltų naujam gyvenimui?) lietuviškų mitologinių būtybių. Prisiminkite, kad tai – tik trupinėliai iš dosnios ir vaišingos tarybinio rašytojo, sociologo, menotyrininko, tautosakos aso Jono Jonkos etnokultūrinių žinių skrynios.

• Kentauras. Gašlaus gyvulius aistringai prižiūrinčio ūkininko ir tam ūkininkui teisiškai priklausančios kumelės sūnus. Pusiau žmogus, pusiau žirgas. Kojos kaip žmogaus, o galva kaip juodbėrio. Užaugo tvarte, bet arkliško užsispyrimo dėka savarankiškai išmoko kalbėti ir skaičiuoti nuo vieno iki keturių, deja, klaidingai. Pasižymėjo į jo pusę, dėl neišsilavinimo, iškrypėlio tėvo ir tik dirvą arti ir žolę rupšnoti motinos sklindančių užgauliojimų kiekiu. Priklausė senovės laisvųjų iberaliųjų sutvėrimų krypčiai.
• Kazimira (dar sutinkama Šatrijos įvardijimu). Netaisyklingo žabtų sukandimo deivė. Senovės lietuviai savo vaikus gąsdinę: „Jeigu nevalgysi šitų termiškai neapdorotų avižų, ateis Kazimira ir voš dovanų iš slavų gautu lygintuvu dantuosna taip, kad apatinis žandikaulis į priekį pavažiuos“. Taip pat ir žmonių bei gyvulių, turinčių įvairiausių kitokių ortodontijos problemų globėja. Kartais būdavo minima kaip piktoji Šatrijos Ragana, bet tik iš pavydo dėl josios didybės. Atvirai artima slavų, puldinėjančių kaimynų iš rytų, didikams ir dievybėms, todėl kaimo nuskurėlių labai mylima.
• Pinčiukas – įkyrėlis. Smurtinės pornografijos, seksualinio persekiojimo, vojerizmo ir pėdų fetišo globėjas. Jeigu jau nusižiūrės kokią auką – tai lakstys iš paskos tol, kol savo pašlemėkiškus įgeidžius patenkins, arba iškrypimais persekiojamosios artimus apkrės. Dar labai žymus dėl to, kad bernui su merga klėtin lytinio akto atlikti nuėjus, tykodavo trobesio išorėje, ir nutaikęs progą mirtinai išgąsdindavo nusidėjėlius. Kartais visą tai nufilmuodavo senoviniu paveikslavimo padargu ir rodydavo miestelėnams, visus berno nuopelnus priskirdamas sau.
• Aušrinė. Ištvirkėlių, gašlūnų, perversijų ir onanistų globėja. Palies mergą kunigaikštis ar koks kitas didikas ne ten kur reikia, keletą kartų be anos sutikimo, žiū – Aušrinė jau po kelnes nusikaltėliui siaučia, virgulėmis ir knibalais sėklides nevaisingumui ir nepajėgumui nuteikti bando. Daugumoje šaltinių minima kaip akiniuotojo provincijos išminčiaus, kaimo mokyklos rektoriaus ir Kentauro meilės vaisius. Taip pat sakoma, kad ji ir pusiau moteris – pusiau vyras, laimingai vedęs tą mokyklos rektorių. Deivės egzistavimu neabejojama, nežinoma tik tikslūs jos genealoginio medžio išsišakojimai ir persipynimai.
• Liutauras (sutinkamas ir kaip valkatų „pravadyrius“). Literatūroje ir pasakojimuose minimas kaip pinigus požemiuose iš praeivių renkantis valkata. Apšepęs, nesiskutęs benamių vyrų ir laisvamanių moterų palaikytojas, išdirbtos kiaulės odos ir žalvario blizgučiais kūną pasipuošęs nelaimėlis – dievybės statuso neturėjo ir atėjęs pas Praamžį visada būdavo skaudžiai sumušamas. Todėl XVI amžiaus pabaigoje nebevadinamas Dievu. „Aš – valkata Liutauras“ sako jis ir it erkė prisisiurbia prie kito praeivio, kaulydamas smulkių monetų.
• Kipšelis – senmèrgis. Kai įlys kipšelis – senmèrgis kokiai mergužėlei pūtkon, tai net Aušrinė su virgulėm lauk neišvarys. Dar vis nekaltų mergelių ir negražių moterų, nekaltybe atsikratyti neįgalių, globėjas. Iš prigimties artimas Aušrinei, nes kvailas, tūžtantis ant viso pasaulio, besitaškantis nuodingom seilėm ir dar, priedo, feministas.
• Išrūgų Pinčiukas. Išrūgų pinčiukas – sugedusio maisto pusdievis. Kodėl pusdievis, klausiate jūs. Todėl, kad koks gi Dievas, kai maistas sugedęs? Laikoma, kad Išrūgų Pinčiukas prispjaudo į metalines talpas su pienu, todėl šis užrūgsta ir pasidaro nebevartojamas. Daugumoje pieno perdirbimo įmonių iškabinti šio nenaudėlio portretai su užrašu „Reklamos agentai nepageidaujami“. Mat niekadėjas apsimesdamas žalvario indų ar dar kokių namų apyvokos rakandų įsliūkina į pieninę ir atlieka savo niekšiškus darbelius. Atsakingas ir už kitą sugedusį maistą, pavyzdžiui supuvusią mėsą, bet labiausiai nekenčiamas dėl baltojo karvių aukso – pieno sugadinimo.
• Rytų Perkūnėlio Skalikai. Tai kelios dešimtys priešiškai lietuvių genčiai nusiteikusių slavų vienatinio Dievo – Raudonojo Putino pasiuntinių. Nors didelės galios minkštakūniai neturėjo, bet vis stengdavosi kuo nors pakenkti, kam įgelti, besiformuojančios lietuvių tautos prestižą pagadinti. Rengdavo galybę nesankcionuotų žemiausio rango žmonių mitingų prie žynių namų, bet pavogravę nurimdavo ir išsiskirstydavo kas sau. Pasileidę į visas keturias pasaulio puses naujus planus rezgdavo ir dar nematytus žabangus visai genčiai spęsdavo. Žymiausias – Suvirintojas iš Angelų miesto, Antiną menantis apsispjaudėlis Draugas Padleckis, lojantis kyšininkas Butkevičius, ir artima Kazimiros draugė Gorinčius. Buvę jų žymiai daugiau, bet kiti – ne tokie svarbūs.
• Dzibulis Žagintojas. Neduok Dieve, koks bernelis ar mergelė neatsargiai pasilenks. Tik tai nutiks – Dzibulis Žagintojas prisistatys ir kur tik įmanoma savo varvančią ietį įsmeigs. Pinčiuko – įkyrėlio bičiulis. Toks pats blogas, tik kvailesnis ir užmačių gudriai neslepiantis. Gali būti, kad Kentauras buvo ne neteisėtai nušalinto ūkininko, bet jo, Dzibulio, tikrasis sūnus, nes Dzibulis išgerti mėgdavęs, o priliuobęs ugninio vandens ant beveik bet ko lipdavęs. Tuo vis mėgindavo kipšelis – senmèrgis pasinaudoti. Kartą, vos Aušrinės nekaltybės tokiu būdų Dzibuliui Žagintojui nepadovanojęs. Blaivas Dzibulis nenorėjęs myletis tik su Aušrinė ir Kazimira Šatrija. „Dar ne ant tiek degradas, kad ant tokių pragaro šlykštybių lipčiau“ šypsojęsis miško padauža.
• Vaginočius. Pristatęs save kaip „Tautos vagina, Dievas“, iš tikro šis menkysta tebuvęs  elementarus į politiką bandantis grįžti Gediminas Vagnorius. Nuosaikusis velniūkštis -  nelaimėlis, vis to planams žlungant, bandydavo šlietis prie Rytų Perkūnėlio Skalikų. Ar priėmė tie Gediminą Vagnorių į savo gretas – neaišku. Jokiuose šaltiniuose to neminima.

Štai ir apžvelgėme mėgiamiausių naujai atrastų senų mitinių personažų, o gal iš tikro egzistavusių personų dešimtuką. Tikiuosi, kad kiek laiko praėjus ir dėl naujovių kilusiai įtampai atslūgus, galėsiu pasidalinti su Jumis, mieli Jonka.lt gerbėjai, didesnio tiražo liaudies istorijos mokslinėmis pastraipomis bei didžiojo Jono Jonkos mintimis.

Kategorija:
Išgamų enciklopedija