Tęsiame etnologo Jono Jonkos lietuvių tautos istorijos įžvalgų-straipsnių ciklą. Šįkart šaunusis publicistas apžvelgia kelias, praeityje labai paplitusias, o dabar primirštas (naudojamas ne visoje Lietuvoje, o tik atskiruose jos regionuose) senovines Kūčių tradicijas.

Kiaulės upelis. Viskas vyksta taip: ant kalno užgenama gerai įmitusi, centnerį sverianti motininė kiaulė. Prie jos prieina vyriausias kaimo vyras (jeigu pastarasis dar gali vaikščioti. Jeigu negali, jo pareigas perima antras pagal amžių, įgalus savo kojomis žingsnius kalnan žengti sėklidžių turėtojas). Aštriu it Kasparo Pociaus žvilgsnis durklu kaimo matadoras smeigia paršelio širdin, žinoma, pasipila kraujo upeliai. Tada aplink kalną sustoję kaimiečiai susikimba rankomis ir pradeda judėti ratu besileidžiančios saulės kryptimi, dainuodami „oi tai kiaulė, oi kiaulela, nužudysma tą kiaulelą, kreujas teka, kreujas teka, vai tai teka, vai tai teka“. Visas smagumas – rate atsidūrę mažamečiai kaimo vaikai (dažniausiai kraujomaišos aukos) kalnelio papėdėje suklupę ant keturių (arba daugiau) savo rankyčių ir kojyčių, bando lakti žeme upeliu tekantį kiaulės kraujuką. Tokios linksmybės tęsiasi iki išnaktų, arba aušros. Labai liūdna, bet dabar šis ritualas primirštas ir aktyviai naudojamas tik Aukštaitijoje (Zarasų ir Visagino rajonuose).

Žaginio lobiai. Neatsiejama linksmo žemaitiško Kūčių vakaro dalis. Į vieno (visame lauke jų gali būti devynios galybės) šieno žaginio vidų prinešama keptų, dar karščiu garuojančių bulbiašnikų (bulvinės bandelės, kepamos antisanitarinėmis sąlygomis).  Žaginyje, už bulbešnikų pintinės pasislepia labiausiai pasižymėjęs kaimo žagintojas (jeigu žymiausias kaimo prievartautojas yra miręs, arba sėdi pagonių kalėjime, jį pavaduoja seniausias kaimo vyras). O tuomet marš visos, be išimties, kaimo moterys, mergelės ir berniukai žaginio turtų ieškoti! Kiek džiaugsmo būna bulbiašnikų pintinėlę suradus (ir suradusiam ir žagintojui, tykiai laukiančiam savo naujos aukos)! Kokių viltingų aimanų prisiklauso pramogų ištroškę žemaitiški žemdirbiai. Po visko kaimiečiai susirenka būrin ir aptaria tai, kas buvo linksmiausio – kaip moterys ir vaikai šieno kūgiuose turtą rado, kaip žagintojas linksmai laiką leido. Aptarus neeilinius nutikimus Žaginio turtų beieškant, vyrai geria naminę degtinę, muša moteris ir eina miegot kur pakliūna. Tada pabunda ryte nušalusiom galūnėm, kurias galiausiai reikia nupjaut, arba nepabunda visai.

Aitvaro laimė. Susirenka Dzūkijos kaimelio gyventojai, pririša prie aitvaro dzūkiškos duonelės kepalėli ir paleidžia laukais skrist, ant skraidymo padargo, savo kaimo pavadinimą užrašę. Aitvaras, žinoma, paskrenda kiek tais, gal kelis kilometrus ir nusileidžia gretimam kaime. Tada to gretimo kaimo, kuriame nusileido aitvaras, vyrai kaip užkandą naudodami sušalusią aitvaro duonelę prisigeria pilstuko, čiumpa kas kirvį, kas šakes, o kas ir ietį ar kalaviją, pasikinkę arklius nuvažiuoja iki duonelės kepėjų kaimo, vyrus išžudo, moteris išprievartauja, o vaikus pasiima vergijon. Tai smagiai gyventa! Dabar ši tradicija beveik mirusi, nors, tiesa, man, didžiajam etnografui Jonui Jonkai yra tekę girdėti, kad panašūs Kūčių džiaugsmai vis dar vykdomi kai kuriose gyvenvietėse Varėnos rajone.

Kuršių Kūčios. Viena žymiausių dabartinės Lietuvos teritorijos senovės genčių – Kuršiai. Kas yra kuršiai, paklausite Jūs. Kuršiai yra seni, greičiausiai ne vienos venerinės ir odos ligos kamuojami, ilgomis barzdomis pasidabinę, atšiauraus Baltios jūros vėjo nugūrintų veidų nešiotojai – žvejai. Apie moteris-kuršes archeologiniai radiniai tyli, todėl manoma, kad Kūčios šiems senovės Lietuvos smirdukams buvo tokios pačios, kaip ir paprastos dienos – nepritekliaus, termiškai neapdorotos žuvies ir homoseksualizmo fiesta.

Kategorija:
Išgamų enciklopedija