Dvi beždžionės, sena ir jauna, tupėjo medyje. Vos matomos džiunglių tankmėje, staiga, tarytum gavusios ženklą, abi nutilo.

-Tu žinai, – tarė jaunesnioji, nutraukdama nejaukią tylą, – man atrodo, kad mus aprašinėja.
-Jau senokai – liūdnai pripažino senoji, – esam stebimos dar nuo vakar, kai dėl kokoso riešuto ir šlakelio nesumyžto upelio vandens, kovodamos su OJ, spiegėme, sukeldamos nemenką erzelį.
-O ko daugiau iš jų galima tikėtis? – atsiduso mažiau gyvenimiškos patirties turinti – jie (žmonės red.past.) visada kokių šlykščių atrakcijų mums primąsto. Tai į narvus sugrūdę kur už devynių jūrų išplukdo, tai vienų beždžionių gentis prieš kitas sukursto, tai žiū, aprašinėt be įspėjimo pradeda.

Tūžtelėjusi jaunuolė atsisuko į  mokslininkus ir pusbalsiu suriko: „kūrvos, ar leidau mane aprašinėt?“
-Nedaryk staigių judesių. Elgiamės taip, lyg nežinotume, kad esam stebimos. – smarkuolę raminti puolė išmintingesnis primatas.
Jaunėle atsiduso ir pusiau piktai, lyg rodydama „bergždžias reikalas“ numojo ranka tyrinėtojų pusėn.

Beždžionės darė taip, kaip liepė ilgaamžė. Ilgai sėdėjo, linksmai besišnekučiuodamos apie šeimyninius reikaliukus. Senoji žarstė patarimus, o jaunoji godžiai juos rijo, retkarčiais atlikdama ką nors ne itin svarbaus, pavyzdžiui: pasikasydavo galvą, papūsdavo lūpas ar, žiūrėdama į primatų tyrinėtojus, įsikišusi pirštą sau į išangę, nutaisydavo tą visiems žinomą šimpanzių šypseną, puošniais auksiniais dantimis, per pusę gyvūnėlio veido.

Vos tik sutemo, jaunoji čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį pailgą kietą daiktą ir keliais tiksliais smūgiais į pakaušio sritį, užtvatijo vyresnėlę.
-Dėl patinėlių ir džiunglių gėrybių! – Apsiputojusi sušuko žudikė, žiūrėdama tiesiai į mokslininkus. – Ir be to, mes nenorėtumėme būti toliau vadinamos beždžionėmis. Mes esame afroamerikietės!

Kategorija:
Kūryba