“ŽADINAME MES TAUTĄ!”, sušukome visi trys, pabudę vienu metu. Tautos žadinimas skambiu šūksniu ir pasibaigė, nes tuč tuojau, dar nevalytomis burnomis, puolėme užsiiminėti seksu trise (nebijokite, draugai, tokia proga naudojamės prezervatyvais – keičiant partnerį, keičiame ir sargį, saugomės, beveik kasdien maudomės po dušu). Kartais mums įvyksta pilna erekcija, o dabar aprašomas atvejis kaip tik toks ir buvo, todėl pažadinti tautos su pažadintais peniais mums ir dar kartą nepavyko. Tačiau pažadu – nesiliausime mėginti.

Jeigu kam įdomi mūsų dienotvarkė, tai rytais, po homoseksulios miniorgijos, skaitome laikraščius. Už dyką gauname “Respubliką”, “Vakaro žinias”, “Julių ir Brigitą”, “Vakarų ekspresą”. Perskaitę popierinę spaudą, susėdę prie stalo užsrebiame putros, iki vakaro žiūrim “Pūko” televiziją, vėliau klausomės ELTOS parengtų naujienų reportažų per “Žinių” radiją, o prieš pat naktį, drauge su kitais kalinčiais vyrais, išvesti į bendrą koridorių, spoksome į vieną iš daugelio ant sienos priklijuotų Vito Tomkaus plakatų ir bandoje, kuo garsiau dūsaudami, onanizuojamės. Tokia štai mūsų diena – gašli, pilna melo, šmeižto, ksenofobijos ir nusagstyta “Respublikos” skaitinių, garsinių ir vaizdinių grupės paliktais sėklos pėdsakais. Kiti vyrai skundžiasi, kitiems vyrams viso šito jau per daug, tačiau mes trys jaučiamės tarytum rojuje.

Būna ir ne tokių šviesių akimirkų.

-Keturi šimtai antros B kameros gyventojai, Rašytojai Kostas K., Vytautas P., ir Petras C., yra kviečiami privalomai atvykti į B bloko apylinkės teismo rūmus. Neatvykusiems gresia griežčiausia vidaus tvarkos pažeidimo bausmė – susilaikymas! – Išgirdome per vietinius garsiakalbius, trumpam pritilus Rolando Paulausko balso įrašui.

Supratote teisingai. Vakar vietinis teismas bandė nuteisti Kostą. Pagalvojome – koks tikslas teisti, jeigu mes čia ir taip amžinai. Ką jie padarys? Prie bausmės pridės porą metų? Amžinybė plius dar keli?

Jums turbūt įdomu kuo Kostas nusidėjo. Labai paprasta, kai supranti gyvenvietės sistemą. Didžioji žiuri, akivaizdžiai kažkam iš kitų vietinių kalinių pasiskundus, vargšelį apkaltino pyzdos laižymu.

-Kostai, ar esi laižęs pyzdą? – po pasisveikinimo rūsčiu balsu lietuviškai paklausė tamsiaodis teisėjas.

-Ką Jūs, Jūsų kilnybę, - save ginančią kalbą pradėjo Kostas, – nesu pyzdos akyse matęs. Ir jeigu kas nors, neduok Die, prikištų pyzda prie manęs mažesniu nei pusės metro atstumu – prisiekiu, apsivemčiau.

-Net internete? – nemenkai sutrikęs, panašu, kiek atlėgęs, paklausę negras su plaktuku.

-Pone tesėjau, ponai prisiekusieji, jeigu atvirai, – įsijautė Kostas – gyvenime esu prisilaižęs įvairiausių dalykų. Kai kurių iš jų jūs net nesate regėję. Esu laižęs tokių įdomių daiktų, kad niekas net netiki, jog tie daiktai galėtų būti laižomi. Taigi teoriškai įmanoma, kad tarp tų daiktų galėjo patekti ir pyzda, mat aš nė nenumanau kaip pyzda atrodo. O ir girdėjęs apie pyzdą esu tik trupinius – nosinėle nuo kaktos nusivalęs prakaitą, toliau triuškinančius argumentus žėrė kaltinamasis - Be to, esu 1962 metų mirimo. Tais laikais dar nebuvo interneto. Pornografiją platino jūreiviai, su jais jokio kontakto neturėjau, nors, pripažinsiu, gerdavau daug.

Aišku, akivaizdu ir aišku – Kostą išteisino.  „Nekaltas!“ vienu balsu suriko prisiekusiųjų komisija.

Čia teismo procesai susilaukia labai daug dėmesio, mat, tai – bene vienintelė vietinių gyventojų pramoga. Ištikimo bendražygio autoritetas smuko. Na, gal ne smuko, tik pradėjo šlubuoti. „Kaip šlubam žydui iki dangaus“, dažnai aidi izoliuotoje mūsų visuomenėje. O kuo jau kuo, bet šlubu žydu niekas tikrai nenori būti – kažkur, už keliolikos, o gal tik kelių sienų, bausmę atlieka aukštą vietą kalėjimo hierarchijoje užimantis Adolfas Hitleris.

Visiems grįžus į savo celes, su Kostu užsiėmė oraliniu seksu, besiklausydami priverstinio ir monotoniško, antivalstybinio Kęstučio Pūko burbesio per vardinį jo radijo kanalą. Petras Cvirka, tuo tarpu, liesdamas save, stebėjo kaip mes visą tai darome. Momentui ištraukiau iš savo burnos Kosto K. varpą ir švelniu balsu paklausiau:

- Kostai, ar tu tikrai nesi laižęs pyzdos? Prašau, prisiek man, bijau, jog kitaip.. – Mano akyse pasirodė ašaros – mes nebegalėsime būti kartu…

-O Tu, Vytautai, ar į šaltibarščius papildomai įsidedi grietinės? – lakoniškai į nepatogų klausimą atsakė Kostas.

Abu gardžiai nusijuokėme. Sekundei pagalvojau, kad vis dėlto gerai čia, pragare – bent jau žiemos šiltos. Mums, rašytojų sąjungos nariams ir po mirties, nė velnio neišeitų susitaisyt kameroj nuo šalčio sprogusio radiatoriaus. Švelnios rašytojiškos rankos skirtos ne radiatoriams, o, veikiau, subinėms knibinėti.

Dailininko iš Panevėžio, penkioliktos vidurinės iliustracija

Kategorija:
Kūryba