Atšventus penkiasdešimtmetį, mano gyvenime kai kas pasikeitė. Manau, visi žino kas tuos pokyčius nulėmė, todėl nesiplėsiu. Trumpai -  tiesiog pradėjau norėti geriau. Ieškoti geresnio… Geresnio automobilio (netrukus draugas partietis iš Rytų Vokietijos parvarė naujutėlaitį plastmasinį Vartburgą ir iškeičiau jį į savo pilką 21 Volgą), puošnesnių aksesuarų (partiniais reikalais viešėdamas Rumunijoje iš vietinių čigonų praktiškai pusvelčiui (debilai) nusipirkau storiausių, labiausiai blizgančių auksinių grandinių), jaunesnių gyvenimo partnerių. Dabar galėtum pagalvoti, kad kiek per jaunų, bet…. Buvo gūdūs 1987 metai.

Lengvosios atletikos manieže, Vilniuje, vardan geresnės sveikatos (nors ir taip nemažai gėriau, bendra fizine būkle pilnai patenkintas nebuvau) pradėjau mėtyti diską. Menu kaip dabar, prieš akis stovi jis – tvirto, muliško sudėjimo, kiek paglebusių žandų, plačių pečių, muskulingų rankų, žaibu neperkertamo sprando… Ach…. Taip, Jūs teisūs, rašau apie ateities daugkartinį olimpinį ir europinį disko mėtymo į tolį čempioną Virginijų A. Lėkštės svaidymo meno mokėmės pas ta patį Sąjungos aukščiausios atskirties sporto meistrą, todėl kartais matydavau jį pačiame manieže, ant vejos, rečiau, jeigu pasisekdavo, vyrų persirengimo kambary, o išmušus mano laimės valandai – vyrais prifarširuotame rūbinės duše, tarp nuo žemės kylančių karšto vandens garų, tarytum besisklaidančios, atleto kūną pamažu atidengiančios dūmų užuolaidos. Tarp mūsų pradėjo kažkas megztis, nutuokiu – veikiausiai magiško,  tad susitikusius vyriškus žvilgsnius palydėdavo valiūkiška, manojoje pusėje – patyrusi, o Virginijaus pusėje, nustačiau, kiek nekalta šypsena.

Šypsena po šypsenos, žvilgsnis po žvilgsnio, akies mirktelėjimas po akies mirktelėjimo, pradėjome šnekučiuotis ir, 1987 metų žiemą, bijau sumeluoti, bet, atrodo, lapkritį mes pas mane namie jau gėrėme degtinę. Nesmerkite, tokie buvo laikai – vyresniam vyrui jo namuose išlenkti degtinės taurę su šešiolikmečiu sportininku, šviesia ateitimi, nebuvo jokia nuodėmė. Dabar viskas kitaip. Dabar daug blogiau. Prie ko Kubilius privedė šalį?

Nenukrypsiu nuo pagrindinės pasakojimo ašelės – liliputų. Man labai patikdavo liliputai. Man jie patikdavo taip, kad didžiausia tuometinė mano svajonė buvo mesti kurį nors, atsitiktinai sutiktą į artimiausias stiklines duris. Ne, ne į langą, ne persukus aukštyn kojomis meistriškai žemyn galva tvoti  jį ar ją į betoninį grindinį, bet, sučiupus tarytum diską, tris kartus, pakėlus vieną koją, apsisukti ir ne savu balsu riaumojant, barkštelti neūžaugą į išblizgintas Vilniaus univermago duris (pabrėžiu – duris). Keisto būta noro, bet Jonas Jonka nebūtų senas geras partorgas, kurio galvoje ne tik gimdavo nežemiškos fantastiškos svajonės, bet tos dar būdavo ir šimtu nuošimčių įgyvendindamos.

Kodėl aš pradėjau apie lengvaatletį disko metiką Virginijų A.? Ogi todėl, kad jis pradžioje buvo tik gudraus mano svajonės įgyvendinimo plano dalis. Pripažinsiu – diską svaidžiau tik dėl Virginijaus. Šitas sportas man atrodė debiliškas, nelyginti sportinis ėjimas, o jeigu ne Virgutis, niekaip nebūčiau prisivertęs kažkuo panašaus užsiiminėti. Vėliau paaiškėjo, kad Virgis buvo ne tik mano svajonės išpildymo raumeningiausias įrankis, bet ir gražus gyvenimo tarpsnis.

Žinojau, kad liliputo vienas nepakelsiu. Nebuvau toks stiprus. Juo labiau, neišgalėsiu į vitrininius univermago vartus jo sviesti taip, kad kibirkštys šonuosna išsipyzdečintų.Virginijus gi tam buvo tinkamiausias pasirinkimas.

Mano bute geriant degtinę, pokalbį ir nukreipiau šia tema.

-Virginijau, ar tu mane myli? – apsimestinai nedrąsiai paklausiau, nudelbdamas akis žemyn (iš tikro, tai ne žemyn, o į disko metiko, tuomet šešiolikmečio, Virginijaus genitalijas, pūpsančias iš po Vengriškų džinsų užtrauktuko).

-Oi – nustebo Virginijus – tokio klausimo nesitikėjau…

Tada jis jau lyg stojosi eiti, tačiau aš, situacijoje nepasimetęs, daug praktikos tokiuose reikaluose turintis senas komunistas, pačiupau jį už rankos ir pasakiau:

-Virginijau, būk atviras sau…

-MYLIU! – suriko Virginijus ir jo stambų veidą papuošė ne tik gintarinė diskometikiška šypsena, bet ir tarybinių steroidų prisodrinta sūri vyriška ašara.

-Tuomet turi kai ką dėl manęs padaryti…

Išdėsčiau visą planą ir Virgis nė nedvejojamas sutiko, mat taip karštai mane mylėjo.

Pavasarį mes prigaudytais liluputais jau buvome užpildę du penkių litrų talpos stiklainius. Šerdavom juos žalia mėsa ir kartas nuo karto atsukę sloinikus, iš viršaus pabadydavome pagaliais, kad būtų piktesni. Vakarais organizuodavom jų kautynes tarpusavyje. Rytais jie kaudavosi su miško žvėrim – vilkais, lapėmis, usūriniais šunimis, bryde kurmių. Dieną – su stambesniais paukščiais: vanagais, gaidžiais, kuosomis…

Ir štai atėjo tas momentas. Į sportinį krepšį įsidėjome keturis liliputus. Tuos, kurie per kelis mėnesius buvo geriausiai pasiruošę kilniajai misijai. Sėdome į septintą troleibusą ir po keliolikos minučių abu (aš ir Virginijus) žiūrėjome į Vilniaus  Universalinę parduotuvę. Riugsojome prieš pat įėjimą ir iki svajonės liko tiek nedaug – liepti Virginijui iš sportinės terbos ištraukti liliputą ir mesti jį į stiklines duris…

Tęsinys už poros dienų. Būkite pasiruošę…

Kategorija:
Šūdų gidas