Žinau, kad orūs autoriai niekada nepasakoja savo sapnų. Aprašinėti sapną yra maždaug toks pats saviraiškos lygmuo, kaip kurti komediją (filmą) apie psichiatrinę ligoninę – absoliutus kūrybinis dugnas. Tau nereikia ieškoti tinkamų ryšių tarp to, kaip personažai atrodo ir ką jie kalba, publika nereikalauja dialogų išbaigtumo,  nes – čia juk psichiniai ligoniai (arba kaip aš mėgstu sakyti, specialūs žmonės), jie patys negali paaiškinti savo veiksmų.

„-Džimai, ar tavęs dar neužpiso šitas dvokiantis ligoninės maistas?

-O taip, Bobi Džo, gaila, kad jie mums neleidžia turėti batų raištelių“

Prieinama rašytinė aklavietė. Juokelis toks prastas, kad nėra jokių, net teorinių galimybių jo pataisyti.

Tada Bobis Džo, gelbėdamas situaciją, prasisega kelnių užtrauktuką, išsitraukia žaliai nuspalvotą pimpalą ir susiėmęs už galvos, šaukdamas, kad yra Siaubūnas  Hulkas, mėtydamas kojas į šalis, nubėga vingiuotais psichiatrinės ligoninės koridoriais.

Štai kaip mes kuriame!

Aš sapnuoju retai, bent man taip atrodo, nors, veikiau, aš tik nieko neprisimenu. Žmogus, mano amžiaus ir mano socialinio statuso  pirmiausia džiaugiasi, kad apskritai pabudo, vėliau maloniai nustemba, kad neatsirado naujų pragulų (jeigu jų neatsirado). Iš retai įvykstančios riboto galiojimo laiko (labai riboto) erekcijos stengiamasi išspausti viską, kas įmanoma. Tiesiog nėra laiko galvoti apie sapnus.

Bet aš vieną papasakosiu. Ir čia ne koks pramanas, tai tikras sapnas.

Regėjau apokalipsę. Aš negaliu tiksliai pasakyti, ar tai buvo apokalipsė, bet panašu į tai, bandau dėlioti atminty likusius fragmentus.

Miesto centre vyko masinė paauglių žudymo(si) akcija. Niūriai apsirengę, jokiai subkultūrai nepriklausantis paaugliai kaproninėmis virvėmis smaugė ant šaligatvio šuniuko poza parpuolusias merginas. Tokių buvo šimtai, visur kur akys matė, nepavyko suskaičiuoti. Priėjau prie vienos tokios porelės ir paklausiau:

-Kokio velnio jūs tai darote?

-Dievas liepė, pasaulio pabaiga atėjo. – Pakankamai įžūliai atkirto septyniolikmetis.

-Kad Dievas yra geras, jis niekada nelieptų kelti prieš save ar kitą asmenį rankos (dabartiniu atveju virvės), – paprieštaravau – ir paklausiau kas yra tas jų Dievas.

-Jėzus! – sulaukiau greito atsakymo.

- Palaukit palaukit… Ar tik viskas nesirutulioja link to, madingo skystakiaušiško ir visąlaik pripažinimo sulaukiančio pamazginio šiukšlių papylimo ant krikščionybės?

-O kas tau darbo? – agresyviai sušuko keturiomis stovinti mergina. Norėdama pažvelgti man į akis ji virve apjuostą kaltą aukštyn užrietė taip, jog, prisiekiu, kažkas trakštelėjo.

- Žinot ką, man vienodai. - nuleidau rankas – Tik žinokit, kad jūsų Dievas tikrai norėjo ne šito. Ne masinės savižudiškos akcijos!

Tada pradėjau netikeliams aiškinti religiją. Kai jau atrodė, kad jie beveik suprato, jaunuolė trakšinčiu kaklu, pajuodusiais paakiais, vėl pakėlė galvą:

-Apsisuk prašau.

-Apsisuk? – nustebau. Ir apsisukau.

-Balti konversai, -pradejo ji – apačioje surauktos juodos treninginės kelnės ir odinė striukė. Tu laisvas žmogus, tiesiog taip išėjęs iš namų. Iš pradžių pagalvojau, kad tu paprastas „marozas“, o dabar aišku, savekas, menininkas,  turbūt ir džiazo šiek tiek paklausai.

Svarbiausia, kad sapnas nebuvo slogus. Jis buvo pakankamai šviesus ir malonus prisiminti. Aš ėjau, klausydamas džiazo, o liepsnelės, viena po kitos,prastų paauglių akyse geso. „Gal taip ir geriau“ pagalvojau, „jeigu tokia jų Dievo valia“.

Nesunku atspėti kas, prasisegęs kelnių užtrauktuką, juokingai mėtydamas kojas į šalis, šios istorijos pabaigoje, nubėgo siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis.

Kategorija:
Šūdų gidas