Prelegentas internete linksmai išlieja paskutinių išgertuvių prisiminimus, linčiuoja neteisybės purvais liaudies žmogų drabstančius biurokratus (visai kaip sociologas Jonas Jonka, ar ne?), taip pat demonstruoja subtilų, stilingą ir filosofišką požiūrį į gyvenimiškąsias dilemas, pavyzdžiui,atsainų minios požiūrį į  legendos (medžiotojo) troškimą iškepti nudobtą stumbrą ir centrinėje Vilniaus aikštėje išdalinti jį ubagams, sulygindamas su “it jobana laiko spirale”.

Algirdas dažnai sako, kad kartu mes kursime geresnę ateitį. Žinoma, su sąlyga, jei pastarasis greitai nenuveis nachuj, užtarnauto poilsio slaviškai kalbančion žemelėn- pas Liuciferį raudonu kūjuotu, pjautuvėtu ir žvaigždėtu šaukštu verdančios smalos maišyti ir į degančių tarybinių išdavikų krosnį malkų grūsti.

Prisijunk tautieti! <- spragtelk ant šios nuorodos arba ant bebaimio nuožmiojo vado nuotraukos ir Tu jau išdidaus socializmo statytojo anketoje!

Algirdui tavęs reikia! Kam kitam jis pasigirs ką vakar nušovė?

Tapk Algirdo fanu dabar ir paskui galbūt neteks gailėtis!

Iš pradžių prileidom visą kiemą fazanų. Apie 300! Nepagailėjo kitas medžioklis pinigėlio. 300 tai ne juokas. Sakė, kad ne be reikalo trys šimtai. “THIS IS SPARTA, NAHUI!” nušovęs dvyliktą fazaną, erekcijos ištikta būsena rėkiau. Ekstazė. Dar kita šio magiško skaičiaus esmė – mes, medžiokliai, maždaug 300% kartų geresni už paprastus žmones, nelinkusius žudyti. Žodžiu, pasakoju kaip buvo.

Pirmas etapas buvo štai toks:

Prileidome pilną kiemą fazanų, daugumą išpyškinome, o ant likusių keliolikos užsiundėme lapes. O kodėl gi ne? Lapės gyvūnai aršūs, kaip mat puolė fazanus ir nusukiojo laibus paukštelių sprandelius.

Antras etapas:

Kai lapės padarė joms paskirtą darbą, mes lapes užpjudėme vienas ant kitų. Gražiai sugalvota! Jos kandžiojosi tol, kol liko tik viena – stipriausioji.

Trečias etapas:

Lapės išžudė vienos kitas, o liko tik viena lapių-lapė, tai įdomumo dėlei tą lapių karalienę liepėm pulti vilkams. Šaunios kautynės ligi mirties!

Ketvirtas etapas:

Vilkų jėgos ne begalinės, o ir elniai turėjo jiems ką pasakyti. Nuo seno elniai nekenčia vilkų. Panašiai kaip “Liverpoolio” ir “Evertono” fanai. Vilkai prieš mirtį staugė “You will never walk alone”. Tas dar labiau įsiutino elnius ir šie, Boso nedašerti, ant nušovimo auginami ilgakojai gražuoliai kaip reikiant darbavosi savo ragais. Pirmyn elniai, išskerskite nelabuosius vilkus!

Penkta kova:

Elniai šaunuoliai, bet kaip elniai kaunasi prieš danielius, kuriuos bosas taip pat augina savo gyvūnų koncentracijos stovykloje, praleisti negalėjome. Nuostabus reginys. Gentainiai žudo gentainius. UCH! Net išraudau. Spaudimas mat sukilo.

Šeštas etapas:

Danieliai nugalėjo, tačiau tai buvo dar ne viskas. Iš savo vilos Antanas ištraukė negrų vergų, vietoje, iš bambuko išlankstė šiems lankus ir liepė šaudyti danielius! Tai gardaus juokelio buvo. Tai buvo!

Septintas, pasktinysis etapas:

Viskas turi pabaigą. Juokinga buvo primityviais karo padargais ginkluotų dvaro tarnų ir danielių kova. Bet neiškentę tokio tarnų žiaurumo mes su žmonele stojom į mūšio lauką ir šaudėm bet kur. Vergeliai krito vienas po kito. Net Boso pasididžiavimą – tigrą, ir tą nupylėme. “Degtinė daro savo” – pasakiau atsisukęs į Antaną. Antanas šypsojo į savo ilgus plaukus. Kvatojo ir kiti mūsų “masinio naikinimo” būrelio nariai.

Išgėrę dar degtinės, ar tai viskio, neatsimenu, išsiparpėm, ryte išsikvietėm savo asmeninius vairuotojus ir pasipylėme kas kur. Tai šauni medžioklės naktelė buvo. Žmogus vs žveris tikroji, natūralioji ir sąžiningoji dvikova. Šįkart laimėjo žmogus. Gal sekantį kartą triumfuos gamta?

O rimtai, kodėl aš medžioju? Nuaidi mano paleistas šūvis, kruvina krenta šerno patelė. Berniukai, čiumpam peilius ir DAMUŠAM ją! Rusišku akcentu padabintus žodžius išbeldžiu energingai. Kur baigiau? Ah, taip, kodėl aš toks geras medžioklis? Ne, pala, ne kodėl toks geras, o kodėl aš apskritai medžioju… Kas čia? – Susidomiu aš – kas man užduoda šiuos klausimus? Na, nesvarbu. Nutraukdamas mintį tęsiu pasakojimą.

Medžioti pradėjau seniai. Nė pats nepamenu kada, greičiausiai paauglystėje. Priežasčių daug, tačiau svarbiausia iš jų ta, kad man tiesiog patinka žudyti. Kai kas sako, kad tai instinktas, ir aš manau, kad tai lygiai toks pats instinktas kaip ir muši moteris. Esminis instinktas. Mes apie medžioklę, taip? Dabar negaliu rašyti ilgo pasakojimo, nes žmona jau liepia eiti miegoti. Po to, kai sulaužiau jai du šonkaulius, o ji ant manęs nerašė pareiškimo, esu jai šį bei tą skolingas, todėl vykdau kone visus nurodymus. Paėmė viršų, kaip sakoma, ragana.

Trumpai papasakosiu paskutinės medžioklės nuotykius:

Hansas, debilas iš Vokietijos, prisigėrė tiek, kad nebepaėjo, ir nušovė lūšį.

Viskas parodyta čia:

O aš? O aš ką… Nušoviau du šernus, tiesa, kai išsiblaiviau paaiškėjo, kad vienas šernas buvo varovas, o kitas šernas buvo rudai nudažyta šimtakilograminė naminė kiaulė.

Iki greito susirašymo!

Kai kokių šešiolika nepilnamečių man atvaro šerną, iš visai kitos pusės miško, o aš girtas šaunu ne į šerną, o į jau minėtą varovą, ši technologija tikrai pasitarnauja.

O kodėl gi ne? Juk gyvename technikos laikais.

P.S. Pas mano bobą viešbuty dabar nuolaidos.
Algirdas.

P.P.S. IŠ ANKSTO NORIU PRANEŠTI, KAD TOKS PERSONAŽAS KAIP ALGIRDAS REALYBĖJE NEEGZISTUOJA. TAI YRA TIK MANO LIGUISTOS FANTAZIJOS VAISIUS. VISI PANAŠUMAI SU KOKIAIS NORS GYVAIS ŽMONĖMIS YRA TIK SUTAPIMAI.