Laidos pradžia

Pirmas svečias:

Benas Rupeika: Nutukęs tarakonas
Nutukęs tarakonas: Kas nutukęs tarakonas?
Benas Rupeika: Atkutot, Maradona?
Diego Maradona: Jo, atkutau.
Benas Rupeika: Tai kaip uostosi kokainas?
Diego Maradona: Kur kokainas? Norėčiau dabar kokaino.
Benas Rupeika: Kaip sužaidė Higuaninas klausiu.
Diego Maradona: Neblogai sužaidė, nors nemačiau varžybų.
Benas Rupeika: Kaip tai nematėt, Jūs gi treneris!
Diego Maradona: Koks žiauberis?
Benas Rupeika: Treneris.
Diego Maradona: A, taip, treneris. Palaukite, ką aš treniruoju?
Benas Rupeika: Argentina.
Diego Maradona: Ah taip. Argentinos treneris aš.
Benas Rupeika: Diego, kodėl studijoje pasirodėte nesiprausęs?
Diego Maradona: Če Gevara liepė.
Benas Rupeika: Ačiū už trumpučius atsakymus viso gero!
Diego Maradona: Buenos Airėse dabar 8:45, o čia, Pietų afrikos respublikos ne tiek daug.
Benas Rupeika: Iš kur žinote?
Diego Maradona: Turiu du laikrodžius. Teko prasibadyt papildomų skylių apyrankėse, per nutukusius riešus laikrodžio susisegti neina.
Benas Rupeika: Ačiū,  Diegai.
Diego Maradona: Ačiū, Benai.
Benas Rupeika: Viso gero Diegai!
Diego Maradona: Eik nahui, Benai!

Antras svečias:

Benas Rupeika: Sveiki, Andriau!
Velionis Andrius Ūsas: Anoks čia sveiki…
Benas Rupeika: Sveikas gyvas, sakau, Andriau!
Velionis Andrius Ūsas Nei sveikas, nei gyvas.
Benas Rupeika: Kaip tai, nei sveikas, nei gyvas?
Velionis Andrius Ūsas Tu ką, spaudos neskaitai?
Benas Rupeika: A, jo. Tai kaip gyvenime važiuojasi?
Velionis Andrius Ūsas Ai, tai važiuojasi po truputį.
Benas Rupeika: Tai ar išbėgsi dar, Andriau?
Velionis Andrius Ūsas Tai neišbėgsiu.
Benas Rupeika: A ko?
Velionis Andrius Ūsas Tai, kad nebegyvas jau.
Benas Rupeika: O taip, gi nebegyvas. Prisvažinėjai ką? Tai ar labai negyvas?
Velionis Andrius Ūsas Su saiku.
Benas Rupeika: Su saiku, sakote?
Velionis Andrius Ūsas Taip, su saiku.
Benas Rupeika: Tai ko dabar tavo pavardė Ūsas, o tu be ūsų?
Velionis Andrius Ūsas Tai kad ir taip kiaulė, į mentą panašus.
Benas Rupeika: Tai ką, dabar ūsų nebereikia?
Velionis Andrius Ūsas Nereikia.
Benas Rupeika: Tai užsiaugink ir rytoj ateik su ūsais.
Velionis Andrius Ūsas Tai kad neateisiu…
Benas Rupeika: Tai kodėl neateisi? Nenori būt mažamečių mačo?
Velionis Andrius Ūsas Tai kad nebegyvas jau aš, kokių bibių man mačo būti?
Benas Rupeika: Viso gero, Andriau, eikite iš studijos.
Velionis Andrius Ūsas Tai kad nepaeinu.
Benas Rupeika: Paeinate, neišsipisinėkite gyvame eteryje.
Velionis Andrius Ūsas Neišsipisinėju, rimtai, išneškit kas nors mane. Nahui čia mane iš viso atvilkot?
Benas Rupeika: Tai kad juokinga…. Viso gero Andriau!

Trečias svečias:

Benas Rupeika: Šalia manęs sėdi beždžionė.
Ganos rinktinės kapitonas: Aš ne beždžionė.
Benas Rupeika: O kas tu toksai?
Ganos rinktinės kapitonas: Aš Ganos rinktinės kapitonas.
Benas Rupeika: Rimtai. Žiūrėkit, kaip atrodo Ganos rinktinės kapitonas.
Ganos rinktinės kapitonas: Kaip aš atrodau?
Benas Rupeika: Kaip beždžionė.
Ganos rinktinės kapitonas: Viso negero.
Benas Rupeika: Viso negro?
Ganos rinktinės kapitonas: Ne, viso negero, tau, kūrva, benai. Pasprink degtine.
Benas Rupeika: Va čia tai atsisveikinimas. Kada nors  būtinai paspringsiu.

Ketvirtas svečias:

Benas Rupeika: Šalia manęs sėdi Algirdas.
Laidos Režisierius: tai gana gal čia tų lavonų?
Benas Rupeika: Šitas kitoks
Laidos Režisierius: Kuo kitoks?
Benas Rupeika: Raudonas visas, gerai atrodo.
Laidos Režisierius: Chujnia, raudonas ar ne raudonas, gruskit lauk.
Scenos darbininkai: Tai kur mums jį dėt?
Laidos Režisierius: Pohui man. Pakaskit prie Lenino Raudonoj aikštėj, ar į katedrą nuneškit, pasidžiaugt liaudžiai, sakau, pohui man.

Penktas svečias:

Benas Rupeika: Sveikas, Ervydai.
Ervydas Čekanavičius: Sveikas, Benai.
Benas Rupeika: Noriu priminti, kad su Ervydu esame seni Sąjūdžio draugai.
Ervydas Čekanavičius: Kekeke (valiūkiškai nusijuokia Ervydas). Esame buvę tokiam, esame.
Benas Rupeika: Tai ko dabar liūdnas, Ervydai?
Ervydas Čekanavičius: Kad nebegaunu dėmesio.
Benas Rupeika: O kokio dėmesio tau trūksta?
Ervydas Čekanavičius: Iki Ūso buvau žymiausias Lietuvos pedofilas, priedo dar pederastas ir motkrušys, o dabar, mane visi pamiršo.
Benas Rupeika: Nesėkmė, Ervydai, nesėkmė. Vis dėlto, kaip įvertintumėte pasibaigusias rungtynes?
Ervydas Čekanavičius: Ai, neįdomios man tos rungtynes?
Benas Rupeika: Kodėl?
Ervydas Čekanavičius: Per seni vyrai.
Benas Rupeika: Tiesa, Ervydai, pamiršau.
Ervydas Čekanavičius: Bet tavo sūnėnas niekada nepamirš. Hihihi (valiūkiškai nusijuokia vėl)

Šeštas svečias

Benas Rupeika: Laba diena, šiukšle!
Kristiano Ronaldo: Aš ne šiukšlė, aš Kristianu Ronaldu.
Benas Rupeika: Kad tas pats.
Kristiano Ronaldo: Ne tas pats.
Benas Rupeika: O kuo ne tas pats?
Kristiano Ronaldo: Nežinau.
Benas Rupeika: Viso gero, šiukšle.
Kristiano Ronaldo: Viso, Benuli!

Septintas svečias:

Benas Rupeika: Kovosiu ligi galo!
Drąsius Kedys: Na na na na na – hey!
Benas Rupeika: Ką tu?
Drąsius Kedys: Nieko, ką tu?
Benas Rupeika: Pisuosi va, ir tiek….
Drąsius Kedys: Žiūrėk su kuo pisiesi, amžiaus ta prasme.
Benas Rupeika: Tai žiūriu žiūriu.
Drąsius Kedys: Nu žiūrėk tu man. Varau aš į Palangą.
Benas Rupeika: Vėl Laukiniam vakarų salūne padavėjas kirkinsi?
Drąsius Kedys: Nu kirkinsiu. O klausyk, galiu Ūso lavoną su savim pasiimt?
Benas Rupeika: Tai pasiimk, jau dvokia jisai čia mums.
Andrius Ūsas: Nereikia! Palikit mane čia!
Benas Rupeika: Tai pasiimk pasiimk, Drąsiau, vis linksmiau bus Palangon važiuoti.
Drąsius Kedys: Pasiėmiau. Ačiū. Viso gero.
Benas Rupeika: Viso gero.

Štai taip baigėsi pirma Beno Rupeikos surengta futbolo laida.

Benas Rupeika: Su jumis buvo Tautrimas Meškonis. Dalbajobiškiausias visų laikų pasaulio komentatorius.
Tautrimas Meškonis: Kas kvietė dalbajobą?
Benas Rupeika: Ne, ne pamiegok, Tautrimai. Rytoj turėsi priburbuliuot daug vikipedijos į eterį.
Tautrimas Meškonis: Tikrai priburbuliuosiu. Valinu nahui, aš esu pats blogiausias komentatorius!
Benas Rupeika: Viso gero ir Jums, mano gerbėjai!

Laidos pabaiga.

Benas Rupeika, didysis kaimo žurnalistas, rankoje laikydamas apsilupinėjusį, senyvą diktofoną pradeda į jį kalbėti. Diktofonas raukosi nuo vakarykščio alkoholio tvaiko, apvirškinto maisto likučiai ant rudų Lietuvos Radijo logotipu paženklintų marškinėlių byloja apie sunkų šios dienos rytą, bet laimingą vakarykštės paros naktį. Landusis reporteris pradeda kalbėti.

Benas Rupeika: Sveiki ištikimi mano gerbėjai. Laba diena visiems: ir prasigėrusiems kaimo būrams, kurių dauguma manęs kas savaitę ir klausosi, ir svetimas karves nuolat išmelžiantiems ūkininkavimo parazitams, ir dyzelino vagims, o taip pat žmonėms, ant kurių galvų pernai užkrito varvekliai. Esame viename Kauno priemiesčių, todėl šmaikščios mano atkartojamos tarmės šioje laidoje neišgirsite. Šis pašnekesys bus kaip niekada rimtas. Pedofiliškos tragedijos ir kaimo gryčios durų akivaizdoje beldžiuosi į Vytauto ir Laimos Kedžių namo duris. Gal su spauda vengiantys bendrauti kontraversiškojo didžiavyrio gimdytojai atidarys bent man?

Pasigirsta atsargus beldimas. Užloja prie būdos pririštas šuo. Sunkūs varvekliai krenta ant kieme žaidžiančių vaikų galvų. Po kelių minučių nerimastingo baladojimosi atsidaro sunkūs vardai į paslapčių, žudynių ir vaikiškos meilės pasaulį. Tarpduryje – Vytautas Kedžius, Drąsiaus Kedžio tėvas. Už jo nugaros truputėlį išsigandusi Laima, Vytauto žmona.

Benas Rupeika: Sveiki gyvi, Kedžiai! Kokiomis nuotaikomis Jūs gyvenate, gal šaunųjį Lietuvos Radijo žurnalistą į namus pasikviesite, kuom pavaišinsite, suaugusių žmonių nesmurtiniu dialogu diktofono lobyną praturtinsite?

Vytautas Kedžius: Užeik, Benai, mes esame dideli tavo gerbėjai. Laima, papuošk stalą, ar matai kas atėjo?

Laimutė Kedienė nubėga į virtuvę, į pintą vazelę prikrauna ką tik iškeptų salapainių (dideli sausainiai, kažkuo primenantys gėlės žiedus), atkemša arielkos butelį, papjausto pernai raugintų agurkų ir visą šį rudeninį gėri patiekia ant balta staltiese užkloto stalo.

Benas Rupeika: Štai tokio sutikimo visada ir tikėjausi. Va tau ir dirbt su kaimiečiai. Visada norėjau būt sporto žurnalistu. Ten raumeningi vyrai, prakaitu rasotais kūnais, masažistai ir garbė. Kad Jūs, Kedžiai, žinotumėte kaip man nusibodo. Bet susirinkome ne mano godų aptarinėti. Kaip Jūs jaučiatės? Galima aš vieną salapainį ir stikliuką, kad geriau virškintų?

Vytautas Kedžius: Vaišinkis, Benuli, Tau mums nieko negaila. Kaip gi mes gyvensim, kai aplink toks šurmulys? Ar girdėjai, ką mūsų sūnelis iškrėtė? Laima, įpilk ir man arielkos.

Laimutė Kedienė šoka nuo stalo ir aptarnauja vyrą. Už lango, lyg sulėtintame kine, dar vienas ilgakasis varveklis nukrenta praeiviu ant galvos.

Vytautas Kedžius: Chujnia šiemet su tais varvekliais. Dar tik spalio mėnuo, o pažiūrėk, Benai, kas darosi. Taip ir pavasario nesulauksim.

Laimutė Kedienė: Ir man vienas jau buvo užkritęs šiemet!

Vytautas Kedžius: Aš gi ir galvoju, kas tau ant smegenų užkritę buvo. Pasirodo varveklis.

Pavargusiuose sutuoktinių veiduose pasirodo šypsena. Žurnalistas prisiminęs savo mokslinę praktiką ir garbaus senyvo tarybinio dėstytojo mokymus pašnekovus kvočia palengva, leisdamas jiems prie Benulio priprasti, kojeles apšilti. Turi gi būti logiška veiksmų ir žodžių seka.

Benas Rupeika: Dar degtinės galėtumėte čerkon įvairuoti?

Vytautas Kedžius: Gerk, Benai, gerk kiek sveikas.

Benas Rupeika: Na, tai, už tuos varveklius, tuomet!

Beno akys sužimba. Vos įrašas prasidėjęs, o jis jau gana neblogoje žurnalistinėje formoje. Po vakarykščių išgertuvių keli stiklai naminukės nepriklausomybės akto signatarui – puiki darbo pradžia. Čia Rupeika pamato, kad diktofono juostelėje – keletas minučių belikę. „Reikia imti jautį už ragų“ pasakė jis.

Benas Rupeika: Tai ką, šaudom?

Vytautas Kedžius: Neišgirdau. Ką Tu pasakei?

Benas Rupeika (šįkart garsiau): Sakau, gal pasiimam sūnus ir lekiam kur į miestą pašaudyt žmonių? (dar garsiau) Kokių iškrypėliu, ar kažko panašaus, teisėjų gal?

Laimutė Kedienė mikliai nuo stalo nukelia degtinės butelį, salapainius ir raugintus agurkus. Žino, kad vyriškas kivirčas tučtuojau kilti grasina.

Vytautas Kedžius: O tu, žurnaliūga, krūva tu, senas komuniste, skambindamas sakei, kad apie varveklius kalbėsim!

Vytautas atsistoja ir vožia sėdinčiam Benui Rupeikai per veidą. Kartą, du, tris. Iš pragertos nosies pasipila kraujo upeliai. Benas atatupstas bando pasitraukti iš vyriškų linksmybių sūkurio, bet kelią pastoja peiliu apsiginklavusi Laima. Žurnalistas puola ant kelių ir ima maldauti atleidimo.

Benas Rupeika: Man Siaurusevičius liepė! Man Siaurusevičius liepė! Aš pats žmogus tikrai geras, nenorėjau Jūsų įžeisti, maldauju, nežudykit manęs, aš tuoj pat išsinešdinsiu, o diktofoną tik grįžęs sudeginsiu!

Vytautas Kedžius: Dink, žurnalistinis tarakone. Keliolika metų nuodiji savo skystapročius klausytojus, mūsų namuose tavo nuodų tvaiko jau ir taip per daug! Dink ir kad daugiau tavęs niekada nepamatyčiau!

Benas apsivalo krauju pasruvusį veidą ir bėga durų link. Šiaip ne taip atsirakina jas, neapdairiai spynoje paliktu raktu, šoka į savo Opel „Ascona“ ir per kelias sekundes palieka Kedžių šeimynos kiemą, kažkuriame Kauno priemiestyje.

Benas Rupeika (mintyse): Pavojingas, vis dėl to, tas žurnalisto darbas. Va kaip netikėtai buvau užpultas sužvėrėjusių sužvėrėjusio žudiko tėvų. Gerai, kad sunkios rankos kirčių paragavęs ir prie sekcijos nuo mušimo sukniubęs spėjau porą svetimų sidabrinių šakučių kelnių kišenėn įsimest. Vis šioks toks laimikis. Sudėjus pinigus, gautus už būsimą senius Kedžius juodinantį straipsnį pas Valatką, honorarą už kelis šimtus piktų komentarų po straipsniais apie nelaimę Delfi.lt ir šlamančius, žydų lombarde iškeistus į vogtus sidabrinius įrankius visai nebloga algelė susidaro. Pirmą kartą jaučiuosi taip gerai būdamas žurnalistu iš pašaukimo. Taip stropiai dirbant galima ne tik kruopomis misti, bet ir vieną kitą pagražinimą sau ir savo mylimai „Asconai“ padovanoti. Galvoju, gal ratų gaubtus pasikeisti? Dabar vienas pavogtas, o kiti trys aplūžę ir murzini. Mačiau „Senukuose“ tokių mandrų, blizgančių, kur važiuojant patys sukasi. Tokie turtai! Toks pasitenkinimas! O jie, kvailiai, man apie kažkokią etiką vis kalba…

Antanina atidaro duris, o ten, tarpduryje – lauktas nesulauktas, kviestas neprikviestas svetys Laimutis, pilnu ūgiu į durų staktą įsirėžęs. Kaip visada vešliais ūsais, apautas savo firminėmis, kantuotomis rudomis kelnėmis, sukištomis į moliu išterliotus guminius batus, liaudies motyvais margintu, pilku, negrabiais motušės virbalų potėpiais nunertu megztiniu, ir pavyzdiniu kaimiečio, daugybę tuščių talpų nuo degtinės mačiusiu, vėjo nugairintu, rusvu veidu. Pasigirsta šūksniai:

Jargalas: O, Laimutis, kūrva, seniai matyc, užaik, užaik, draugiuks, a tu, Antuose, ateik čionai, pagluostysiu, kad jau lakstai kap koks ristuns!
Laimutis: Sveiki gyvi, kaimynėliai! Seniai girdėti, seniai regėti!
Antanina: Jiersiuks, aš pas tavi atbiegu!

Antanina pribėga prie Jargalo ir sėdasi jam ant kelių. Laimučio žvilgsnis užkliūna už didžiojo kaimo žurnalisto Beno Rupeikos.

Laimutis: A tai tu tas žurnalists kur reportažą apie Jiersiuks su Antuose darai?
Benas Rupeika: Aš aš, Laimuti, malonu susipažint, aš tas kaimo reporteris Benas. Prisėsk, Laimuti, įkalsim!

Vyrai ištiesia vienas kitam ranka. Tarp jų užsimezga draugystė. „Kliunku kliunku“, „dzingu lingu“ ir panašūs jaustukai skamba džiugioje kompanijoje. Ir taip raudoni vyrų veidai parausta dar labiau, jau matyti degtinės butelio gyvavimo galas, mat tauriojo ugninio vandens liko vos vienas kitas stikliukas. Kalba netikėtai pasisuka apie Dievą. Tiksliau Benas Rupeika, mažosios katalikų studijos užsiundymu, neišjungęs diktofono pradeda pokalbį:

Benas Rupeika: O kaip santykiai su Dievu? Ar turite santykių su Dievu?
Antanina: Kū čia pasantykiausi, alkohuoliks jau seniai nebepasantykiaun.
Jargalas: Kū tu, sena paškūstva, pasakei?
Laimutis: Anai, kūrvai, niekad negana. Antuose, ka tu girdėtum ką apie tave, sena bletstva, visas kaimas šnek!

Jargalas sunerimsta. Šiaip jis sakosi esąs kantrus vyrukas, bet kai šiukšlės nešamos iš jo kiemo – karštasis kaimo gyventojas, nejuokais supyksta. Sėdi šeimos galva įtūžęs ir pirštus traškina, kumštį gniaužia. Benas, pamatęs, jog viskas krypsta buitinio konflikto link, bando pakreipti pokalbį religijos link. Iš tikro, tai jam nerūpi darni šeima, pas kurią svečiuojasi. Benas tiesiog nori permiegoti su Antanina. Moteris žavisi Beno dirbamu žurnalistiniu darbu ir tuo, kad Rupeika – tikras, senas miestietis, tuo tarpu LRT darbuotojas neabejingas Antaninos apvalumui ir nuolankumui. „Apie tokią žmoną kiekvienas svajotų“ prisipažįsta bebaimis provincijos naujienų švietėjas.

Benas Rupeika: A Jėzų kur turit pasikabinę?
Antanina: Turim, turim, Benuli, turim ana va ten virš mūsų su Jargalu meilės guolio!

Išgirdęs žodžius “meilės guolis“, Jargalas atlėgsta. Stipruolio kumštis atsigniaužia. Matyt tiek jo širdžiai suvirpinti tereikėjo. Raudoname vyro veide pasirodo šypsena.

Jargalas: Antuose, bėk pažiūrėc a Jėzus Kristus gerai prie kryžalėlio prisobačits!
Antantina: Gal neraik, Jiersiuks, gal galiu nežiūrėc šįkarc?
Jargalas: Bėk, sena šliūcha, vyrs tau pasakė!
Antanina: Klausau, vyreli. Tu šeimos galvelė, tavo ir įsakyms švenc.

Antanina pakyla nuo Jargalo kelių ir pasileidžia tekina meilės guolio link, apsukri moteris nori pasižiūrėti ar Jėzus Kristus smarkiai prie kryžiaus prikaltas. Ne viskas taip paprasta. Jargalas kyšt koją į žmonikės ratus, vos Antaninai savo trumpomis kojytėmis pradėjus makaluoti, Antanina bumbt ant žemės – pargriūna. Trys lėbautojai (Benas, Jargalas ir Laimutis) juokiasi už pilvų susiėmę, laido kandžias replikas Antaninos pusėn ir stikliukus, sklidinus degtinės, vėl linksmai sudaužia.

Benas Rupeikia: Taip va boboms ir būna, kai vyreliui atsikalbinėja.
Laimutis: Nu maladec, tu Jiersiuks, už pavadžia bobą raik laikyc.
Jargalas: Ant rimta, vyriuokai. Jei vyrs gers ir žmuomą myl – į kuprą retkarčiais sava paškūstvai užvažiuoc tur.
Benas Rupeika: Teisingai!
Laimutis: Tikra tiesa!

Antanina keliasi nuo grindų ir laimingai krykštaudama (mylimą vyrelį pralinksmino) bėga meilės migio link. Patikrina išganytojo kertelę ir linksmai kriuksėdama parlekia atgal pas mylimą šeimos maitintoją.

Antanina: Tvirts! Tvirtai prisobačyts! Gera meistrą dirbta!
Jargalas: Nu vuo, maladiec, Antuose.
Antanina: Žinai, kad visada gali monei pagirc, monei pasididžiuot.
Benas Rupeika: Manimi didžiuotumeis labiau, Antuose, tik progą man suteik. Kad mano žmona tokia būtum!

Benas pats nepajuto, kaip jam išsprūdo paskutinieji jo žodžiai. Rupeika žino, kad Jargalas tuoj į šalį numes Antaniną, ir abu su Laimučiu draugiškai, kumščiais kibs linksmajam reporteriui į atlapus. Benas čiumpa nuo stalo diktofoną, degtinės butelį su stipriojo gėrimo likučiais ir mauna tiesiai per duris, į savo aprūdijusią mašiną. Vyrai, tik po keliolikos sekundžių susižvalgė ir suprato kas vyksta. Deja, greitoji Beno Rupeikos Opel „Ascona“, juodais dūmais apsipylusi, jau buvo bepaliekanti pavyzdingos kaimo šeimos sodybos kiemą.

Benas Rupeika: Tai darbelis! Tai pavojų kupinas žurnalisto gyvenimas. Tai pavargt tenka, kol reporterio misiją atlieki! Vos vėl neįkliuvau piktiems kaimo žmonėms į nagus. Bet reportažas ir šįkart neblogas gavosi! Nestandartinė kaimo šeima papuolė. Kur šitokia meilė matyta?

Benui tuoptelėjo, kad vyrai jį vijosi visai ne dėl Antaninai parodyto vyriško dėmesio. Veikiau dėl nugerto degtinės butelio nugvelbimo, tačiau kilnusis LRT kaimo apžvalgininkas, šią mintį greitai nuvijo šalin.

Benas, apsigaubęs rudai pilku, žemę siekančiu lietpalčiu, įprastai molinais batais, pažįstamai rimtu veidu, stovi prie gryčios, gūdžiame Žemaitijos kaime.

Reporterio kairėje – apvalaus veido, apšiurusių, peroksidu balintų plaukų, tingaus kūno sudėjimo, apmauta tamsiai mėlynomis, aptemptomis, sintetinio audinio kelnėmis(tokiomis su gumom klešnių galuose, tikriausiai tam, kad apdaras „neliptų“ viršun) ir margu kaip kanarėlė, blizgiu, mėlynai-salotiniu, čežančios medžiagos treninginiu švarku moteris. Įsispyrusi į geltonas gumines šlepetes kiek aukštoku, pilnu kulnu, klausydama ką Benas, nudelbęs akis žemyn, burba į diktofoną, pašnekovė šypsosi. Jai nė motais, kad Benulis ne gimtąja Žemaitijos žemele grožisi, o kaimo moters apžėlusiomis kojomis (jeigu tiksliau, tai keltimi (ta vieta, kurios nedengia nei šlepetės nei timpos) baisisi.

Lietuvos radijo veterano dešinėje – personažas, panašus į kokį tūkstantį kitų, sutiktų kaimo žurnalisto darbą dirbant: lieknas, ūsuotas, iš išorės nelabai tvarkingas, papilkusio veido vyras, rudu nudiržusiu lininiu švarku, tokios pat spalvos kantuotomis kelnėmis, apsiavęs juodaism suplyšusiais  „Adidas“ sportbačiais, ant galvos užsimaukšlinęs tamsią U.S.A (tokia, kurios snapelis neįveikiamas net smarkiai plieskiančiai pavasario saulei, o viršugalvis – tinklelis supintas iš plonų plastmasės vijų) kepurę.

Fone ūbaujant pelėdoms ir kitiems egzotiškiems naktiniams paukščiams, aptinkamiems Lietuvos miškuose, Benas pradeda pezėti:

Benas Rupeika: Jau trylika metų su Jumis! Metai iš metų klausiame – kaip vis dėlto tie žmonės gyvena? Žavi moteris man iš kairės – Antanina, arba tiesiog Antuosia. Vyriškis dešinėje – Jargalas, žmonos ir kitų kaimo moterų meiliai vadinamas Jiersu. Gal einam pirkion, mieli draugužiai!

Antanina: Einam!
Jargalas: Neinam!
A: A kuo neinam, Jiersas?
J: A kuo tu kūrva vaikus nešertus palikai užpraeitą rudenį?

Jargalas sugniaužia kumštį ir vožia žmonai kupron. Kažkur tarp menčių. Sportinis švarkas sučeža, pasigirsta duslus smūgio garsas. Antanina atsikrenkščia ir ant cementinių, aptrupėjusių laiptų nusispjauna riebų skreplį.

J: Nu vo, daba jau galim ir vidun užeits!
A: (labai tyliai) Kad tu žinoutum, svuolačiau, tie vaikai kieno.
J: Ką tu, kūrva, pasakei?

Fone pradeda skalyti šuneliai. Istorija su kumščiu, sportiniu švarku, dusliu smūgiu ir skrepliu ant cementinių laiptų kartojasi. Antanina atgauna kvapą, padaro kelis įtūpstus, pasirąžo ir pasibučiavusi savo gyvenimo palydovą, įeina į trobos vidų. Paskui ją gryčion įtipena ir šaunusis vyras, ir provincijos žurnalistas.

Girdisi kaip veikėjai nusiauna batus.

Antanina: Prie stalalio, mielieji sveteliai!
Jargalas: Papjaustyk lašinio, Antuosia!
A: Tuojau pat, vyreli!

Antanina iš kadaise balto šaldytuvo, pagražinto katino Leopoldo lipduku ir “Maroc“ mandarinų etiketėmis ištraukia lašinių šmotą ir atbukusiu peiliu pradeda pjaustyti.

BR: O tai skanumas, o tai kvapnumas žemaitiško lašiniuko! Kad dar kokio cibuliuko, kad kokios degtinėlas būtų.
J: Anei cibuliuko, anei lašinuko tau, repuorters. Šnekam apie ką nuorėjai pašnekėts  ir skirstuomės sava keliais!
A: Jiersiuks, kam tu taip daba su reporteriu, anas gi žmuogus degtinėlas nusipelna. Apie mus reprortažs kuria. Aš davai paimsiu ir atnašiu iš pa palovio butelaitį. A galiu, Jiersiuks?
J: Nu davai Antuosia, prinisty nachui!

Antanina išbėga iš virtuvės, tačiau vyrams nė nemirktelėjus sugrįžta nešina stikline tara, pripildyta namų gamybos degtine. Stipriose šeimos židinio kurstytojos rankose sutrakši butelio kamštelis. Herojai pradeda linksmai kvatoti.

J: O smagiai taršk kuorka!
BR: O smagiai trašk kuorka!
A: O smagiai taršk kuorka!

Girdisi, kaip degtinė bėga stiklinėn. Antanina, Jargalas ir Benas Rupeika pasidaro dar linksmesni.

J: O smagiai bėga degtinėla!
BR: O smagiai bėga degtinėla!
A: O smagiai bėga degtinėla!
J: Kartuojiesi, Antuosia!
A: Atsiprašau, Jiersiuks.
J: Ka daugiau nesikartuot.
A: Nesikartuos.

Dviems vyrams ir vienai, dvasia stipriai moteriai, stiklinių prie lūpų priglausti dar nespėjus, suskamba telefonas. Brrr-brrr, skamba senas technikos nukvakėlis, komunikacijos marazmatikas. Antanina pašoka nuo kedės.

J: Antuosia, sėdėt! Pakelsiu patsai!
A: Jiersiuks, nesivargink, pekelsiu!
J: Sedėt sakau, Antuose!

Antanina klesteli atgal. Po dar kelių įkyrių signalų, Jargalas nusliūkina į kitą gryčios kampą ir paima telefono rageli į savo išlavintas rankas. Pamoja Benui ir šis, teigiamo signalo sulaukęs, valdišku LRT diktofonu nešinas, pribėga prie įvykio vietos ir prie Jierso ausies prikiša darbinį padargą. Įrašinėjamas telefono pokalbis. Kitame laido gale – senas Jargalo draugas Laimutis.

Jargalas: Aliuo, Laimuti, a čia tu?
Laimutis: Aš, Jiersiuks, aš!
J: Šimts metų, kuo nebepaskombin?
L: Kū čia skombisi kai tuokias kainas.
J: Kū čia paskombisi. Išvuog vagys viską!
L: Išvuog.
J: A tai kuo mana šeimynai ramybėlas neduodi?
L: A vuo sobaką naują nuspirkau. Pasigirc skombin.
J: O! Nu ir kaip sobaka? A laba sarginis? Prie lenciug duodas pririšams?
L: Duodas, duodas. A muskulings gyvatė!

Jargalas tolyn nuo veido patraukia telefono ragelį, atsikosti ir tai, ką atkosėjo, spjauna ant autentiškos 20-ojo amžiaus pabaigos, molinės kaimo gryčios aslos.

Jargalas: Antuosia, išvalyk, kas čia daba, šeiminykė visai gryčios neprižiūr. Žiū – prispjaudyta!
Antanina: Tuoj, Jiersiuks, tuoj išmatsavuosiu!

Jargalas grįžta pokalbin su senu draugu.

Jargalas: A gerai, ka sobaka muskuluots?
Laimutis: Aišku gerai, Jiersiuks, gerai, kai sobaka muskuluots!

Vyras vėl patraukia telefono ragelį nuo veido ir pradeda kriokti.

Jargalas: Antuosia, nueik narvan, painspektouk a mūsų Bards muskuluots!
Antanina: Jiersiuks, nu gal nereikia!
J: Antuosia, sakau lėk prainspektout, kad mūsų sobaka muskulais apvirts!

Antanina nenoromis išeina laukan, patikrinti ar sugyventinių laikomas šuo – raumeningas. Vyriškiai tęsia telefono pokalbį.

Laimutis: Kur prapoulei, Jiersai?
Jargalas: Antuosia nusiunč prainspektout a musu Bards muskulings.
L: Gerai, kad nusiunt, bobos vieta ir yra tikrinc a sobaka yr muskuluots.
J: Juo! Pas mane dabar yra žurnalists, inspektoun ar kaime gerai gyvenas, tai einu prie stalalio, degtinėlas ikalsma. Jeigu nori atlėk!
L: Už dviejų minutėlių būsiu gatavs!

Dar nespėjus grįžti pasisėdėjimo vieton, sukaitusi, raudoniu išmuštu veidu, rėkdama „Muskulingas!“ parbėga Antanina. Jierso veidas nušvinta. Jis pagalvoja kaip gera turėti tokią gražią šeimą – mylinčia žmoną ir raumeningą šunį. Pasigirsta beldimas į gryčios duris. Tikriausiai jau atėjo kviestas svečias – Laimutis.

(tęsinys kitoje laidoje)

Įrašas: LRT_2009_03_13_Kaip_Žmonės_Gyvena(Part_2).wav

Parėmę dviratį į sukrypusią gryčią, abu vyrai įeina į namus. Benas Rupeika nusimauna molinus  batus. Pasimato kiaura, kadaise buvusi balta kojinė. Vietinis Kaimo Vyras  padaro tą patį. Jo kojinės sveikos. Benas staiga susivokia, kad purvinos ir kiauros kojinės – žurnalisto specifinis bruožas. Provincijos reporteris su nauju draugu sėdasi užu stalo ir pradeda kalbėtis.

Benas Rupeika: Nu, tai ar neprasuksi degtinėlės?
Vietinis Kaimo Vyras: Neprasuksiu
B: A tai kodėl?
VKV: A tai kad gaila.
B: Graži trioba tavo.
VKV: Ai, kū te graži.
B: Ir tu pats gražus vyras.  Drūtas, ta prasme, gražiai  nuaugęs. Muskulai kokie ant rankų, tu tik pasižiūrėk!

Vietinis Kaimo vyras  dailiai nurausta.

VKV: Ačiū, ačiū, Benuli.
B: A tai prasuksi degtinėlę?
VKV: Nu kad ką jau su tavim darysi. Prasuksiu!

Beno gražbylysčių apžavėtas Kaimo Vyras iš juodo medžiaginio maišelio ištraukia būtelį „TTT“ (Tvarka  ir Teisingumas Tautai) degtinės, alkūne vožia per taros dugną, trakšteldamas atšoka kamštelis. Pasigirsta abiem pokalbio dalyviams širdžiai mielas garsas (degtinė bėga stiklinėn).

B: Nu, dzingu lingu, bičiuli.
VKV: Dzingu, lingu, nachui!
B:  A be zakuskos?
VKV: Be zakuskos. A kam reik juos?
B: Niekam!

Vyrai išgeria po kelis šimtus gramų degtinės ir pauostę vienas  kito plaukus (Benas šio triuko išmoko tarybinėje armijoje) blevyzgoja toliau.

B: Na tai pakalbam apie ką nors.
VKV: Pakalbam.
B: Ar sunku kaime gyventi?
VKV: Sunku, labai sunku.  Man ir gyvulius vienam prižiūrėc raik, ir laukus vienam praart, ir pečių pačiam kurianc.
B: O tai kokios naujos pagalbininkės į buitį ko nesusirandi?
VKV: Ai, tai kad man jau nebestov nuo degtinės. Be to nelabai kam aš i patiksiu toks. Kas mane ims?
B: Tai kūrva gal kokia už degtinę paimtų. Vis linksmiau gyvent būtų.
VKV: Gal i linksmiau. Reikės pažiūrėtc.

Vyrai kartoja degtinės gėrimo ritualą. Vėl aidi džiugus „dzingu lingu“. Benas ilgesingai žiūri į kaimietį. Kaimo Vyras tuo tarpu galvoja, kad būtų labai gerai kokią kaimo bobą už žmoneles paimti: „Vis smagiau gyvenci būt. Ir namus aptvarkytc ir ūkį apeitc ir degtinėlės išgertc viens jau nebespėju. Amžius nebe tas.“

B: Ar ilgai gyveni šitam kaime?
VKV:  Visą gyvenim.
B: Oho. Kaimo patriotas?
VKV:  Kaimą patrioc.
B: O ko  niekur nesikeli gyvent?
VKV: Kad ma i čia gerai. Čia gimtas mano sodžius, čia tėvonija visa mano sulaidota, čia mano gimtinėla.
B: Man tai negerai būtų čia. Šūdas čia, tėvuk!
VKV: A ko čia šūds tau?
B: Ai, tai kad čia negyvenama atrodo. Kaip po karo. Ir žmonės šlykštūs ir trobos baisios – sukrypusios.
VKV: O tu, kūrva. Tuoj aš tau parodysiu sukrypusios trobos!

Vietinis Kaimo Vyras pašoka nuo kedės, griebia prie pečiaus gulintį kirvį ir pradeda kriokti.

VKV:  Tuoj aš tau. sūka, parodysiu žmonės šlykštūs!

Benas taip pat strikteli ant kojų, nuo vaišių stalo čiumpa diktofoną ir girtu žingsniu išbėga laukan. Šoka į savo Opel Ascona ir keikdamasis nurūksta Vilniaus link. Kaimo Vyras gryčios laukajam tarpduryje mosikuoja kirviu ir rėkauja kažką itin rusiško. Benas staiga suvokia koks svarbus visuomenei ir kartu koks beprotiškai įdomus, bet pavojingas yra jo, kaip žurnalisto darbas.  Benas  žino, kad nesimetė ant degtinės butelio, ir dėl to labai džiūgauja.  Jis dar niekada nebuvo toks laimingas.

Benas Rupeika, klampodamas po žemaitišką molį, tarytum gandras, aukštai keldamas kelius, vaikštinėja po kaimą ir ieško prie ko prisipisti. Kelią pastoją vietinis vyras, vedinas dviratį, ant kurio kairiosios rankenos užkabintas juodas, nepermatomas, medžiaginis kapšelis. Laida įgauna pagreitį ir Benas Rupeika, molinais batais pradeda kalbinti vyrą.

BENAS RUPEIKA: Sveikas gyvas, žmogau!
VIETINIS KAIMO VYRAS: A kuor čia būsi gyvs, kai tuokes kainas.
BENAS RUPEIKA: Ką pirkote, ponuli?
VIETINIS KAIMO VYRAS: A kuo čia pirksi kai tuokes kainas.
BENAS RUPEIKA: Tikrai, kuo čia pirksi, kai tuokes kainas.

Žurnalistas pasuka laidą nauju, dar nematytu, ir greičiausiai dar geresniu rakursu, pradėdamas mėgdžioti kalbinamąjį apsimyžėlį su dviračiu.

VIETINIS KAIMO VYRAS: Kuo čia pirksi ,kai tuokia kaina?
BENAS RUPEIKA: Klausei jau. Niek nenupirksi.
VIETINIS KAIMO VYRAS: Nenupirksi.
BENAS RUPEIKA: A tai iš kur dviratį trauki?
VIETINIS KAIMO VYRAS: A tai kad iš magozynos.
BENAS RUPEIKA: A tai ką nusipirkai?
VIETINIS KAIMO VYRAS: A tai degtinėlas.
BENAS RUPEIKA: A tai jau gersi!
VIETINIS KAIMO VYRAS: A tai aš kaimietis, man pridera gertc.
BENAS RUPEIKA: Prider. A su kuo gersi?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Degtinėlą gersiu.
BENAS RUPEIKA: Vienas gersi?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Vienas.
BENAS RUPEIKA: A tai gal ir mielą svetelį – žurnalistą užvaišinsi?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Neužvaišinsiu.

Benas įsiunta. Meta šalin prastai parodijuojamą akcentą. Iki čiurnų susmigęs į šlapią žemaitijos molį kalbina pašnekovą toliau:

BENAS RUPEIKA: Ar turi žmoną?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Turiejau.
BENAS RUPEIKA: A tai kur dabar?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Numirė…
BENAS RUPEIKA: A tai nuo ko numirė?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Nežinau.
BENAS RUPEIKA: Ar duodavai žmonai į kuprą?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Duodav.
BENAS RUPEIKA: Tai gal dėl to ir numirė?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Tai turbūt dėl to.
BENAS RUPEIKA: Ar mylėjai žmoną?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Nemylėjau.
BENAS RUPEIKA: O vaikų turėjai?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Neturiej.
BENAS RUPEIKA: O tai kur vaikai?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Londuone.
BENAS RUPEIKA: Ką ten darot?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Nu, dukra kūrva pas albana dirb.
BENAS RUPEIKA: O sūnus?
VIETINIS KAIMO VYRAS: O sūnus nežinau, gal statybuosna. Irgi pas albaną būktais.
BENAS RUPEIKA:  Ar atsiunčia pinigų vaikai?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Neatsiunč.
BENAS RUPEIKA: Tai kaip išgyvenat?
VIETINIS KAIMO VYRAS: A tai va, pensijėla, a tai va degtinėla. Dar vuogdams prisidur.
BENAS RUPEIKA: A iš ko vagiat?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Iš kaimynų.
BENAS RUPEIKA: A nepasikviesi trobon?
VIETINIS KAIMO VYRAS: Einam.

Tęsinys antroje dalyje. Benas sako, kad jau greit.

Benas Rupeika: Kurių gimimo esat? 36? O kūrva.  Senoka… Geri sūnūs, be kojų?

Kaimo senolė: Geri beveik… Po apieracijos vidurinis sūnus štangas  rankuom lankstuo.”

Benas Rupeika “Kaip žmonės gyvena laidoje”.  Kiekvieną rytą per Lietuvos valstybinį radiją!