Mielas dienorašti,

Labai gailiuosi, kad vakar tau neparašiau. Nebuvo jėgų. Su Vladu ir Alioša (dviem šauniausiais mano pažįstamais jūreiviais) ragavom naujos partijos technikinį spiritą, išpilstytą į baltas, trilitrines ir nepermatomas plastmasines talpas, pažymėtas nenusiplaunančiais raudonais užrašais “ROYAL”.

-Čekšt! – atšoko kamštelis (mūsuose vadinamas korka).
-На здаровю! – vienbalsiai suriko Alioša ir Vladelis.
-На здаровю, нахуй! – atsakiau į jūreivišką maldą.

Sėkmingos neplanuotos (iš mano patirties – gražiausi gyvenimo dalykai yra neplanuoti) vaišės tamsiame laivo užkaboryje užsitęsė iki vėlaus vakaro ir nei kapitono padėjėjas, nei kita žvejybinio savaeigio katerio vyresnybė mūsų neužtiko.

Sakant teisybę – vaišinantis mylimų draugų kompanijoje, spirite nuskendo mano balandžio 23-ioji. Apie vakarą daug papasakoti negaliu, nes laikinai netekau atminties. Žinau tik, kad vieni kitiems didžiavomės kaip lupame savo bobas. Kad geresnės būtų, drausmingesnės. Už ką? Už nieką. Papročių ir tradicijų nevalia paminti ar pamesti. Po to fechtavomės birkomis. Vladas savo laiku šitoj sporto šakoj turėjo tarybinę atskirtį, todėl mums abiem su Alioša be didelio vargo ant sprando užmetė po porą palkų.

Balandžio dvidešimt ketvirtosios rytą, vienmarškinis, tiksliau vienkelninis, užlipau viršun įkvėpti gurkšnio sūraus nuo jūros dvelkiančio vėjo ir surūkyti „Беломор Канал“ papiroso. (Pabudęs šia dievišką suktinę radau savo subinėje. Oi jūs, du neklaužados, pamatysit, ir aš jums iškrėsiu ką nors tokio labai labai šmaikštaus). Buvau neįprastai piktas, nes mano sugėrovai kažkur nudaigojo per pusę su jūros vandeniu skiestą vyšnių kompotą (niekas nepadaro vyšnių kompoto skanesnio, nei mano dabartinė žmona. Pasiilgau jos). Kaip reikiant džiuvo burna. Švelnus vandenyno brizas gaiviai glostė išpuoselėtus mano galvos ir krutinės plaukus.

Staiga, ramybės ir pilnatvės minute besimėgaujant, po kojomis pasimaišė kokiu tai mistiniu būdu iš variklių skyriaus į dienos šviesą išslinkę du juodnugariai skeltanagiai.

-Nesimaišykit man po kojom, sumauti šachtininkai! – surikau juokais.
-Пашол ты нахуй, урод! – pasisveikino mazuto gyvatės – ko toks nuožmus, Vytautas, gal viduramžio krizė čiupo? – ir irgi juokais atkirto aukštesnysis. Abu ilgai nelaukę atsako darniai sulindo atgal į rūsį.

Išsižiojau. Tikėjausi ką nors riktelti pavymui, tačiau burną surakino sąstingis, toks, koks ateina, kai tikrai neturi ko pridurti. Kas yra ta viduramžių krizė? Ir ar šiuo metu ne per daug kalbama apie visokias krizes, negi nėra kokių nors superpavojingų ligų, kurios galėtų savo svarba užgožti ekonomines šalies negalias?

Ką aš darau, jeigu nežinau atsakymo į kokį nors itin svarbų klausimą (tokį kaip viduramžių krizė)? Teisingai, ištikimasis, paslaptis kantriai saugantis dienorašti, gesinu nuorūką ir mokslinės pagalbos meldžiu visažinio kapitono.

***

Pabeldžiau į ištaigingas ąžuolo imitacijos raštų fanera apkaltas duris, ant kurių didžiuodamasis savo pasidabruotomis raidėmis prikaltas snaudė užrašas „КАПИТАН“.
-Užeik vidun, Vytautai – išgirdau jį tariant sodriu, savimi pasitikinčiu balsu – aš tavęs jau laukiu.
Nevyniodamas žodžių į vatą, negražbyliaudamas ir pernelyg nepataikaudamas, dar stovėdamas tarpduryje tariau:
-Labas rytas, o mano mielaširdingasis, nuosaikusis, be rimto reikalo nebaudžiantis, viską žinantis kapitone!
-Kokios bėdos, mano sūnau – oriai, nesikeldamas nuo savo gulto, nejudindamas žilstelėjusios galvos paklausė įgulos dievybė.
-O, išmintingasai, – pradėjau – kas yra ta viduramžių krizė?
-Tu turbūt nori pasakyti, „vidurio amžiaus krizė“? – mintį nutraukė sumanusis proto šviesulys, ir netrukus pridūrė – kretine?
-Taip, taip, šita krizė. Vidurio amžiaus! – Kodėl ką tik buvau išvadintas kretinu? Negi didysis negalėjo pasirinkti kokio švelnesnio epiteto? Na, jam geriau žinoti, ir jeigu jis taip nori, šiandien pabūsiu kretinu.
-Tai, Vytautai, toks vyriškojo gyvenimo tarpsnis, kai tu savo bute suorganizuoji geriausio draugo gimtadienį, prikabini heliu pripūstų balionų, vargais negalais sukvieti visus jo artimuosius, o jis, gyvatė, tą vakarą tavo vakaronėje nepasirodo. Supratai?
-Ne. Kuo tai susiję su mano geriausio draugo gimtadieniu?
-Vytautai, paaiškinsiu paprasčiau. Įsivaizduok, kad nelabai turtingas žmogus įsigyja labai prabangius akinius nuo saulės. Bet žiurkės, jam besimėgaujant alkoholine koma apgraužė veidą, ir jis neturi nosies. Nelaimėliui nėra už ko užkabinti naujųjų aksesuarų ir dėl to jie jam nereikalingi.. Ar aiškiau? – po antrojo linksmo pasakojimo paklausė gerumo židinys.
-Ne. – patikėk, dienoraštėli, manęs tikrai neaplankė nušvitimas.
-Tuomet papasakosiu kitą situaciją – tęsė vadas – tu išsiverži į priekį rusiško biliardo partijoje, iki pergalės tetrūksta vieno vienintelio taškelio, baltas kamuoliukas stovi puikioje pozicijoje, bet vietoj kietos medinės lazdos, tavo rankose – kitkinė virvė. Pagauni?
-Nė velnio! – įtūžau.
-Pasakysiu dar kitaip. Tu nusiperki naują žalią septintos veislės žigulį, jį visą išblizgini , švariu skudurėliu nuvalai plastikinius ratų gaubtus, patikrini, ar tam tikrose talpose užtektinai tepalų, variklio aušinimo ir langų plovimo skysčių. Po apžiūros sumoji, kad viskas tvarkoje. Tada sėdi į savo naują pasididžiavimą, pasuki raktelį ir… Pamiršai įsipilti benzino. Septintukas nevažiuoja.
-Dabar supratau! – Eureka! – Vidurio amžiaus krizė yra tas gyvenimo tarpas, kai visi namų ruošos darbeliai slysta iš rankų!
-Ne, profkinis stuobry. Tai yra visai kas kita. Paklausyk, aiškinu paskutinį kartą. Tu, neduok Dieve, sugalvoji susideginti už Lietuvos laisvę. Pasirenki kokią tikrai šaunią, nenuošalią vietelę, tarkime, muzikinio teatro sodelį Kaune. Ateini į savidestrukcijai tinkančią vietą. Tavo plaukai ligi pečių, barzda ligi krutinės. Liaudies žmonių esi vadinamas valkata, pistpankiu arba hipiu. Tavo rankoje – talpa su benzinu, džinsinio švarko priekinėje kišenėje – neužmirštuolė – nekaltumo ir tyrumo simbolis. Tu prasisagstai marškinius. Ilgaplaukę galvą, tokius pačius krutinę ir pilvą, kojas ir nugarą apsipilti degiu skysčiu. Jau ruošiesi pasidegti ir… Velnias!.. namie palikai degtukus, o praeiviai savųjų neduoda, kad ir kaip prašytum. Visas įmantriausias planas nueina ešeriams šėko pjauti. Kapiš?
-Koks debilas galėtų susidegint už tokį šlamštišką dalyką, kaip Lietuvos laisvė? Kad mes ir taip laisvi! – ką jis čia vapa?
-Ne, Vytautai Š., tu rimtai kretinas! – užstaugė senas jūrų vilkas - Mėžkis lauk iš mano kajutės, nes dar ir mane savo kvailumu apkrėsi, šūdų pyne.

Kapitonas sako, kapitonas žino. Išsismaukiau laukan. Pabaigiau tai, ką buvau pradėjęs – papirosą (puselę buvau prisigesinęs antram raundui). Cigaretėje glūdintys kancerogenai, dervos ir nikotinas privertė uždainuoti mano plaučius. Besiklausant jų kaip mat prašviesėjo galva, pasitaisė kapitono sugadinta nuotaika. Toptelėjo mintis, jog jeigu viskas eisis pagal iš anksto numatytą planą, rytoj naktį jau būsiu Leningrade.

Mielas dienorašti, pasimatysime rytoj. Einu budinti Aliošos ir Vlado. Talpos su rankena dugne dar liko šiek tiek drumzlino velnio srėbalo. Sveikata – brangiausias jūreivio turtas. Ją reikia pataisyti. Iki rytojaus!

Palikome uostą. Naktį miegojau prastai. Varčiausi naruose, ilgai negalėjau užmigti, nes triume davėsi tos dvi dyzelino žiurkės,daužėsi veržliarakčiais, vanojosi kibirais ir garsiai klykavo, po to juokėsi. Pasakojo anekdotus apie jūreivius. Jūs tik pamanykit, koks įžūlumas! Ryte išsikviečiau juos paprotinti. Sakiau, kad aš esu bocmanas ir kad aš dabar materialiai atsakingas už jų subines, o jų subinės nieko gero nesulauks, jeigu kartosis vakarykštės nakties scenarijus. Sakė, kad suprato, aukštyn žemyn palingavo savo juodus nuo suodžių snukius ir kažką murmėdami (įtariu, kad apie mane, bet, kaip sakoma, akys nemato – širdis neskauda. Buvo lygiai taip, kaip patarlėj, tik kad ne su akim, o su ausim) nulindo į savo rūsį.

Sekantis sustojimas – Leningrade. Iki jo 4 paros kelio. Maisto, vandens, vaistų ir vazelino turim kaip tik tiek, kiek reikia, todėl nerimauti neverta. Nekantrauju, kai balandžio 27osios vakarą išlipsiu to didingo mano svajonių miesto uoste, prisiliuobsiu kaip žaltys ir šiaip ne taip nukrypuosiu pas kūrvas.

Valtis palengva plaukė iš anksto numatytu kursu, o aš kurpiau savo veiksmų planą „nuo dabar iki pietų“. Susimąsčiau apie jūreiviškas ligas. Ne, ne apie tas, visiems gerai žinomas, triperį ar sifilį, o apie podagrą ir skorbutą. Podagros žinau tik pavadinimą, tiksliai negaliu nusakyti kas tai, bet esu girdėjęs, kad jūrų didvyriams, tokiems kaip aš, šia liga sirgti nepatariama. Bet ar tai tikrai jūrinė liga? Velniop ją. Galvojau ir apie skorbutą. Kas bus, jeigu mus čiups skorbutas? Kas tada? Ar mes turime vaistų? Po galais, juk aš tik žmogus. Be kita ko, žmogus, atsakingas už viso laivo įgulos sveikatą.

Nuėjau pas laivo kapitoną Anatolijų. Priėmė mane savo ištaigingoje, nuogų moterų atvaizdais išdabintoje kajutėje. Tas žmogus šviesus, sukosi galvoje, nuramins mane, paguos, gal ir čerkiuką nervams numalšinti vieną kitą įpils. Paklausiau:
- Anatolijau, ar mums nepavojingas skorbutas?
- Nepavojingas, Vytautai, nepavojingas. Gali būti ramus. Mes turime tai, ko reikia, kad šios klaikios ligos čiuptuvai mūsų dailių kūnų neapkandžiotų. – Atsakė mano formalus viršininkas ir prisidegė „Belomor Kanal“ papirosą. – Nori užtraukt gardų dūmelį?
-Ačiū, nerūkau, – mandagiai atsisakiau. – Girdėjau, kad skorbutas nužudė daugybę mūsų likimo brolių. Net Fernandas Magelanas, tas įžūlus pasaulio užkariautojas, kentė nuo šios kraupios ligos prakeiksmo. Kuo mes už jį geresni? Ar mes už jį geresni? – cigaretės dūmus vijo mano klausimas.
-Vytautai, gali būti ramus, - pasikartojo – papasakosiu tau vieną istoriją. Na, ne istoriją, o, greičiau, istorinį faktą. Ar žinai, kodėl kinai galėjo plaukti mylių mylias, marių marias, vandenynų vandenynus, ir neįkliūti į negalios žabangus?
- Nė nenutuokiu. Proftechnikume buvau šūdinas mokinys.
- Matyti, Vytautai, neveltui esi vadinamas šūdų dieduku. Tavo veidą puošia grubios išsilavinimo spragos.

Pasijutau kiek įžeistas. Kuo jam užkliuvo mano veidas? Svarbiausia – ne jam pirmam. Kelios uosto darbininkės jau buvo atsisakiusios su manimi bučiuotis. Sakė, kad tokios mūsų paprasto sandėrio sąlygos. Aš joms duodu savo sūriu, it jūros vandenys prakaitu uždirbtus rublius, o jos duoda tai, ko reikia man. Bučiniai tuomet man buvo neįperkami. Gal Leningrade viskas bus kitaip?

-Kur nuklydo tavo mintys, sūnau? – buvau pertrauktas išmintingojo, visko mačiusio kapitono.  -Tai ar žinai, kodėl tie siauraakiai nesirgo jūros maru?
- Nežinau. Tęskite, o narsusis mano įgulos vade!
-Todėl, tu prakruštas juodnugari, kad paskui save tampėsi statinę raugintų kopūstų. Juose devyniom vežėčiom vežk, kiek vitamino C, kurio deficitas ir sukelia mūsų minimą negalavimą.

Sutrikau, kas gi tas defititas? Nenorėjau pasirodyti dar kvailesnis, todėl tylėjau. Privalėjau dar kažko paklausti, kažko labai protingo. Tam, kad pasikelčiau pagarbą savo vado akyse.

-O ar tų laikų lietuviai plaukiodami irgi valgė raugintus agurkus? Ir todėl nesirgo?– štai kur klausimas! Ką dabar pasakysi, iš aukšto į mus, sunkiai dirbančius jūreivius žiūrintis išminčiau?
- Nesirgo! –atšovė Anatolijus
- O kodėl? – sureagavau staigiai.
- O todėl, Vytautai, kad kol Fernandas Magelanas ir Elkanjo, 16-ojo amžiaus pradžioje plaukė aplink pasaulį, lietuviai, sukrušti būrai, tūnojo dūminėse pirkiose be langų, viduj kūreno krosnis, duso degančių eglišakių dūmais, krušosi į savo gauruotas subines ir nė nenutuokė, kad upės vandeniu galima ne tik troškulį malšinti ar genitalijas skalauti, bet ir nukeliauti kažkur kitur, negu pas geltonkases kekšes, besibazuojančias kitam upės krante.

Likau sustingęs. Negi su lietuviais tikrai tokia prasta situacija? Ką, mes kokie atsilikėliai? Atsidūriau giliuose apmąstymuose. Kitąkart į ilgą kelionę pasiimsiu vadovėlių ir tapsiu toks protingas, kaip mūsų kuopelės šviesa.

Iki pat nakties nieko doro nenuveikiau. Smaukiausi nuo pirmagalio iki galugalio, draskomas klaikių abejonių. Negali būti, kad mes, lietuviai, esame tokioj subinėj. Nors gal ir gali, vienok, ar tikrai labai blogai būti subinėj? Iš tikro, tai gal ir gerai, kad dabar esam rusai. Juridiškai.

Dar trys dienos. Dar trys dienos ir aš jau būsiu jumyse, o mano perkamos ir parduodamos dokų puošmenos. Girtas kaip gyvatė, pinigingas kaip centrinio komiteto klerkas ir apsirengęs baltai-mėlyna maike be rankovių. Reikia apsiskusti. Trijų dienų barzdelė man – pats tas gėris. Kad greičiau praeitų prakeiktos trys dienos…

Pirmoji mano, kaip bocmano (galite pagalvoti? O dar prieš metus, kaip koks atsilikėlis mokiausi Klaipėdos “Jūreivystės proftechnikume“, buvau tik junga, ir tik tada, kai reikėdavo išvalyt kokį nors iš tolimųjų jūrų atplaukusį laivą) darbo diena savaeigiame žvejybiniame kateryje “Žuvėdra”. Šiandien palikom Klaipėdos uostą. Esu atsakingas už komandos sveikatą, laivo švarą, inkaro išmetimą ir dar kelis dalykus, kuriuos per bocmano kursus lyg minėjo, bet aš buvau toks sumautai girtas, kad daryk tu su manim ką nori, neprisimenu. Reikės pasikartoti taisykles.

Mūsų įguloje – aštuoni žmonės. Šeši dirbantys ant denio, matantys dienos šviesą ir du pajuodę pederastai, visą parą besmaukantys aplink laivo variklį (mechanikas ir motoristas). Jie beveik neišlenda lauk ir aš nežinau jų vardų, todėl šios dvi neatsiejami komandos dalys mano dienoraštyje bus minimos retokai. Taigi darnią mūsų komandą sudaro:

Kapitonas Anatolijus (Piktas, žilstelėjęs penkiasdešimtmetis savaeigio žvejybinio katerio “Žuvėdra” vadas, pagal laipsnį karinininkas, žuvies pardavėjos vyras (gilios šeimos tradicijos, suprask). Mėgsta dalyti patarimus jaunesniems pavaldiniams. Laive jis vyriausias, todėl nuo šito urodo kalbų kenčiam visi. Kaip ir dauguma jūreivių – stikliuko entuziastas. Nuožmus, reiklus, ir kaip sklinda gandai – visiškai heteroseksualus bei ištikimas savo kumpai bobai.

Kapitono padėjėjas Lionikas (Ne toks piktas kaip Anatolijus, bet irgi piktas. Buvusios kapitono žmonos dabartinis vyras. Dėl to kartais apsipyksta su savo viršininku. Jis žino kaip viskas buvo. Dažnai pasakoja, kad kapitonui pradėjus plikti, kai kurios sistemos (ne tik plaukai) atsijungė. Manau, kad melavo, nes Anatolijus susirado naują žmoną. Turbūt tik mėgina pažeminti savo viršininką, mat jaučiasi nelaimingas, bo „Antanina yra viso labo iš rankų į rankas einanti uosto atrabotkė, kuri dabar krušasi su tavim“ (C) Kapitonas)Mėgsta išgerti, pasimušti ir apturėti seksą už pinigus. Kodėl aš tai miniu, juk visi mes, tolimojo plaukiojimo vairuotojai tokie patys. Neseniai buvo paaukštintas iki kapitono padėjėjo , bet mes, jūreivėliai vis dar traktuojam jį kaip saviškį. Spėju, kad turėtų būti kapitono žiurkė. Skundikas. Su juo reikia elgtis itin atsargiai.)

Aš, Bocmanas Vytautas Š. (prieš pasinerdamas kelionėn smarkiai prilupau savo negražią žmoną. Žinos kūrva kaip apie svetimus galvoti. Na gerai, gal ji ir negalvojo apie svetimus, bet manęs nebus du mėnesius. Kas, jeigu pradės? Kaip jau minėjau, neseniai tapau bocmanu, todėl jaučiu didį azartą ir iššūkį. Man dvidešimt. Po šitos kelionės galvoju pasitraukti į politiką. Gal net tapti kokio nors ne pirmo pagal dydį miesto meru, ar seimo nariu, kai atsikurs nepriklausomybė)

Jūreivis Alioša (šaunus vyrukas. Nemažai nuotykių su juo apturėta, mat jis irgi baigė tą pačia proftechninę jūreivystės mokyklą, kaip aš, tik keletu metų anksčiau. Turi žmoną, du vaikus, kurie, kaip aš įtariu yra ne jo. Kodėl aš taip manau? O kodėl dviems baltaodžiams žmonėms, vyrui ir žmonai, turėtų gimti vaikai nigeriai? Įtariama, kad Aliošos žmona buvo apturėjusi kelionę į Afriką (tie du pederastai variklininkai slėpė ją visą laiką, maitino buroklapiais ir smarkiai mušė). Alioša netiki, kad vaikai ne jo. Sako, kad ant birkos kažkokio mazuto parsivežė iš Alžyro, todėl anie ir juodi. Papasakok kam nors kitam, tik ne man, draugas Alioša. Aš jau nutuokiu kaip buvo).

Jūreivis  Vladas (su juos mes du lietuviai laive. Abu labai mylim krepšinį, šventes, išsilaipinimus krante ir moteris. Mes labai artimi, nes jis, kaip ir aš labai nemėgsta lankytis venerologinių ligų dispansery. Tiesiog nekenčia. Ištikus bėdai vienas kitą palaikom, susikimbam už šūdinų ūsų ir einam tikrintis kartu. Jeigu ir randą ką, tai abiem tą patį. Keista, ar ne? Buvęs mano klasiokas šeštoj Klaipėdos internatinėj mokykloj. Malonus vyrukas. Mėgsta poeziją. Nuolat cituoja Dastojevskį. Dažniausiai tuos ilgus ir klaikiai nuobodžius aprašomuosios gamtos peizažus. Jeigu jau užsives – tai arba nesustos ir visą kelią pasakos kaip banguoja jūra ir saulelės spinduliai glosto bangų keteras, arba pilk jam gerti. Ir pilk daug, nes kepenys pas Vladiką – kaip trijų. Jaučių.)

Junga Aleksandras (vadinam jį sašoku. Reikia, kad kažkas išblizgintų batus? Kviesk  Septyniolikmetį profkinį Aleksandrą. Pasiilgai moterų, o krantas dar toli? Turi rublių? Turi, tu juk neblogai uždirbi. Kviesk Sašoką. Reikia išvalyt denį? Saša išvalys, tam jis čia ir yra. Nori papasakot šlykštų anekdotą apie jungas, jų kančia ir prievoles? Aleksandras jau čia. Ką mes be jo darytume? Nežinau, matyt būtų labai liūdna)

Jau naktis, todėl baigiu rašyti. Šiandien papasakojau apie savo laivo komandą, rytoj jau pasakosiu savo nuotykius. Išplaukėm  sėkmingai, jūros liga nepagavo nei vieno mano pavaldinio, anei viršininko, anei tų dviejų kretinų, nuo suodžių ir degančio dyzelino pajuodusiais veidais.

Einu į išvietę jūreiviškai pabūti su savimi ir krentu į lovą. Nors esu dar tik dvidešimtetis, turiu arklišką sveikatą ir šviesią ateitį, bet konstatuoju: pavargau. Visas tas įlipimas į laivą ir rietenos šeimoje labai nualino.