Kiaulės upelis. Viskas vyksta taip: ant kalno užgenama gerai įmitusi, centnerį sverianti motininė kiaulė. Prie jos prieina vyriausias kaimo vyras (jeigu pastarasis dar gali vaikščioti. Jeigu negali, jo pareigas perima antras pagal amžių, įgalus savo kojomis žingsnius kalnan žengti sėklidžių turėtojas). Aštriu it Kasparo Pociaus žvilgsnis durklu kaimo matadoras smeigia paršelio širdin, žinoma, pasipila kraujo upeliai. Tada aplink kalną sustoję kaimiečiai susikimba rankomis ir pradeda judėti ratu besileidžiančios saulės kryptimi, dainuodami „oi tai kiaulė, oi kiaulela, nužudysma tą kiaulelą, kreujas teka, kreujas teka, vai tai teka, vai tai teka“. Visas smagumas – rate atsidūrę mažamečiai kaimo vaikai (dažniausiai kraujomaišos aukos) kalnelio papėdėje suklupę ant keturių (arba daugiau) savo rankyčių ir kojyčių, bando lakti žeme upeliu tekantį kiaulės kraujuką. Tokios linksmybės tęsiasi iki išnaktų, arba aušros. Labai liūdna, bet dabar šis ritualas primirštas ir aktyviai naudojamas tik Aukštaitijoje (Zarasų ir Visagino rajonuose).

Žaginio lobiai. Neatsiejama linksmo žemaitiško Kūčių vakaro dalis. Į vieno (visame lauke jų gali būti devynios galybės) šieno žaginio vidų prinešama keptų, dar karščiu garuojančių bulbiašnikų (bulvinės bandelės, kepamos antisanitarinėmis sąlygomis).  Žaginyje, už bulbešnikų pintinės pasislepia labiausiai pasižymėjęs kaimo žagintojas (jeigu žymiausias kaimo prievartautojas yra miręs, arba sėdi pagonių kalėjime, jį pavaduoja seniausias kaimo vyras). O tuomet marš visos, be išimties, kaimo moterys, mergelės ir berniukai žaginio turtų ieškoti! Kiek džiaugsmo būna bulbiašnikų pintinėlę suradus (ir suradusiam ir žagintojui, tykiai laukiančiam savo naujos aukos)! Kokių viltingų aimanų prisiklauso pramogų ištroškę žemaitiški žemdirbiai. Po visko kaimiečiai susirenka būrin ir aptaria tai, kas buvo linksmiausio – kaip moterys ir vaikai šieno kūgiuose turtą rado, kaip žagintojas linksmai laiką leido. Aptarus neeilinius nutikimus Žaginio turtų beieškant, vyrai geria naminę degtinę, muša moteris ir eina miegot kur pakliūna. Tada pabunda ryte nušalusiom galūnėm, kurias galiausiai reikia nupjaut, arba nepabunda visai.

Aitvaro laimė. Susirenka Dzūkijos kaimelio gyventojai, pririša prie aitvaro dzūkiškos duonelės kepalėli ir paleidžia laukais skrist, ant skraidymo padargo, savo kaimo pavadinimą užrašę. Aitvaras, žinoma, paskrenda kiek tais, gal kelis kilometrus ir nusileidžia gretimam kaime. Tada to gretimo kaimo, kuriame nusileido aitvaras, vyrai kaip užkandą naudodami sušalusią aitvaro duonelę prisigeria pilstuko, čiumpa kas kirvį, kas šakes, o kas ir ietį ar kalaviją, pasikinkę arklius nuvažiuoja iki duonelės kepėjų kaimo, vyrus išžudo, moteris išprievartauja, o vaikus pasiima vergijon. Tai smagiai gyventa! Dabar ši tradicija beveik mirusi, nors, tiesa, man, didžiajam etnografui Jonui Jonkai yra tekę girdėti, kad panašūs Kūčių džiaugsmai vis dar vykdomi kai kuriose gyvenvietėse Varėnos rajone.

Kuršių Kūčios. Viena žymiausių dabartinės Lietuvos teritorijos senovės genčių – Kuršiai. Kas yra kuršiai, paklausite Jūs. Kuršiai yra seni, greičiausiai ne vienos venerinės ir odos ligos kamuojami, ilgomis barzdomis pasidabinę, atšiauraus Baltios jūros vėjo nugūrintų veidų nešiotojai – žvejai. Apie moteris-kuršes archeologiniai radiniai tyli, todėl manoma, kad Kūčios šiems senovės Lietuvos smirdukams buvo tokios pačios, kaip ir paprastos dienos – nepritekliaus, termiškai neapdorotos žuvies ir homoseksualizmo fiesta.

Ilgai varsčiau įvairių muziejų, mauzoliejų, slaptų liaudies kūrybos archyvų, ir šimtamečių, vis dar nemokančių rašto, išpuvusias, kreida A+M+B aprašinėtas kaimo šviesulių trobesių laukujas duris. Daugybę įtakingų ryšių įvairiuose Lietuvos intelektualų sluoksniuose turinčio šauniojo kaimo žurnalisto Beno Rupeikos rūpestingos rankos pateptas prisibroviau iki slapčiausiųjų, paprastam žmogui už jokius pinigus neprieinamų mūsų senovės genčių kūrybos (o gal ir užfiksuotų tikrų istorijų) klodų.

Tyrinėjau įvairių vietovių žmonių užrašus, lyginau juos tarpusavyje, ieškojau bendrumų, kai kurias senolių pastabas patvirtinau, tačiau nemažą dalį paprasčiausiai atmečiau. Prieš Jūsų akis – trupiniai ilgamečio mano darbo (deja, negaliu viešinti viso darbo, nes jį saugo buki vakarietiški Lietuvos Respublikos įstatymai). Nuoširdžiai viliuosi, kad kiek vėliau, galbūt po metų, o gal būt ir dar greičiau, mėnesėliui vienam kitam praslinkus, galėsiu pateikti daugiau ištraukų iš etnologo Jono Jonkos mokslinio veikalo-knygos-almanacho „Baltų mitai. Latviai nesiskaito, nes jie ne baltai“.

Jums, mieli ksenofobinio portalo Jonka.lt gerbėjai, pateiksiu dešimt savo mylimiausių šviežiai atrastų, (o gal tik prikeltų naujam gyvenimui?) lietuviškų mitologinių būtybių. Prisiminkite, kad tai – tik trupinėliai iš dosnios ir vaišingos tarybinio rašytojo, sociologo, menotyrininko, tautosakos aso Jono Jonkos etnokultūrinių žinių skrynios.

• Kentauras. Gašlaus gyvulius aistringai prižiūrinčio ūkininko ir tam ūkininkui teisiškai priklausančios kumelės sūnus. Pusiau žmogus, pusiau žirgas. Kojos kaip žmogaus, o galva kaip juodbėrio. Užaugo tvarte, bet arkliško užsispyrimo dėka savarankiškai išmoko kalbėti ir skaičiuoti nuo vieno iki keturių, deja, klaidingai. Pasižymėjo į jo pusę, dėl neišsilavinimo, iškrypėlio tėvo ir tik dirvą arti ir žolę rupšnoti motinos sklindančių užgauliojimų kiekiu. Priklausė senovės laisvųjų iberaliųjų sutvėrimų krypčiai.
• Kazimira (dar sutinkama Šatrijos įvardijimu). Netaisyklingo žabtų sukandimo deivė. Senovės lietuviai savo vaikus gąsdinę: „Jeigu nevalgysi šitų termiškai neapdorotų avižų, ateis Kazimira ir voš dovanų iš slavų gautu lygintuvu dantuosna taip, kad apatinis žandikaulis į priekį pavažiuos“. Taip pat ir žmonių bei gyvulių, turinčių įvairiausių kitokių ortodontijos problemų globėja. Kartais būdavo minima kaip piktoji Šatrijos Ragana, bet tik iš pavydo dėl josios didybės. Atvirai artima slavų, puldinėjančių kaimynų iš rytų, didikams ir dievybėms, todėl kaimo nuskurėlių labai mylima.
• Pinčiukas – įkyrėlis. Smurtinės pornografijos, seksualinio persekiojimo, vojerizmo ir pėdų fetišo globėjas. Jeigu jau nusižiūrės kokią auką – tai lakstys iš paskos tol, kol savo pašlemėkiškus įgeidžius patenkins, arba iškrypimais persekiojamosios artimus apkrės. Dar labai žymus dėl to, kad bernui su merga klėtin lytinio akto atlikti nuėjus, tykodavo trobesio išorėje, ir nutaikęs progą mirtinai išgąsdindavo nusidėjėlius. Kartais visą tai nufilmuodavo senoviniu paveikslavimo padargu ir rodydavo miestelėnams, visus berno nuopelnus priskirdamas sau.
• Aušrinė. Ištvirkėlių, gašlūnų, perversijų ir onanistų globėja. Palies mergą kunigaikštis ar koks kitas didikas ne ten kur reikia, keletą kartų be anos sutikimo, žiū – Aušrinė jau po kelnes nusikaltėliui siaučia, virgulėmis ir knibalais sėklides nevaisingumui ir nepajėgumui nuteikti bando. Daugumoje šaltinių minima kaip akiniuotojo provincijos išminčiaus, kaimo mokyklos rektoriaus ir Kentauro meilės vaisius. Taip pat sakoma, kad ji ir pusiau moteris – pusiau vyras, laimingai vedęs tą mokyklos rektorių. Deivės egzistavimu neabejojama, nežinoma tik tikslūs jos genealoginio medžio išsišakojimai ir persipynimai.
• Liutauras (sutinkamas ir kaip valkatų „pravadyrius“). Literatūroje ir pasakojimuose minimas kaip pinigus požemiuose iš praeivių renkantis valkata. Apšepęs, nesiskutęs benamių vyrų ir laisvamanių moterų palaikytojas, išdirbtos kiaulės odos ir žalvario blizgučiais kūną pasipuošęs nelaimėlis – dievybės statuso neturėjo ir atėjęs pas Praamžį visada būdavo skaudžiai sumušamas. Todėl XVI amžiaus pabaigoje nebevadinamas Dievu. „Aš – valkata Liutauras“ sako jis ir it erkė prisisiurbia prie kito praeivio, kaulydamas smulkių monetų.
• Kipšelis – senmèrgis. Kai įlys kipšelis – senmèrgis kokiai mergužėlei pūtkon, tai net Aušrinė su virgulėm lauk neišvarys. Dar vis nekaltų mergelių ir negražių moterų, nekaltybe atsikratyti neįgalių, globėjas. Iš prigimties artimas Aušrinei, nes kvailas, tūžtantis ant viso pasaulio, besitaškantis nuodingom seilėm ir dar, priedo, feministas.
• Išrūgų Pinčiukas. Išrūgų pinčiukas – sugedusio maisto pusdievis. Kodėl pusdievis, klausiate jūs. Todėl, kad koks gi Dievas, kai maistas sugedęs? Laikoma, kad Išrūgų Pinčiukas prispjaudo į metalines talpas su pienu, todėl šis užrūgsta ir pasidaro nebevartojamas. Daugumoje pieno perdirbimo įmonių iškabinti šio nenaudėlio portretai su užrašu „Reklamos agentai nepageidaujami“. Mat niekadėjas apsimesdamas žalvario indų ar dar kokių namų apyvokos rakandų įsliūkina į pieninę ir atlieka savo niekšiškus darbelius. Atsakingas ir už kitą sugedusį maistą, pavyzdžiui supuvusią mėsą, bet labiausiai nekenčiamas dėl baltojo karvių aukso – pieno sugadinimo.
• Rytų Perkūnėlio Skalikai. Tai kelios dešimtys priešiškai lietuvių genčiai nusiteikusių slavų vienatinio Dievo – Raudonojo Putino pasiuntinių. Nors didelės galios minkštakūniai neturėjo, bet vis stengdavosi kuo nors pakenkti, kam įgelti, besiformuojančios lietuvių tautos prestižą pagadinti. Rengdavo galybę nesankcionuotų žemiausio rango žmonių mitingų prie žynių namų, bet pavogravę nurimdavo ir išsiskirstydavo kas sau. Pasileidę į visas keturias pasaulio puses naujus planus rezgdavo ir dar nematytus žabangus visai genčiai spęsdavo. Žymiausias – Suvirintojas iš Angelų miesto, Antiną menantis apsispjaudėlis Draugas Padleckis, lojantis kyšininkas Butkevičius, ir artima Kazimiros draugė Gorinčius. Buvę jų žymiai daugiau, bet kiti – ne tokie svarbūs.
• Dzibulis Žagintojas. Neduok Dieve, koks bernelis ar mergelė neatsargiai pasilenks. Tik tai nutiks – Dzibulis Žagintojas prisistatys ir kur tik įmanoma savo varvančią ietį įsmeigs. Pinčiuko – įkyrėlio bičiulis. Toks pats blogas, tik kvailesnis ir užmačių gudriai neslepiantis. Gali būti, kad Kentauras buvo ne neteisėtai nušalinto ūkininko, bet jo, Dzibulio, tikrasis sūnus, nes Dzibulis išgerti mėgdavęs, o priliuobęs ugninio vandens ant beveik bet ko lipdavęs. Tuo vis mėgindavo kipšelis – senmèrgis pasinaudoti. Kartą, vos Aušrinės nekaltybės tokiu būdų Dzibuliui Žagintojui nepadovanojęs. Blaivas Dzibulis nenorėjęs myletis tik su Aušrinė ir Kazimira Šatrija. „Dar ne ant tiek degradas, kad ant tokių pragaro šlykštybių lipčiau“ šypsojęsis miško padauža.
• Vaginočius. Pristatęs save kaip „Tautos vagina, Dievas“, iš tikro šis menkysta tebuvęs  elementarus į politiką bandantis grįžti Gediminas Vagnorius. Nuosaikusis velniūkštis -  nelaimėlis, vis to planams žlungant, bandydavo šlietis prie Rytų Perkūnėlio Skalikų. Ar priėmė tie Gediminą Vagnorių į savo gretas – neaišku. Jokiuose šaltiniuose to neminima.

Štai ir apžvelgėme mėgiamiausių naujai atrastų senų mitinių personažų, o gal iš tikro egzistavusių personų dešimtuką. Tikiuosi, kad kiek laiko praėjus ir dėl naujovių kilusiai įtampai atslūgus, galėsiu pasidalinti su Jumis, mieli Jonka.lt gerbėjai, didesnio tiražo liaudies istorijos mokslinėmis pastraipomis bei didžiojo Jono Jonkos mintimis.

Pirmiausia tai – gerai visuomenėje žinomų moterų judėjimas. Mes matome jų veidus  savaitinių gyvenimo būdo žurnalų viršeliuose, valstybinio transliuotojo į mūsų šiltus ir jaukius namus patiekiamuose vakarinių ir dieninių naujienų reportažuose, neretas iš mūsų mato jas ir užsimerkęs – gal miegodamas, o gal duše žaisdamas su savo ranka. Tai moterys, kurios išaukština pačią moters sąvoką: veiklios, lengvai atpažįstamos gatvėje, energingos, moteriškos (su gailestingom išlygom, apvalinant iš mažesniosios į didesniąją pusę). Ar lengva būti moterimi netaisyklingu sukandimu? Kokios įtakos neteisingas žandikaulis turėjo jų karjeroms? Ką jis joms davė dvasiškai ir materialiai? Galiausiai, ar jos laimingos, turėdamos tokią Dievo dovaną, kaip sugurinta apatinioji veido pusė?

Netaisyklingo apatinio žandikaulio riterių ištakos. Išmatos? Ne, ištakos! Išskyros? Ne.

Visuomeninis judėjimas, kurį būtų galima pavadinti ir “Už turiningą gyvenimą su netaisyklingu sukandimu” prasidėjo neseniai – dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje, kai dvi pateptosios, Kazimiera D.P. ir Giedrė G. (pavardės redakcijai žinomos) atsitiktinai susitiko slaptojoje žymių moterų odontologijos klinikoje Vilniuje, Pilaitės mikrorajone. Tuomet dar nespėjusi išgarsėti R.Smailytė pasiūlė šlykštuolėms burtis į dviejų asmenų komuną ir už šviesesnį gyvenimą kovoti dantis už dantį.

Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų šis, iš pradžių tik moterų mintyse gyvavęs darinys, išsiplėtė į tikrai reikšmingą Lietuvoje socialinį reiškinį. “Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi” šyptelį į ūsą pašnekovės.

Kontraversiškasis judėjimas: gandai ir tikrovė

“Apie save girdėjome įvairiausių gandų” išpažintį pradeda Senesnioji. “Kadaise sklido kalbos, kad norime užvaldyti visą Rytų Europą” juokiasi vyresnėlė atvėpelė.  “Į paskalas greitai sureagavo tuometinė, stiprių asmenybių it velnias kryžiaus prisibijanti korumpuota, niekingai provakarietiška valdžia. Kazimiera viešai buvo išvadinta “Šatrijos Ragana” ir melagingai pripažinta KGB bendradarbe, o mano mylimas vyras už verslininko žmogžudystę buvo įkištas ir bandytas supūdyti kalėjime” per negražiai sukąstus dantis leisdama apipuvusių putpelės kiaušinėlių tvaiką, antrindama juoko švokštulį vos tramdo Giedrė.

Tikriausiai ne vienam teko girdėti nuomonę, kad “Netaisyklingojo žandikaulio riterių” planuose – brutalus valdžios užgrobimas. Šiuos samprotavimus iš dalies patvirtino Giedrės G. susidėjimas su politiniais šunsnukiais – Algirdu Padleckiu ir jo piktų nekilmingų gatvės šunų bryde. „Kategoriškai tai neigiu“ kriokteli Giedrė. Mes, be jokios abejonės, patikime.

Kaziemirai D.P jau teko pajusti valdžios galią, ji buvo pirmoji valstybės ministrė pirmininkė moteris, po to, vos, tik per plauką, dėl piktybinių balsų skaičiuotojų korumpuotumo, moteris netapo pirmąja Lietuvos Respublikos Prezidente. “Būta sunkių laikų. Gūdžiais devyniasdešimtaisiais teko parodyti, kad turiu kietas sėklides ir atsispirti keliolikos tikrai protingų ir išsilavinusių žmonių patarimams. Kolūkių išdraskytojui Vytautui Lansbergiui į Lietuvą pasiuntus prestižines ir pasaulyje itin aukštai vertinamas studijas Harvardo universitete pabaigusius berniukus, į juos numojau ranka, parodžiau putką, išvijau anuos iš lietuvos ir padariau taip, kaip man atrodė geriau” savimi patenkinta pasakoja prelegentė, pridėdama “produktų kainos išaugo kelis, kai kurių, svarbiausių prekių, net keliolika kartų. Bet niekada nepraradau tikėjimo savimi ir gražiausia savo kūno dalimi – žandikauliu”.

Kita šio kontraversiško judėjimo tikslo nerašyta versija – ortodontų paslaugų reklamavimas. Liaudyje sakoma, kad tokios negražios moterys šauniai reprezentuoja baisaus sukandimo bėdą, pačios būdamos reikalingos, it atsikišęs žandikaulis Lietuvos politinėje padangėje. “Tai klaikus melas” įtūžta Giedrė G. “Tokios mes esame užgimę, tokios turime ir būt” atkerta barakudą iš profilio menanti gamtos dovana.

Kaip šios moterys atrodė iki įsteigiant judėjimą?

Lygiai taip pat, tik gal kažkiek jauniau, nors ir tai, vargu.

Ateitis. Kokia ji?

“Šviesi ir atsikišusi” vienbalsiai vograuja herojės ir per apatinę lūpa paleidžia rūgščių, nuodingų seilių upelį. Dviejų piktybiškai Tėvynės atžvilgiu nusiteikusių pobaisių moterų planuose – kol kas tik dvi nares vienijančio “Netaisyklingo apatinio žandikaulio” konglomerato ketinimai suburti visas moteris, turinčias tokią pačią gamtos dovaną. “Kartu mes galime daugiau nei graikiškų riešutų traiškymas tvirta burna ar vyno butelio kaklelio nukandimas, neradus kamščiatraukio” didžiuojasi pašnekovės. Veido spragtukais draugų būryje vadinamos Kremliaus misionierės pripažįsta, kad ne viskas jų gyvenime rožėmis klota, todėl pastarosios stengiasi, kad ateitis būtų tik šviesi. Giedrė G., Laisvame Laikraštyje (LL!) dirbdama redaktore pila neišmatuojamą galybę kubinių metrų pamazgų ant, pasak jos, netikeliškai,  o gal net nuoširdžiai patriotiškai nusiteikusių žmonių ir balansuodama ties šmeižto ir laisvo žodžio riba rašo tai, kas svarbu tūlam juodnugariui darbininku.

Kazytė D.P. gi tuo pačiu metu kuria Liaudies partiją ir neslepia savo prorusiškų šaknų: “Nieko čia tokio, kad vadinamės prorusiška partija” teigia ji. “Mūsų ateitis – motulės Rusijos glėbyje ir nematau tame nieko blogo. Kreml – vpyriot, bliat nakhui!” nerišliai, bet fanatiškai vebliana Kazimiera, kaukšėdama tuo, ką turi geriausio.

Abi moteris gailisi, kad Salomėja Neris, Marija Melnikaitė ir Anka Pulimiotčisa turėjo dailesnius už jų veidus. “Jeigu tik jos būtų gyvos ir negražių veido formų, būtinai pakviestume prisijungti, nes dabar turime tenkintis tik dviejų moterų draugija, bet nematome tame bėdos. Mes puikiai viena kitą papildome” baigia pokalbį šiuolaikinės šlykščiojo veido riterės.

Jono Jonkos praktiniai patarimai „Kaip atpažinti kretiną“:

• Žiemą vaikšto aplink kaklą apsivyniojęs negyvos lapės skūrą. (Puošybos elementas, labai dažnai naudojamas išskirtinės socialinės grupės „Senos ponios-idiotės“);
• Krepšinį rimtu balso tonu vadina „Antrąja religija“.;
• Kretino knygų kertelėje galima rasti tokių pavadinimų knygų: „Kaip tapti milijonieriumi“, „Feng Šui patarimai“, „100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių“, „Vadybos pagrindai“ ir kt.;
• Žmogus su ūsais – žmogus be ateities (su labai labai retomis išimtimis).;
• Penkatadienį namo grįžta nešinas aštuonių butelių “Švyturio Extra” alaus pakuote.;
• Kalbėdamas apie save debilas mini tokias frazes kaip: „Aš esu labai perspektyvus“, „Esu labai nuoširdus“, „Aš paprastas, bet ne prastas“,  „Mano atvirumas man kartais pakiša koją“, „Darbas „Senukuose“ nėra taip blogai, kaip tu gali įsivaizduoti“.;
• Automobilyje vežiojasi į laikraštinį popierių įvyniotus kelis šventinos duonos kubikėlius.;
• Neretas idiotų padermės šviesulys dirba, arba yra kadaise dirbęs, arba dar dirbs taksistu arba maršrutinio taksi vairuotoju.;
• Filmus, tokius kaip „Ferengheitas 9/11”, “Zeitgeist (abi dalys), laiko istorinės tiesos šaltiniais.;
• Aktyviai dalyvauja kurios nors iš internetinio išgamyno dalies veikloje.;
• Pasak pačio kretino, jis be vargo gali išgerti dėžę degtinės, dvi dėžes šampano arba keturis kanistrus alaus.;
• Namie augina Jorkšyro terjerą, kurio neprižiūri, bet mintyse jau glosto nykštukinį paršelį.;
• Jeigu žmogus Aleksoto turgavietėje pardavinėja senų automobilių detales, šiukšlių įvardijęs ir pirštu į jį parodęs niekada neapsiriksi.;
• Keliasdešimt metų gyvena, arba yra gimęs Lietuvoje, bet vis dar nešneka lietuviškai be klaikaus lenkiško arba rusiško akcento.;
• Debilui patys juokingiausi anekdotai ir tautinio humoro viršūnė – pamokančios istorijos apie uošvėnę.
• Pikti komentarai naujienų portaluose ir tinklaraščiuose idiotui – pagrindinis dienos užsiėmimas (vartotojau vardu Paulius, kur tu prapuolei, man tavęs trūksta!).;
• Balsuoja/balsavo/balsuos už neteisėtai nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą.;
• Dažnas debilas mąsto, kad lietuviškas alus ir lietuviška degtinė yra labai kokybiški ir žinomi visam pasaulyje, bet lietuviška degtinė yra ne tokia gera, kaip rusiška.;
• Yra praplikęs ir kartą paskelbtas Lietuvos metų blogeriu.;
• Dalyvauja riaušėse prie seimo, šlaistosi su tokiomis internacionalinėmis menkystomis kaip Mindaugas Murza, ar Algirdas Paleckis, dalyvauja ubagų žygiuose, mintimis ir darbais palaiko savo anksčiau minėtus stabus.;
• Priklauso „Žalgirio“, „Lietuvos Ryto“, arba kokios kitos šūdkomandės fanų klubui ir nusipirkęs metinį abonementą stebi visas savo herojų rungtynes fanų sektoriuje, vandeniniais dažais, komandos spalvomis išsiterliojęs savo šlamštu dvokiantį veidą.  Jeigu to nedaro, kretinas paskelbia save kokios nors užsienio futbolo ar krepšinio komandos fanu „iki gyvos galvos“, nors su ja neturi nič nieko bendro.;
• Kretinas galvoja, kad cepelinai, vėdarai ir kugelis yra nacionaliniai lietuvių patiekalai ir laiko juos tautine vertybe.;
• Priklauso Drąsiaus Kedžio palaikymo grupei Facebooke. (tarp kitko, dabar Facebooke gali tapti Jono Jonkos gerbėju! Suskubk!)
• Vietoje įdomių ir turiningų kelionių, mielai renkasi už kelis šimtus litų atostogauti pigiuose Turkijos viešbučiuose, gerti pigiausius alkoholinius gėrimus ir mirksti primyžtuose chloruotuose baseinuose, begrojant rusiškai muzikai ir aplink lakstant girtiems rusų prasčiokams.

Jeigu turite kokių minčių, pratęskite šį sąrašą.

Mums reikės:
100 g virtos jautienos
50 g virto rūkyto kumpio
50 g pieninių dešrelių
250g šūdų
100 g virtų jautienos inkstų
2 svogūnų
100 g raugintų agurkų
200 g bulvių
50 g pomidorų padažo
50 g margarino
Arbatinio puodelio šeiminykės myžalų
2g kūšplaukių
1l mėsos sultinio

Visą recepte nurodytą įvairią mėsą supjaustome kubeliais. Svogūną pakepiname su margarinu ir pomidorų padažu. Raugintus agurkus supjaustome kubeliais ir troškiname, kol suminkštės. Į verdantį sultinį suberiame kubeliais supjaustytas bulves bei šūdus ir verdame, kol bulvės suminkštėja. Tuomet sudedame kitus paruoštus produktus bei supilame myžalus ir dar 10 min., verdame. Į šią sriubą galima įdėti alyvų be kauliukų, citrinų griežinėlių. Sriubą, lekštės kraštus apibarstė kūšplaukiais, rusiškai sulupę ją virusią žmoną, valgome su grietine.

Skanaus!

Lietuvis – tai ilgabarzdis bočius, su kirviu, einantis Šventosios girelės kirsti? O gal tai aistringas kokios nors krepšinio komandos aistruolis? O gal tai žavi rožinė mergina, Jorkšyro Terjeru nešina? Ilgai masčiau kokį lietuvio portretą galėčiau pristatyti užsienio svečiui. Ką mes, lietuviai, galėtumėme vadinti savo geriausiomis vertybėmis? Kuo galime didžiuotis? Ką turime geriausio?

Po ilgų, karštų ir itin sekinančių vidinių diskusijų išskyriau tris mūsų kilniadvasiškas vertybes: Žvejus, Vilniaus senamiestį ir Stelmužės ąžuolą. Klausiate kodėl nepažymėjau tokių įžymybių kaip Kauno „Žalgiris“ ar  Švyturio „Extra“? Todėl, kad apie juos jau ir taip prišnekėti pilni aruodai, jie – eina be paminėjimo, be to jie banalūs. Aš meginu atrasti kažką naujo. Apžvelkime svarbiausias mūsų tautinio mentaliteto ir identiteto dalis.

Žuvautojas.

Žvejyba – lietuvių tautinis užsiėmimas. Kas mes būtume, jeigu ne žvejyba? Gal medžioklė? Mes – medžioklė? Greičiausiai ne. Kraštiečiai žvejoja įvairiai – kas su meškerėmis (dugninėmis ir plūdinėmis), o kas ir su granata, dinamitu arba akumuliatoriumi. Daug šio įstabaus darbo rūšių išskirti galima, nemažai apie tai šnekėti reiktų, bet galvojant apie žvejybą, jos aktualijos, mados ir niuansai mums mažai rūpi. Derėtų susikoncentruoti ties pačiu žveju. Tai dažniausiai vyras. Kartais moteris. Bet visada geriantis ir vidine būsena grąsantis sau suicidu, išvirstant iš valties ir nuskęstant. Jeigu nenuskęsta iškritę iš valties, tai paskęsta prisinimuose, nostalgijoje arba alkoholio akivare.

Ryškiausias žvejo-tautininko bruožas – komufliažinis kostiumas. „Kodėl pasirinkai tokį maskuojantį apdarą, prasigeręs raudonnosi ežero fašiste?“ – klausiu aš, ir kaip mat sulaukiu atsakymo: „Žuvims gi giliai pohui kaip aš apsirengęs“, ūsuotajam selekcininkui atrėžiant. „Keistas atsakymas“ – susimąstau sau mintyse. Gi žuvelėms tikrai tas pats kaip apsirengęs brakonieriaujantis gamtos mylėtojas. Greičiausiai slepiamasi ne tiek nuo pačios brutalios žvejybos aukos, kiek nuo žmonių, prižiūrinčių, kad viskas vyktų pagal iškreiptus iškreiptos Lietuvos įsakymus ir įstatymus – gamtos inspektoriaus!

Kur link aš vedu? Keliauju link to, kad situacija yra labai bloga. Žvejai dažnai griebiasi kumščio prieš save. Žvejams, kurie įprasmina visą tautinį Lietuvos tautiškumą, neleidžiama elgtis savaip, vadovaujantis šviesiomis galvomis  – jie turi šokti pagal kažkieno (greičiausiai korumpuoto seimo nario) dūdelę. Atlaisvinkime žvejus! Leiskime jiems elgtis taip, kaip nori gamta. Leiskime jiems žuvauti ir žūklauti taip, kad net girelės oštų! Atriškime rankas tautiškumui! Velniop žvejybos įstatymus!

Vilniaus senamiestis.

Tai vienintelė Lietuvos vieta įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą (dar yra Kazokiškių šiukšlynas, bet aš nemanau, kad ta vieta yra verta būti sąraše, todėl ją akiplėšiškai ignoruoju). Kuo išskirtinis ir kuo mielas Vilniaus senamiestis? Kuo jis yra geresnis už Rygos, Talino ar Minsko istorines miesto dalis?

Atsakymas paprastas – degančiomis šiūkšledežėmis. Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje nuorūkos kelia tokį tautinio identiteto demografinį sprogimą. Parūkei – nuorūkomis teršti grindinio nenori – būk malonus, padek vieną kitą šiukšledėžę! Juoba, kad pastarosios konstrukcija lietuvybės aibėms yra labai paranki. Gęsinti nuorūkų dažniausiai neįmanoma, tenka dar smilksančia miriop siūsti.

95% didingosios šalies (Lietuvos, suprask) gaisrų kyla dėl degančių šiukšlių kibirų senojoje sostinės miesto dalyje. Kas jis – gaisras, mūsų priešas (bent jau taip bandoma parodyti korupcijos rankoje sugniaužtų valdžios vyrų) ar draugas (kaip ir yra iš tikro)? Ką šiukšlinės gaisras duoda mums? Ką jis duoda aplinkai ir ką jis duoda mūsų nacionaliniams bruožams?

Po šių klausimų tampa aišku, jog mini gaisrai Gedimino prospekte ar Vokiečių gatvėje – viena trečioji mūsų išskirtinumo, žiūrint blaiviomis akimis. Tęskime šią gražią tradiciją. Šlovinkime ją. Paskirkime šiukšliadėžių gaisrams visą save, visą savo esybę! Tuo ir esame didingi, kad susikibę už rankų.

Stelmužės Ąžuolas.

Simbolis, pravirkdęs ne vieną dešimtį drūtų, jo galybės rankomis apglėbti nesugebėjusių, vyrų. Jau tūkstanį metų Zarasų rajono gyventojus ir baltarusių turistus džiuginants mūsų šalies medžių tėvas – tiktrų tikriausas Lietuvos simbolis. Betonviduris (kas ne per seniausiai aplankėte šį reliktą, greičiausiai matėte, kad jis nebežaliuoja, yra sukriošęs, o išpuvusios medžio ertmės dosniai pridrėbtos betono) gražuolis gamtos piligrimus traukia jau ne vieną šimtą metų. Ir nors pasaulyje yra milijonai senesnių ir įdomesnių Ąžuolų ir kitų augalų, juo mes didžiuojames ir dedame jį ant netrukus pasirodysiančio 1000 litų banknoto.

Ką mums duoda Stelmužės Ąžuolas? Duoda ilgaamžiškumą, tikėjimą, kad viskas truks labai ilgai ir pilnatvę, kad esame mylimi Dievo. Juk jam (Ąžuolui, ne Dievui, žinoma) – tiek pat, kiek ir Lietuvai! Visas tūkstantis metų! Todėl galima drąsiai sakyti, kad Zarasų Ąžuolas yra Lietuvos tūkstantmečio medis. Jis – kaip pati Lietuva.

Jeigu ieškotume Stelmužės Ąžuolo atitinkmens žymių lietuviškų visuomeninių veikėjų tarpe, prieš akis iškyla vienas drūtas kandidatas – Algirdas Mykolas. Senas, nukaršęs, tuoj mirsiantis, apkibęs kūrvom bei ligom, ir įdomus tiktai patsai sau.

Nupieštas tikras Lietuvis.

Tikrasis lietuvis – tai prasigėręs komufliažinis, rūkantis ir čia pat šiukšlines padeginėjantis išgama Vilniaus senamiestyje, stovintis šalia šimtamečio Lietuvos simbolio!

Štai kokį jį regiu savo mintyse:

“Komunistų forumas” (http://www.komunizmas.org)

Šauniausias lietuviškas forumas. Jame aptariamos Lietuvos aktualijos, “Komunizme” galėsite rasti bendraminčių pagalbos įvairiausiais Jums rūpimais klausimais, susipažinti su panašiai kaip Jūs mąstančiais žmonėmis. Gal net susirasti žmoną ar vyrą (kiekvienam pagal galimybę, iš kiekvieno pagal poreikį).

Apie save raštingieji narsieji komunistėliai peza:

“Šis forumas skirtas visiems Lietuvos gyventojams, tiek norintiems išreikšti savo politines pažiūras, tiek norintiems daugiau sužinoti apie Komunizmo, bei Socializmo ideologijas, vyravųsi gyvenimą Tarybų sajungoje teisingąja prasme. Dažnai Tarybų sajunga ir komunizmas dabar yra atspindima kaip kažkas purvino, kaip opresijų ir visų Lietuvos bėdų šaltinis. Tokią nuomonę lietuvai įgrūdo šiltuose postuose įsitaisę kapitalistai, kurie ir baiginėja pribaigti Lietuvą siekdami sau daugiau pelno ir as asmeninės naudos.”

Smarkiai rekomenduojamas visiems, nekenčiantiems dabartinio, laukinio kapitalizmo ir taisyklingos lietuvių kalbos.

Pokaris info (http://www.pokaris.info)

Rekomenduojamas visiems, kuriems rūpi tikra, nepagražinta ir nenulaižyta tiesa apie tuos, vadinamuosius partizanus. Žmonės, nors ir labai jauni, žino daugybę tikrų istorijų apie tai, kad tie miškiniai banditai nebuvo tokie geri, kaip piešiami Lietuvos istorijos vadovėliuose.

„Pokarį“ rekomenduoju nuogos tiesos mėgėjams. Raudonosios padugnės pasakoja tik tai, dėl ko yra tikri.

PORTALO MANIFESTAS:
Nepaisant to, kad jau 17 metų mums plauna smegenis apie pokario „didvyrius“, žmonių atmintyje neišnyksta tikrasis jų vardas – banditai. Ne tik neišnyksta, bet ir persiduoda iš kartos į kartą. Deja, šios nuotaikos yra daugiau stichinės, kadangi jaunimas neturi kur pasisemti neatfiltruotos informacijos. Mūsų misija – suteikti šią informaciją. Pokarį išgyvenę žmonės kalba, kad senoji karta palaipsniui išeina į nebūtį ir dabar svarbiausia yra neleisti įsiviešpatauti istorijos klastojimams, neleisti galvažudžiams vadintis nacionaliniais didvyriais. Todėl mes ketiname suteikti balsą tildomiems ir leisti išsisakyti nukentėjusiems. Ateinanti karta turi žinoti tiesą. Turėdami pilną informaciją, skaitytojai patys galės spręsti, kas tada Lietuvoje vyko. Šiame portale jūs galėsite tiesiogiai susipažinti su įvairia archyvine medžiaga, kurios taip nenorėtų matyti šiandieniniai ideologai. Prie „sausos“ medžiagos jūs rasite ir gyvus žmonių prisiminimus, išgyvenimus ir apmąstymus. Be to, mes neketiname apsiriboti vien moraliniu aspektu. Kad būtų suprasti kruvini pokario įvykiai, būtina įžvelgti klasines jų ištakas. Kas ir už ką iš tikrųjų kovojo? Kas ir ko norėjo? Šiam aspektui mes ketiname skirti ypatingą dėmesį. Šiame projekte gali dalyvauti kiekvienas. Siųskite mums savo apmąstymus, prisiminimus, turimus duomenis (iš senų laikų užsilikę dokumentų rinkiniai, kieno nors prisiminimai ir t.t.), vaizdo medžiagą ir visą kitą, kas susiję su pokariu. Mūsų tikslas – sukaupti kuo didesnį, kiekvienam prieinamą žinių fondą, kuris atspindėtų tikrąsias to laiko realijas. O tiems, kas apie tai nenutuokia nieko, pasakysime: skaitykite ir žinosite kaip tai buvo.

“Leftas.ru – Marksistinis portalas” (http://lithuania.left.ru/)

Turbūt vienintelis Lietuvos naujienų portalas, savo naujienas „traukiantis“ iš kitų naujienų portalų komentarų skilties. Naujas požiūris į žurnalistiką, marksistinis laisvės vėjas ir rusiška domeno galūne. Ko gi mums daugiau reikia?

Apie save marksistai rašo :

„Leftas“, tai nepriklausomas marksistinis portalas, nušviečiantis įvairius politinius-ekonominius, istorinius ir filosofinius aspektus. Mūsų tikslas – per marksistinę prizmę parodyti tikrąją pasaulio realybę, kuri kur kas siaubingesnė nei rodo mūsų žiniasklaida; parodyti tikrąją istoriją, kuri dabar iškraipyta iki diametraliai priešingos; paneigti dabartinę buržuazinę ideologiją, kurios pagrindą sudaro vadinamoji „demokratija“, dabartinėse sąlygose esanti dogmatišku ir demagogišku mitu; parodyti marksizmo gyvybingumą mūsų laikais, nors ir bando tos pačios politinės prostitutės, kurios tarybiniais laikais pasakojo apie tiesų kelią į komunizmą, mums įteigti, kad marksizmas „atgyvenęs“. Kartu mūsų tikslas yra supažindinti Lietuvos publiką su progresyviais Vakarų, ir ne tik, publicistais, parodyti, kad Vakaruose taip pat yra žmonių, kurie ne ką blogiau supranta, kokioje padėtyje atsidūrė žmonija, kai kapitalizmas tartum vėžys išsikerojo po Žemę.

“Laisvasis laikraštis” (http://www.laisvaslaikrastis.lt/) ir “Fronto naujienų portalas” (http://www.fronte.lt/)

Žmogus-Šarikovas, kyšio ėmimu garsus Audrius Butkevičius, jaunasis Jono anūkas, Justo sūnus , Algirdas Paleckis, Boba-atvėpęs apatinis žandikaulis, neteisingai nuteisto nekalto bachūro žmona Giedrė Gorienė. Visa marginalų svajonių komanda savo mintis retransliuoja į internetą. Tai daro taip meistriškai, kad melo ir šmeižto atsijoti nuo tiesos – beveik neįmanoma.
Girdėti gandai, kad į laisvą laikraštį kartais parašo ir pats neteisėtai nušalintasis, žmonių teisėtai išrinktas prezidentas, narkotinių klajonių po mišką mėgėjas, Rolandas Paksas.

Anarchija.lt (http://www.anarchija.lt)

Apie juos jau pasakojau. Paskaitykite

Pateiksiu savo pačių mylimiausių internetinių svetainių apžvalgą, arba kitaip tariant, socialinių ir politinių padugnių tinklą, paprasčiau – išgamyną. Parodysiu ką turi skaityti ir kuo turi domėtis tūlas jonka.lt portalo gerbėjas, parodysiu kas dar, be manęs tęsia šlovingą, Vytauto Petkevičiaus pradėtą teisybės kompaniją.

„Vytautai Petkevičiau, tu padvėsei, bet mes, Tavo didvyriškus darbus tęsiam!” – dažnai mintyse sakau aš.

Pradedame apžvalgą:

“Lietuvos socialistų partija” (http://www.lsp.w3.lt)

Klausimas: Kas gaunasi susiliejus įstabiam dizainui ir šauniai politinei ideologijai?
Atsakymas: Lietuvos socialistų partijos internetinis puslapis.

Verta apsilankyti vien dėl nepakartojamo puslapio apipavidalinimo – animuotos, plazdančios vėliavėlės, maža Gedimino pilies nuotraukytė, „Andromedos ūko“ nuotrauka fone, užrašas Lietuvos Socialistų Partija, kuriame kiekvienas žodis nudažytas atitinkama Lietuvos trispalvės spalva ir bendrą vaizdą taisantys įrašai, geltonomis raidėmis.
Svetainę skaityti galima trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir žinoma, rusų.

Dabar jau galima tapti Lietuvos Socialistų partijos arba Jaunųjų Socialistų Sąjungos nariais! Puslapyje – dizaino šedevre rašoma:

„Kviečiame visus, kuriems brangūs tiesos, gėrio ir padorumo idealai, stoti greta mūsų ir savo žiniomis bei mintimis prisidėti kuriant turtingą ir mielą gyventi visiems Lietuvą. Mes siekiame valdžios ne dėl valdžios ar pinigų, o tam, kad galėtume mums suteiktą valdžią sugrąžinti Jums mieli Lietuvos žmonės. Mes nesitaikstome su Lietuvos žmonių skirstymu į ponus ir jiems pavaldžius samdomuosius. Mes visomis išgalėmis sieksime, kad lietuvis pats taptų savo paties gyvenimo šeimininku. Laisvosios rinkos dėsnių vedami ponai pasisavino visą Lietuvos žmonių sukurtą turtą, o kartu su juo ir teisę valdyti kiekvieno iš samdomųjų gyvenimą. Kokia dar begali būti didesnė nelaisvė “laisvam” žmogui? Prabudusius ir sąžiningus bei nebijančius pasiaukojančio darbo vardan visų mūsų šviesesnės ir teisingesnės ateities, prašome kreiptis aukščiau nurodytais telefonais arba rašyti Pašto dėžutė. Kiekvienas iš Jūsų bus išgirstas ir suprastas.“

Rekomenduojama visiems, norintiems pradėti politinę karjerą teisingiausia politine filosofija paremtoje partijoje.

„Labas Lietuva!“ (http://labaslietuva.blogspot.com/)

Nuo 2008 metų kovo rašomas, Antras pagal teisingumą lietuviškas tinklaraštis. Tiesa, lietuvišku jį vadinti sunku, nes dažnas„straipsnis“ parašytas motiniškųjų okupantų – rusų kalba. Tinklaraščio autorius – socialiai ir politiškai labai aktyvus individas, apie save rašantis „Gimiau laimingiausioje pasaulio šalyje – Tarybų Lietuvoje. Vaikčšiojau į mokyklą, buvau spaliukas. Tuo nesiskundžiu. Vėliau priėmė į pionierius. Komjaunuoliu tapti nespėjau, rusų durniai Maskvoje sugadino visą reikalą. Būdamas paauglys dažnai trindavausi Vingio parke tarp bendraminčių. Mums vadovaudavo A.Nomeika. Prasidėjo Persitvarkymas ir Sąjudis su savo nesąmonėmis.“ Be visa ko kairysis Andrius – dar ir poetas. Negaliu nepasidalinti jo kurtu eilėraščiu apie Vytautą Lansbergį, pavadinimu „Lietuva Šiandiena“

Vyrai vogė
Vyrai vogs
O kai viską
Išvogs
Tada viens
Iš kito
Vogs.
Ei, vagija
Landsbergio
Pederastija!
Ar išvogę darbo
Triūsus
Savinsites mūsų
Dūšias?
Lietuviai debilų
Tauta
Sugebėję pasitikėti
Tata
Koks lietuvis
Jei ne debilas esi,
Konservatoriams
Balso nesuteiki?
Juk ant kortos viskas -
Ir namai ir vaikai
O Tatai reikia
Truputi daugiau…
Ir atidavęs dūšią
Velniui
Galėsi staugt
Iškaukti
Dieną paskutinę.
Tau duos.

Tarybinis rašytojas Jonas Jonka ploja atsistojęs. Minioje skamba šūksniai: „Aukštasis poezijos pilotažas. Šeštosios kategorijos žodžio meistrystė.“
Rekomenduojamas visiems, kuriems nepatinka kolūkius išdraskę ir ant kuprų po šiferio lakštą juos išnešioję atkurtosios Lietuvos vadeivos. Taip pat pravartu paskaityti visiems, kurie nenori užmiršti mūsų gimtosios – rusų kalbos.

Tęsinys rytoj.

Lietuvių tautinės virtuvės paveldo receptas. Geriausia ką turime.

Tai  sena, ypač didelė kiaulė, įdaryta didele vidutinio amžiaus kiaule,kuri yra įdaryta jaunu paršeliu bei iš šonų apkamšyta labai jaunais kiauliukais. Užsisakyti prašoma likus bent trims valandoms iki patiekimo.

Kadaise bajorų, kunigaikščių, karalių ir partkomo vadeivų labai mėgtas patiekalas. Sklinda gandai, kad iki šiol, narsusis medžiotojas Algirdas, būdamas labai girtas, ir šaudydamas bet kur, nušovęs keletą kaimiečių auginamų kiaulių, savo tarnų visada prašo pagaminti “Kiaulę-karalių. Kiaulę karaliams”

Dabar šio įmantraus patiekalo galime rasti tik specifiniuose kiaulienos gurmanų klubuose, tokiuose kaip “Bernelių Užeiga”, “Prospekto Pub”, “Pacha” ir naktinis Kauno klubas “Siena”.

Penktoje vietoje (5) Naujoje Zelandijoje įsikūrusių maorių genties rotorua įšventintiems nariams, sekančią dieną po ketvirtosios klasės baigimo, privaloma permiegoti su visais subrendusiais (šioje gentyje suaugę skaitosi žmonės, sulaukę pilnametystės – atšventę penktąjį gimtadienį) savo brolių ir seserų vaikais. Ačiū Dievui, kad vos kas keturiašimtasis rotoruaietis gauna pradinį išsilavinimą.

(Rotorua genties giminė džiugiai mini vieno jos narių pradinės mokyklos baigimą)

Ketvirti (4) Pabaltiškieji lietuvių kaimynai lenkai taip pat turi daugybę įdomių tautinių tradicijų. Tačiau linksmieji šnypštukai ypač pasižymi žiauriomis, kruvinomis muštynėmis po kiekvienų futbolo rungtynių, nepriklausomai nuo to, kas jose dalyvavo ir kas nugalėjo. Neklaužados nevengia naudoti ir šaltųjų ir karštųjų ginklų, kaip antai: peiliai, kirviai, bokso pirštinės, dujiniai ir šratiniai pistoletai, pačiūžos ir nupjautvamzdžiai medžiokliniai šautuvai. „Muštynės be aukų – ne muštynės, kūrwa!“ -šnypščia dvylikmetis Zbygniew Kvašniewzskiy, po eilinių, kassavaitinių futbolo rungtynių tarp vienos Varšuvos priemiesčio mokyklos trečiokų.

(Nuotrauka iš ciklo “Mano vaikystė Lenkijoje. Nepamirštamos akimirkos”. Tarpklasinės ketvirtokų futbolo varžybos)

Trečioje vietoje (3) aptinkami Indėnų lakotų genties muskogių-natčezų vyrai, kurie labai mėgsta žaisti domino ir gerti ugninį vandenį. Azartiškieji Šiaurės Amerikos čiabuviai,  kiurksodami baruose nuolat sutraukia aplink save drūtų baltaodžių naftininkų būrius. Suburia ne šiaip sau, o tam, kad būtų itin smarkiai ir negailestingai sumušti.Musgogai-natčezu genties nariai itin mėgsta būti mušami, ir todėl juos, kartu su rusų moterimis randame trečioje savo penketuko vietoje.

(Išgėrę Musgogai-natčezu genties vyrai mėgsta provokuoti muštynes, o vėliau būti žiauriai mušami)

Antri (2) Italai, po kiekvienos Ferrari komandos pergalės Formulės-1 lenktynėse, milžiniškos katapultos, užimančios plotą tarp dviejų didžiųjų Romos upių – Tiberio ir Lacijo, dėka, saulės link, meta juodaodį liliputą. Šiais, fatališkų Ferrari komandos nesėkmių Formulės-1 lenktynėse metais, spalvotieji nykštukai gali lengviau atsipūsti – vargu, ar bent vienam iš jų teks atlikti Ikaro vaidmenį kruvinosiose Italijos savaitgalio operetėse.

(Panašia į dešinėje nufotografatuotą katapultą (tik kokį tūkstantį kartų didesne), po kiekvienos Ferrari pergalės saulės link sviedžiamas liliputas, panašus į pavaizduotą kairėje)

Pirmoje vietoje (1) Keisčiausios tautinės tradicijos nugalėtojai, be jokios abejonės mūsų motiniškos šalies – Rusijos gyventojai. Pirmąkart metuose valgydami braškes, jie, vienas kitam, kiek turėdami jėgų, šaukštu vožia kakton. Tą patį daro ir pirmąkart kalendoriniais metais gerdami degtinę. Sausio 2-ąją didieji Rusijos miestai, turistų būna draugiškai pašiepiamai vadinami „vienaragių slėniu“. Miestuose vargu-bau sutiksi vietinį gyventoją, kaktoje neturinį didžiulio guzo.

(vietinis rusų berniukas sausio antrosios dienos rytą)