Jeigu kam įdomi mūsų dienotvarkė, tai rytais, po homoseksulios miniorgijos, skaitome laikraščius. Už dyką gauname “Respubliką”, “Vakaro žinias”, “Julių ir Brigitą”, “Vakarų ekspresą”. Perskaitę popierinę spaudą, susėdę prie stalo užsrebiame putros, iki vakaro žiūrim “Pūko” televiziją, vėliau klausomės ELTOS parengtų naujienų reportažų per “Žinių” radiją, o prieš pat naktį, drauge su kitais kalinčiais vyrais, išvesti į bendrą koridorių, spoksome į vieną iš daugelio ant sienos priklijuotų Vito Tomkaus plakatų ir bandoje, kuo garsiau dūsaudami, onanizuojamės. Tokia štai mūsų diena – gašli, pilna melo, šmeižto, ksenofobijos ir nusagstyta “Respublikos” skaitinių, garsinių ir vaizdinių grupės paliktais sėklos pėdsakais. Kiti vyrai skundžiasi, kitiems vyrams viso šito jau per daug, tačiau mes trys jaučiamės tarytum rojuje.

Būna ir ne tokių šviesių akimirkų.

-Keturi šimtai antros B kameros gyventojai, Rašytojai Kostas K., Vytautas P., ir Petras C., yra kviečiami privalomai atvykti į B bloko apylinkės teismo rūmus. Neatvykusiems gresia griežčiausia vidaus tvarkos pažeidimo bausmė – susilaikymas! – Išgirdome per vietinius garsiakalbius, trumpam pritilus Rolando Paulausko balso įrašui.

Supratote teisingai. Vakar vietinis teismas bandė nuteisti Kostą. Pagalvojome – koks tikslas teisti, jeigu mes čia ir taip amžinai. Ką jie padarys? Prie bausmės pridės porą metų? Amžinybė plius dar keli?

Jums turbūt įdomu kuo Kostas nusidėjo. Labai paprasta, kai supranti gyvenvietės sistemą. Didžioji žiuri, akivaizdžiai kažkam iš kitų vietinių kalinių pasiskundus, vargšelį apkaltino pyzdos laižymu.

-Kostai, ar esi laižęs pyzdą? – po pasisveikinimo rūsčiu balsu lietuviškai paklausė tamsiaodis teisėjas.

-Ką Jūs, Jūsų kilnybę, - save ginančią kalbą pradėjo Kostas, – nesu pyzdos akyse matęs. Ir jeigu kas nors, neduok Die, prikištų pyzda prie manęs mažesniu nei pusės metro atstumu – prisiekiu, apsivemčiau.

-Net internete? – nemenkai sutrikęs, panašu, kiek atlėgęs, paklausę negras su plaktuku.

-Pone tesėjau, ponai prisiekusieji, jeigu atvirai, – įsijautė Kostas – gyvenime esu prisilaižęs įvairiausių dalykų. Kai kurių iš jų jūs net nesate regėję. Esu laižęs tokių įdomių daiktų, kad niekas net netiki, jog tie daiktai galėtų būti laižomi. Taigi teoriškai įmanoma, kad tarp tų daiktų galėjo patekti ir pyzda, mat aš nė nenumanau kaip pyzda atrodo. O ir girdėjęs apie pyzdą esu tik trupinius – nosinėle nuo kaktos nusivalęs prakaitą, toliau triuškinančius argumentus žėrė kaltinamasis - Be to, esu 1962 metų mirimo. Tais laikais dar nebuvo interneto. Pornografiją platino jūreiviai, su jais jokio kontakto neturėjau, nors, pripažinsiu, gerdavau daug.

Aišku, akivaizdu ir aišku – Kostą išteisino.  „Nekaltas!“ vienu balsu suriko prisiekusiųjų komisija.

Čia teismo procesai susilaukia labai daug dėmesio, mat, tai – bene vienintelė vietinių gyventojų pramoga. Ištikimo bendražygio autoritetas smuko. Na, gal ne smuko, tik pradėjo šlubuoti. „Kaip šlubam žydui iki dangaus“, dažnai aidi izoliuotoje mūsų visuomenėje. O kuo jau kuo, bet šlubu žydu niekas tikrai nenori būti – kažkur, už keliolikos, o gal tik kelių sienų, bausmę atlieka aukštą vietą kalėjimo hierarchijoje užimantis Adolfas Hitleris.

Visiems grįžus į savo celes, su Kostu užsiėmė oraliniu seksu, besiklausydami priverstinio ir monotoniško, antivalstybinio Kęstučio Pūko burbesio per vardinį jo radijo kanalą. Petras Cvirka, tuo tarpu, liesdamas save, stebėjo kaip mes visą tai darome. Momentui ištraukiau iš savo burnos Kosto K. varpą ir švelniu balsu paklausiau:

- Kostai, ar tu tikrai nesi laižęs pyzdos? Prašau, prisiek man, bijau, jog kitaip.. – Mano akyse pasirodė ašaros – mes nebegalėsime būti kartu…

-O Tu, Vytautai, ar į šaltibarščius papildomai įsidedi grietinės? – lakoniškai į nepatogų klausimą atsakė Kostas.

Abu gardžiai nusijuokėme. Sekundei pagalvojau, kad vis dėlto gerai čia, pragare – bent jau žiemos šiltos. Mums, rašytojų sąjungos nariams ir po mirties, nė velnio neišeitų susitaisyt kameroj nuo šalčio sprogusio radiatoriaus. Švelnios rašytojiškos rankos skirtos ne radiatoriams, o, veikiau, subinėms knibinėti.

Dailininko iš Panevėžio, penkioliktos vidurinės iliustracija

Dvi beždžionės, sena ir jauna, tupėjo medyje. Vos matomos džiunglių tankmėje, staiga, tarytum gavusios ženklą, abi nutilo.

-Tu žinai, – tarė jaunesnioji, nutraukdama nejaukią tylą, – man atrodo, kad mus aprašinėja.
-Jau senokai – liūdnai pripažino senoji, – esam stebimos dar nuo vakar, kai dėl kokoso riešuto ir šlakelio nesumyžto upelio vandens, kovodamos su OJ, spiegėme, sukeldamos nemenką erzelį.
-O ko daugiau iš jų galima tikėtis? – atsiduso mažiau gyvenimiškos patirties turinti – jie (žmonės red.past.) visada kokių šlykščių atrakcijų mums primąsto. Tai į narvus sugrūdę kur už devynių jūrų išplukdo, tai vienų beždžionių gentis prieš kitas sukursto, tai žiū, aprašinėt be įspėjimo pradeda.

Tūžtelėjusi jaunuolė atsisuko į  mokslininkus ir pusbalsiu suriko: „kūrvos, ar leidau mane aprašinėt?“
-Nedaryk staigių judesių. Elgiamės taip, lyg nežinotume, kad esam stebimos. – smarkuolę raminti puolė išmintingesnis primatas.
Jaunėle atsiduso ir pusiau piktai, lyg rodydama „bergždžias reikalas“ numojo ranka tyrinėtojų pusėn.

Beždžionės darė taip, kaip liepė ilgaamžė. Ilgai sėdėjo, linksmai besišnekučiuodamos apie šeimyninius reikaliukus. Senoji žarstė patarimus, o jaunoji godžiai juos rijo, retkarčiais atlikdama ką nors ne itin svarbaus, pavyzdžiui: pasikasydavo galvą, papūsdavo lūpas ar, žiūrėdama į primatų tyrinėtojus, įsikišusi pirštą sau į išangę, nutaisydavo tą visiems žinomą šimpanzių šypseną, puošniais auksiniais dantimis, per pusę gyvūnėlio veido.

Vos tik sutemo, jaunoji čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį pailgą kietą daiktą ir keliais tiksliais smūgiais į pakaušio sritį, užtvatijo vyresnėlę.
-Dėl patinėlių ir džiunglių gėrybių! – Apsiputojusi sušuko žudikė, žiūrėdama tiesiai į mokslininkus. – Ir be to, mes nenorėtumėme būti toliau vadinamos beždžionėmis. Mes esame afroamerikietės!

Apie eilėraštį:
“Česlovas. Amžių samplaika seimo pirmininko soste“ – tai naujausias žymiausio 20-ojo amžiaus homoerotinio poeto Jono Jonkos kūrinys, parašytas ir išleistas 1995-aisiais, almanache „Homoerotinės poezijos rinkinys“, tais pačiais metais Vilniuje. Jonas Jonka tęsdamas šlovingas svolačiaus Kosto Kubilinsko pamokančių istorijų kurpimo tradicijas, miniai į iščiustytus heteroseksualizmo persmelktus veidus spjauna dar vieną nepaneigiamo grožio, jausmo ir ilgesio kupiną poemą. Šįkart, tuometiniam seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui, kuris, kaip įtariama, buvo paskutinis, bet, džiugu, ne vienintelis aistrų objektas. Meninio proceso įkvėpimo metu (tikras tai įvykis ar išgalvotas – spręsti Jums, mieli skaitytojai) vienam iš veikėjų nutiko kai kas, ką suprasite tik perskaitę visą šedevrą iki galo.

“Česlovas. Amžių samplaika seimo pirmininko soste“ 1995m, Vilnius
Seimo pirmininko soste
Mane nuogą sutinki.
-Česlovėli, ko tu kosti?
Suglebau ano glėby.

-Senas aš ir kiek paliegęs,
Sveikata jau nebe ta.
Kibkis man į knyslę, drauge,
Tau – po manimi vieta.

-Išbučiuok mane kur juoda,
Kaip Tave kadaise mokiau!
Sublizgėjo senos akys,
Gal ne toks jis ir ligotas?

Šoko Česlovas-vijurkas
Polką, ant manęs, dažnutes.
Kad akies tik neišdurtų,
Vyro meilės it nejutęs!

Prelegentas baigė greitai,
Kiek per greitai, pasirodė
-Ar neveikia Tavo vaistai?
Snukis sunkią būklę rodė.

-Kas nutiko, mano meile?
Klausimą iškėliau uoliai.
-Vėl infarktas, paralyžius?
Gal seni sudilo guoliai?

-Kvieski greitąją, drauguži.
Suniurnėjo Česlovėlis.
O tada širdis sustojo.
Baigias šis apsakymėlis…

(“Česlovas Juršėnas, tas šelmiškai seksualius kiauliukas, buvo paskutinė mano didžioji homoseksualaus gyvenimo meilė” J.Jonka)

Kiti kultinės homoerotinės Jono Jonkos poezijos posmai.

Kaip dizaineris aprašo savo darbą:

“Kauno miesto savivaldybės buvau paprašytas už 40 litų padaryti plakatą artėjančiai “Miško ir eigulių išsaugojimo dienai”, kuri ates jau greitai, Spalio 11-ąją. Užsakovai (Kauno miesto savivaldybė) dizainerio (manęs) paprašė, kad darbas būtų patriotine tematika.

Darbo pavadinimas yra “Saugokime gamtą”. Pinigus iš savivaldybės jau gavau, pirkau naują lėkštę sriubai į virtuvę ir vaistų, nes labai sergu.

Darbo idėjos autorius (aš) klausia žmonių, kodėl jie degina tiek daug degtukų, kai pataupydami galėtų išsiversti ir su vienu. Juk kiekvienas degtukas – tai dalis medelio. Medeliui skauda. Jis kenčia kančiose.

Taip pat Spalio 11-ąją vyks šventinis koncertas prie Kauno miesto savivaldybės (vienybės aikštėje) ir ten, miško aplinkosaugos dienai bus atvilktos keturios potencialios miesto eglės. Garsiausių ovacijų nusipelnęs medis taps pavyzdžiu, kokio medžio miške šiemet ieškos gerieji miško sanitarai, o po to sukapotas į malkas ir išdalintas skurdžiausioms miesto šeimoms.

Akcijos remėjai labai žymūs. Tai: Kauno miesto savivaldybė ir jos meras Audrius Kupčinskas, Lietuvos vyriausybė ir jos vadovas Audrius Kubilius, Intelektualinis kasantramėnesinis žurnalas “Miesto IQ”, Europos Sąjunga ir žinoma pats šventės mecenatas, maestro, pirmasis profesionalus Lietuvos fakyras – Romas Kalanta.

Jis nebuvo labai kalbus ar itin protingas bičas, sakyčiau, net galbūt gerokai vidutiniškas. Ir rūpėjo Rimukas, greičiausiai, tik man ir savo tėvams. Aš manau, kad Rimui atsibodo būti nepopuliariu ir dėmesio netraukiančiu ir jis sumojo pabėgti nuo taip slėgusios šeimos, aplinkos ir, nemeluojant, greičiausiai Jūsų visų. Mano draugas sumąstė nusižudyti – Iššokti iš aštunto aukšto. “Iš balkono bumbtelsiu ant asfaltuoto grindinio ir krisdamas padarysiu kai ką tokio, kad apie mane susuks tikrų tikriausią žurnalistinį reportažą, bent kelių televizijų vakaro žinioms” sakė jis.

Kaip vėliau paaiškėjo tai buvo tik genialaus plano dalis. Rimas neplanavo nusižudyti, tik susižaloti, ir nelabai smarkiai, tik tiek, kad visi patikėtų jog jis galėjo numirti.

Taip, jis iššoko ir taip, jis kaip cemento maišas tėškėsi į namo plyteles. Bet liko gyvas. Klausiate kas įvyko per Rimanto laidotuves? Kaip visi buvo apgauti? Atsakymas – sena egiptiečių “kniaukiančios minios” gudrybė.

Buvo surastas kiek didesnis už vidutinį katinas, sveriantis tiek kiek pats Rimantas (apie šešiasdešimt kilogramų), jam švariai, triašmeniu peiliuku nuskustas veidas, tušu padažytos akys ir kniauklį įgrūdus į kelių metrų ilgio karstą, skirtumo nuo ten gulėti turėjusio jaunuolio nebesimatė. Sunkumo kilo tik su bateliais – menkutėms murklio letenėlėms patys mažiausi lavonbačiai buvo per dideli, todėl tik uždėjus, kaip mat nulikdavo į šalis ir naujasis Rimantas atrodė it nevykęs pigus klounas, iščiustiname ponų vaikų gimtadienyje. Įdomu kur buvo rasti tokie mažučiukai bateliai Rimo antrininkui? Vaikiškuose laidojimo namučiuose „Užtilusi giesmelė“. Kainavo brangiai – bet vaizdas padengė visas išlaidas.

Buvo ir dar viena bėda – reikėjo surasti du baltus stiklinius rutuliukus, nes kol katiną nešėm iš automobilio į vonią, tam, kad padarytume jį kuo panašesnį į žmogų, du balandžiai užpuolė mūsų negyvu katinėliu nešiną ekipažą iš iškapojo pastarajam akis. Šią bėda išsprendėm kaskadininkui uždėdami madingus Gucci firmos akinius nuo saulės, veidrodiniais stiklais. Prieini pabučiuot gulinčiojo, lenkiesi – o ten, stikluose tavo atvaizdas. Iškart raudoms kitas ūpas.

Procesijos metu lakštingalų balsus pabalnoję raudotojai šimtgraminėmis stiklinėmis puto degtinę ir giedojo taip, kad ir man teko išspausti vieną kitą ašarą. Gedulingi pietūs buvo tikrai neblogi, ypač patiekalai iš žuvies. Silkė su grybais galbūt buvo kiek persūdyta, bet visumoje – tikrai neblogai.

Širdyje aš šypsojausi. Žinojau, kad dabar galėsime atsiskleisti kaip asmenybės ir nevaržyti savo jausmų vienas kitam. Mąsčiau, kad būsime kartu visą likusį gyvenimą, galbūt, pučiant mums palankiam įstatymų vėjui, net įsivaikinsime keletą našlaičių vaikų iš skirtinguose pasaulio kontinentuose esančių valstybių. Lėktuvo bilietas į Švediją buvo mano kišenėje. Išskrendu rytoj. Iš Vilniaus.

Aš atskrieju pas tave, Rimai. Šiek tiek kantrybės ir tu vėl skęsi mano glėby. Lik sveikas dabartini sukaustytas miesto rėžime, sveikas liberalizme! Hi, Liberty! Sveika Laisve!

P.S. Man nenuostabu, kad visi žmonės patikėjo. Ne dėl to, kad jie būtų kvaili ar kraštutinai patiklūs. Tiesiog Rimanto planas tikrai nebuvo kvailas – krisdamas iš keliasdešimties metrų jis suspėjo persišauti sau kelius. Kad atrodytų tikriau. Dėl žmonių.

(Netikras Rimas karste atrodė štai šitaip (J.Jonkos nuotrauka))

Skiriama visiems idėjiniams artistams.

Ir tos fekalijos būta ne bet kokios, o gal dviejų suaugusių vyrų keturių kumščių, draugėn suglaustų dydžio! Maža to, atidžiau įsižiūrėję pamatėme – plaukikas , kaip bebūtų keista, Baltarusijos, tos didingos socialistinės šalies politinio žemėlapio kontūrus primena. Ką ten primena, juokinga sakyti, kad primena – Baltarusija, kaip iš akies lupta. O musėmis aplipusi! Viena per kitą ropinėja, dėl vietos po saule (tiksliau ant saulės) dantimis kovoti pasiryžusios!

Ką jus sau manote?? Priplaukia Baltarusijos kontūrų šūdas prie pat mūsų ir pasigirsta šūksnis, kirilica iššauktas, žinoma, musės į kraštus prasisklaido. Plūduro vidurį apnuoginus matome – sėdi ten gražuolis nykštukas. Mažulytis toks, sulyg moters nykščiu dydžio, šūdinas visas, išsiterliojęs, bet išsiviepęs ligi ausų! Seniai ir bebuvome matę tokį linksmą šūdų nykštuką.

Taigi pakelia jis savo apglemzotą veiduką ir taria mums:

-Sveiki Lietuvos piliečiai!
-Sveikas, šūdinasis nykštuk – choru, kiek pasimetę atsakome mes, – O tu dar ir šneki, gerasis?
-Taip, aš šneku. O ko man nešnekėti? Ir joks aš šūdinasis nykštukas. Aš esu Baltarusijos ŠŪDŲ PRINCAS! – Suriko sutiktasis pakiliu tonu. – o aplink mane – skraidanti mano kariauna!

Nustėrome, bet klausėme toliau.

-Aš čia su misija – tęsė linksmasis neūžauga, – plaukiau pasroviui tokį tolimą kelią šia išdidžia upe, iš pačios Baltarusijos širdies tam, kad įteikčiau kvietimą jūsiškiam šūdų diedukui, fekalijų karalystės vietininkui Lietuvoje! Kur, po galais, galėčiau jį rasti? Pasaulinis šūdžių konglomeratas jau greitai! privalau paskubėti!

Jo balso tembras mums neatrodė labai draugiškas, todėl nusprendėme netampyti liūto už ausų ir sakyti viską, ką žinome.

-Laisvės Sąjungos būstinėje – vienbalsiai atsakėme, – o kodėl tu plauki ant šūdų gniutulo, nykštuk? Ir iš kur gavai tokį milžinišką lyginant su tavimi pačiu?
-Mūsų Didysis Vadas – pasakė jis ir persižegnojo iš dešinės į kairę, – dotavo iš asmeninių santaupų! Čia – Lukašenkos ekskrementų bumbulas – ištaręs šį vardą jis vėl atliko mažą religinę procedūrą ir iš po šūdais aplapnoto žalio švarkelio išsitraukęs mažą ūsuotojo išgamos portretėlį, auksiniuose rėmeliuose, jį pabučiavo. – Pas mus taip įprasta. Mes, baltarusiai esame labai patenkinti tupėdami ant mėšlo krūvos. O jeigu ta krūvą – mūsų narsiojo vado – persižegnojo vėl, – esame netgi laimingi! O jūs, vaikigaliai, burnų neaušinę geriau sakykite tikslias koordinates!

Patriotiško slavo pasitaikyta.

- Kristijono Donelaičio 6-226, Prince, arba pažiūrėk ten prie „Merkurijaus“ taksi sustojime, juodas S klasės Mercedesas – pasakėme tikslų LLS buveinės ir Vytauto Šustausko darbo vietą, bet lyg žaisdami su ugnimi uždavėme dar vieną klausimą  – o ar jau buvai Akropolyje, Lukašenkos pasiuntiny?

Išgirdęs „Lukašenka“  žaliašvarkis jūreivėlis darkart išsitraukė ikonėlę ir ją pabučiavo.

-O kaip tu manai iš kur aš pirkau šį įstabų žalią kostiumėlį? Kur kitur gausi iš karto šūdiną švarkelį? – nušvito jis ir pridūrė, – „Lelijoje dabar 50% akcijos visiems vyriškiems švarkams! Suskubkite, prekių kiekis ribotas! (reklama apmokėta iš UAB „Lelija“ reklaminės sąskaitos). Na, aš jau plauksiu, pareiga šaukia. Likite sveiki, lietuviai! Oho-ho!

Nykštukas laiba, šūdina kojele atsispyrė nuo krantinės mūro, musės vėl aklinai apspietė visą gyvąjį, Baltarusijos kontūrus menantį laivelį, ir linksmasis šūdų ešalonėlis patraukė ieškoti nuolankaus savo tarno Lietuvoje.

-Įdomaus sutvėrimo sutikta – Konstatavau, baiginėdamas savo alų.
-Tikrai įdomaus – Atsakė Justas ir pridėjo, - einam ir mes šūdų dieduko paieškoti, gal judviejų susitikimą savom akim pamatysim. Labai jau įdomu ką jie susitikę kalbėsis… Gal pavyks ką nuklausyti?

Pradžia stipri, bet ar nustebino?

Už šitą darbelį gavau 30litų ir “mascarpone” tortą.

“Išspręsk visas problemas greitai ir paprastai” – tai nepaprasta, visoje rytų ir vidurio Europoje garsių psichologų Tado Vidmanto ir Jono Jonkos bendra knyga, padedanti paprastai ir greitai išspręsti pačias sunkiausias būties ir buities problemas. Gyvenimo vadovas be vargo išvers mūsų bereikšmę egzistenciją į kitą, teisingąją – prasmės pusę. Gyvenimo pilnatvė, nesibaigiančios palaimos akimirkos, bedugnėn nugarmėjusios mus varginančios bereikšmės smulkmenos– štai kas mūsų laukia po nepakartojamo dizaino, meno kūrinio vardo vertu, kietu viršeliu.

„Knyga padės suprasti, kokie esame laimingi. Turime sveikas rankas, abi kojas ir dailius pirštus! Juk kiti neturi net to!“ – šaukia Jono Jonkos „Jūs, knygos pirkėjai, priešingai nei badaujantys Afrikos vaikai, turite džiūgauti, nes Jūsų stalai nukloti kaloringiausiais slaviškais ir lietuviškais patiekalais“ – prideda Tadas Vidmantas. „Taip yra tik dėl to, jog pastarieji (afrikiečiai red.past) nėra susikūrę savo septynių poreikių piramidės. Ją už jus sukurs būtent ši knyga.“ – vienbalsiai mintį audžia abu psichologinio šedevro autoriai.

Rašto žinovų ir išminčių bei nušvitusių pirkėjų, knyga jau vadinama „Laimingo gyvenimo biblija“. Veikalas tapo tikra sensacija beveik visose ekonominės krizės iškamuotose šalyse. Knygynai tiesiog plyšo užtvindyti nelaimingų žmonių. Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir netgi Gruzijoje teko trigubinti dotuojamų gyvenimo vadovų skaičių.

Literatūros kritikas Pranas Naujakaitis apie šią knygą, „Šiaurės Atėnuose“ drebia: „Anksčiau buvau blogos nuomonės apie psichologinę literatūrą, tačiau po kelių minučių su “Išspręsk visas problemas greitai ir paprastai” pakeičiau savo nuomonę. Dabar, kai esu teisingame gyvenimo kelyje, negaliu suprasti kodėl, prieš, atrodo, tiek nedaug laiko, gyvenau tokį klaikiai neteisingą gyvenimą.“

Autoriai, paprašyti išduoti knygos sėkmės formulę tik sužiūra vienas į kitą ir mįslingai, tačiau teisingai šypsosi.

Artimai susipažinę su Tado Vidmanto ir Jono Jonkos knyga skaitytojai gebės:

- susikurti septynias svajones, kurias būtina sukurti, kad taptum laiminga bei pilnavertė asmenybė (žmonės, nemėgstantys ar negebantys svajoti, gali kurtis 3 svajones)
- adekvačiai įvertinti savo rankas, kojas ir kitas galūnes;
- nerimastingumą, jaudulį ir šiurpulį pakeisti aistra, logika, teisingumu, tikslingumu ir ramuma;
- greitai sužinoti, kas yra teisinga, o kas ne;
- aukštojoje mokykloje sėkmingai krimsti socialinius ar humanitarinius mokslus;
- išspręsti materialines problemas neišeinant iš namų;
- apie save ateityje sulaukti tik gražių kalbų;
- ir dar daugelį kitų, nepaminėtų, bet ne mažiau svarbių ir teisingų dalykėlių;

Knygą pristatantis filmukas:

Viršelio dizainas: Tadas Vidmantas

“Kvietimas sugrįžti”

O Vytautai, didingas dramaturge, vyre ir kartu žmogau,
Kur Tavo įkvėpimas ir sėkmė neabejotina pradingo?
Rašyk, meldžiu, rašyk, didvyri mums tiesos karčios daugiau
Kada išleisi savo trečią knygą apie Lietuvą niekingą?

Prisiminimai po pirmos – paliko tiktai šviesūs.
Kaip ir portretas Tavo veido mano verkiančioj širdy.
Kodėl tiesaus teisybės kelio nenutiesus,
Kad korumpuotų biurokratų šlykštų klaną suardyt?

Kodėl Tau neištraukus neatšimpančio tiesos ir  rašto kardo
Ir nenušniojus melo slibinui vienintelės galvos?
Abu mes it laisvi kalnų ereliai  nardom
Tarp žodžio laisvės, melo, šmeižto, teismo ir tiurmos*.

Kas kitas, jei ne Tu, pirštu parodys gerą kryptį,
Kuria pasukti turi mąstantis tarybinis žmogus?
Kas kitas, be Tavęs, išdrįstų stoti prieš kapitalizmo ryklį?
Kurio iš mūsų dar mintims neabejodama tauta paklus?

Todėl ir raginam Tave, garbusis Vytautai Petkevičių,
Tu rankų nenuleisk ir vėlei griebkis plunksnos!
Parodyk eiti mums kuriuo – Rytų ar Vakarų keliu,
Gana ilsėtis, kelkis iš Antakalnio paunksnės!

*tiurma – kalėjimas (žarg.)

Jonas Jonka. Vilnius. 2009.

(“Man keturgubą degtinės” dažnai įvairiuose bufetuose sakydavo prelegentas)