Į gatves pasileido šlovingos paleckių giminės tradicijų tesėjas Algirdas, su savo kairiąja, rožių revoliucijas keliančia, bei kyšininkaujančia ir dešiniąja – aktoriaujančia, bardus kriokiančia , ir šiaip pastaruoju metu socialiai ir politiškai megaaktyvia, rankomis. Ko jie nori nežino niekas. Turbūt net patys. Žygiuoja žmonės ir tiek. “Gal skautai” – nuaidi klausimas šaligatvyje stovinčios ir viską paveiksluojančios senyvo elgesio moters lūpomis. “Turbūt skautai” – atsakau sau mintyse. Daugiau apie juos pasakoti neverta, tegul už mane šneka rimti ir rūstūs jų veidai. Kaip žmonės rėžia tokias uždegančias kalbas patys nepradėdami juoktis? Aš žinau kaip. Tai talentas.

Kiti eitynių dalyviai – Lietuvos trispalvėmis ir stilizuotomis svastikomis ant kotų besimosikuojantys utraheteroseksualūs Lietuvos fašistai, neofašistai, baikeriai, neobaikeriai, naciai, neonaciai, skinhedai, neoskinhedai, murzininkai, neomurzininkai ir kiti, bei neokiti subkultūrinių ir neosubkultūrinių organizacijų atstovai.
O kieno gi ten ūsai ir beretė kieno gi ten, minioje, tarp neofašistų šmėžuoja? Ar tai tik ne linksmai padvėsusios Lietuvos Centro Sąjungos pirmininkas Romualdas Ozolas?
Taip, tai jis! Žmogus – beretė su ūsais ir akiniais. Žmogus per keletą metų staiga tiek šoktelėjęs dešinėn, kad iš centristų vado, Čečėnijos problemų sprendėjo ir Karaliaučiaus srities lietuvių rėmėjo pasidarė toks kraštutinai heteroseksualus, kad žygiuoja su svastikomis pasipuošusiais jaunuoliais, kurie, dėja, šįkart neišdrįso skanduoti nacių šūksnių. O gaila! Pernai buvo dramatiška. Ir šmaikštu.

Tretieji – negausiausieji, bet pirmoms dviems grupelėms sugertu į save tautos dėmesiu nenusileidžiantys karstnešiukai, su keistuoliu, geraširdžiu klounu priešaky. Neonaciams paradas leidžiamas o neopederastams ne? KUR TEISYBĖ? KUR TEISYBĖ KLAUSIU! Kodėl tokie gražūs ir tolerantiški jaunuoliai gali eiti maksimum devyniese? Kas per įstatymai! Demokratijos karstas gi sunkus, tokiam mažam skaičiui tolerantiško, bei neoterantiško jaunimo. Vaikinams turbūt labai sunku Gedmino prospektu medžio luitą tįsti. Ką gi, pasirodysite kitąmet, berniukai. Nenusiminkite viskas priešaky. Ne, užpakaly. Na, kažkur… Anapus…

P.S. Atkreipkite dėmesį, kas filmuke šmėsteli ties 1:17. Pasufleruosiu: Riebus, eiklus, protingas ir erelio žvilgsniu.

Pelkinis Valentinas  taip pat turi stiprų užnugarį. Tai galima matyti šioje Delfi.lt publikuotoje nuotraukoje.

Matyti, kad Valentinas yra labai tolerantiškas kandidatas, nes pats būdamas kontūzitas, savo komandoje turi moterį iš viduriniosios Azijos, nepilnaprotį latentinį gėjų senuką, ir kažkokį labai negražų, žemaūgį vyra trečiame plane.

Antrame video, kuriame šūdų dieduką aikštelėje pakeičia šlovingos giminės tęsėjas Algirdas Paleckis,  matome kaip mums, lyg tarp kitko primenami seni geri, laidinio telefono laikai. Tokio prasto. Ir geltono. Fone dominuoja kažkoks apdriskęs skuduras ir prasta spintelė. PRščikams rašau 10. Dabar dar daugiau giliai tarybinėn praeitin nugrimzdusių senukų ir rusiškų atmatų, taksistų, siuvėjų ir šaltkalvių širdžių priklauso jaunajam revoliucionieriui.  Tarp jų ir manoji!

Esu jaunasis politologas, todėl, kaip žinia, šiek tiek išmanau Lietuvos politiką. Ypač jos raidą, vystymąsi ir gyvavimą. Paklausykite, kokią įdomią istoriją jums papasakosiu. Taip, istoriją. Dviprasmiška, juk istorija vadinamas mokslas, aiškinantis dokumentuotą žmonijos istorijos praeitį. Taip pat istorija galime pavadinti tiesiog gražų, arba nelabai gražų pasakojimą. Pasakojimas gali būti paremtas tiesa, arba melagingas. Arba paremtas melaginga tiesa… Taigi, giliai įkvėpkite ir kartu su manimi (politologu Jonu Jonka) pasinerkite į užburiančia Lietuvos politikos istoriją…

Kadaise, seniai seniai (1993 metais) įsikūrė Lietuviška konservatorių partija. Jai vadovavo Vytautas Lansbergis. Palaukite, čia dar ne viskas , mieli skaitytojai. Keliais metais anksčiau (1990) susikūrė komunistų, kuriuos dabar vadiname socialdemokratais sambūris, pavadintas LDDP (Lietuvos darbininkų, ten kažkaip, partija. Žinių spragos, supraskite). Jai vadovavo tūlas rubuiliukas Algirdas Mykolas Brazauskas (sklinda gandai, kad adresu www.jonka.lt, skyrelyje “Medžiotojas Algirdas” galima rasti jo tinklaraštį su įspūdžiais iš paskutinių komercinės medžioklės išvykų. Aš sakau, kad negalima. Nes ten rasime tik personažą vardu Algirdas) Įdomu, tiesa? Nedėkime taško, toliau – dar įdomiau.

Nuostabios partijos, taip, skaitytojau? Taip, skaitytojau, nuostabios, taip. Tačiau šis pasakojimas ne apie jas. Šis pasakojimas apie du didžiųjų (TS-LK ir LDDP) partijų vaikiukus – “Nuosaikiuosius Konservatorius” ir partiją “Socialdemokratija 2000”. Kodėl jie mums turėtų rūpėti, greičiausiai paklausite Jūs. Todėl, kad jie labai įdomūs, atsakysiu aš.

Pradėkime nuo Nuosaikiųjų Konservatorių. Partija, pasak wikipedijos susikūrė ne taip ir seniai – 2000 metais. Jai vadovavo Gediminas Vagnorius, kuris mano žiniomis dar tais laikais vardą ir pavardę pasikeitė į Nuosaikusis Vytautas Lansbergis. Nuosaikusis Vytautas Lansbergis, skuosdamas lėkdamas pagal įvykių tėkmę, TS-LK, susijungus su Krikščionimis demokratais, pervadino ir savo partijėlę. Dabar ji vadinasi Krikščionių konservatorių politinę sąjungą. Keista, tiesa? Iš kur atsirado tie krikščionys pas Nuosaikųjį Vytautą Lansbergį? Velnias juos žino, mielas skaitytojau. Velnias juos žino… Teigiama, kad dabar, anksčiau keletą kartų paminėtas veikėjas, vėl vadinasi Gediminu Vagnoriumi. Neveltui sakoma, kad viskas gyvenime vyksta „rato“ formos ciklais – grįžta į pradinį tašką. Žinoma, kiek pasikeitę, patobulėję.

Kita nuostabi partija – komunistinės darbo partijos (vėliau, atskilimo metu žinomos kaip “Socialdemokratų partija”( vadovas Algirdas Brazauskas(jis nerašo į šį blogą))) iššika – Socialdemokratija 2000. Kai kas juos vadina tikraisiais socialdemokratais. Aš juos vadinu tiesiog Socialdemokratais 2000. Kadaise jos pirmininkas buvo Rimantas Dagys, bet vėlesniuose šaltiniuose jis minimas kaip Algirdas Brazauskas 2000. Dabar Rimantas Dagys, pasak nepatvirtintų žinių, žinomas kaip Rimantas Dagys, o Algirdas Brazauskas 2000 vardą perėmė kitas socialdemokratas 2000 – Arvydas Akstinavičius. Partijos vadovo postas vadinasi – Pirmininkas 2000. Ir šiaip ten pas juos, sakoma, viskas taip pat kaip pas socialdemokratus, tik kad „2000”.

Na ir ilga istorija gavosi. Reikėtų kažkokio epilogo. Jo nebus. Jo nebus tol, kol gyvuos nuosakieji krikščioniškieji konservatoriai su Nuosaikiuoju vadu priešakyje, ir Socialdemokratai 2000, savo eisenos vedliu – vadu 2000. Laukite naujų pasakojimų.

Iki susitikimo kitoje Lietuvos politinės istorjos pamokėlėje!

Nuosaikusis Jonas Jonka 2000.

Abudu jie yra Vytautas Šustauskas.