Jums veikiausiai įdomu kaip aš, po velnių, ten patekau. Man irgi būtų įdomu.

Aukštas vietinės Versteckerio (taip miestą vadina vietiniai jo gyventojai) valdžios pareigūnas – užsienio reikalų ministras, prisistatęs Joachimo vardu, rado mane internetu (aukščiausius postus užimantys žmonės ten turi gana spartų interneto ryšį ir be jokios abejonės nuolat ieško naujienų garsiausiuose mūsų pasaulio portaluose) bei pasinaudojęs „susisiekti“ funkcija, į savo miestą-valstybę pasikvietė tam, kad Versteckerio valstybiniame humanitarinių mokslų fakultete perskaityčiau paskaitą „Žmogus ir visuomenė. Niekingas paralelinio pasaulio ryšys su komunizmu, kaip vienintele teisinga politine ideologija“.

Pradėsiu nuo pačios kelionės. Su Joachimu iš anksto sutarėme, kad visą kelią į Versteckerį būsiu vežamas „atkirstas“ nuo likusio pasaulio. Elementaraus, žmogiško, suprantamo saugumo sumetimais. Senovinis, tviskantis Mercedes-Benz limuzinas rado mane prieš keletą dienų sutartoje vietoje – IX forto aukštutinėje aikštelėje. Po rankų paspaudimo dviems, aukštiems, šviesiaplaukiams, dailiai nuaugusiems vyrams, rudomis uniformomis, man ant akių buvo užrištas raištis.

Kas buvo toliau pasakoti labai sunku, nes nieko nemačiau – prisimenu tik galingo variklio gaudimą ir žaismingą, vokiškai tarpusavyje šnekančių vyrų juoką. Važiavimas truko keletą valandų, todėl priėjau išvados, kad slaptasis miestas gali rastis kažkur giliai po Klaipėda.

Beveik pačiame Kelionės gale, automobiliui smarkiai prilėtinus, išgirdau garsą, panašų į skleidžiamą atsidarančių velniškai sunkių geležinių vartų.  Kiek vėliau – palinkimą žemyn, maždaug 45 laipsnių kampu. Dar po keletos minučių judėjimo pasvirus, pajutau, kaip priekinis Mersedeso bamperis stukteli į kelio dangą, ir „važiavimo kampas“ ištiesėjo. Supratau, kad jau esu Versteckery. Nusišypsojau, o tuo tarpu vienas iš palydovų nuo akių nurišo raištį…

(Mobiliuoju telefonu slapta nufotografavau manęs laukiantį automobilį)

Tęsinys kitoje dalyje.