„-Džimai, ar tavęs dar neužpiso šitas dvokiantis ligoninės maistas?

-O taip, Bobi Džo, gaila, kad jie mums neleidžia turėti batų raištelių“

Prieinama rašytinė aklavietė. Juokelis toks prastas, kad nėra jokių, net teorinių galimybių jo pataisyti.

Tada Bobis Džo, gelbėdamas situaciją, prasisega kelnių užtrauktuką, išsitraukia žaliai nuspalvotą pimpalą ir susiėmęs už galvos, šaukdamas, kad yra Siaubūnas  Hulkas, mėtydamas kojas į šalis, nubėga vingiuotais psichiatrinės ligoninės koridoriais.

Štai kaip mes kuriame!

Aš sapnuoju retai, bent man taip atrodo, nors, veikiau, aš tik nieko neprisimenu. Žmogus, mano amžiaus ir mano socialinio statuso  pirmiausia džiaugiasi, kad apskritai pabudo, vėliau maloniai nustemba, kad neatsirado naujų pragulų (jeigu jų neatsirado). Iš retai įvykstančios riboto galiojimo laiko (labai riboto) erekcijos stengiamasi išspausti viską, kas įmanoma. Tiesiog nėra laiko galvoti apie sapnus.

Bet aš vieną papasakosiu. Ir čia ne koks pramanas, tai tikras sapnas.

Regėjau apokalipsę. Aš negaliu tiksliai pasakyti, ar tai buvo apokalipsė, bet panašu į tai, bandau dėlioti atminty likusius fragmentus.

Miesto centre vyko masinė paauglių žudymo(si) akcija. Niūriai apsirengę, jokiai subkultūrai nepriklausantis paaugliai kaproninėmis virvėmis smaugė ant šaligatvio šuniuko poza parpuolusias merginas. Tokių buvo šimtai, visur kur akys matė, nepavyko suskaičiuoti. Priėjau prie vienos tokios porelės ir paklausiau:

-Kokio velnio jūs tai darote?

-Dievas liepė, pasaulio pabaiga atėjo. – Pakankamai įžūliai atkirto septyniolikmetis.

-Kad Dievas yra geras, jis niekada nelieptų kelti prieš save ar kitą asmenį rankos (dabartiniu atveju virvės), – paprieštaravau – ir paklausiau kas yra tas jų Dievas.

-Jėzus! – sulaukiau greito atsakymo.

- Palaukit palaukit… Ar tik viskas nesirutulioja link to, madingo skystakiaušiško ir visąlaik pripažinimo sulaukiančio pamazginio šiukšlių papylimo ant krikščionybės?

-O kas tau darbo? – agresyviai sušuko keturiomis stovinti mergina. Norėdama pažvelgti man į akis ji virve apjuostą kaltą aukštyn užrietė taip, jog, prisiekiu, kažkas trakštelėjo.

- Žinot ką, man vienodai. - nuleidau rankas – Tik žinokit, kad jūsų Dievas tikrai norėjo ne šito. Ne masinės savižudiškos akcijos!

Tada pradėjau netikeliams aiškinti religiją. Kai jau atrodė, kad jie beveik suprato, jaunuolė trakšinčiu kaklu, pajuodusiais paakiais, vėl pakėlė galvą:

-Apsisuk prašau.

-Apsisuk? – nustebau. Ir apsisukau.

-Balti konversai, -pradejo ji – apačioje surauktos juodos treninginės kelnės ir odinė striukė. Tu laisvas žmogus, tiesiog taip išėjęs iš namų. Iš pradžių pagalvojau, kad tu paprastas „marozas“, o dabar aišku, savekas, menininkas,  turbūt ir džiazo šiek tiek paklausai.

Svarbiausia, kad sapnas nebuvo slogus. Jis buvo pakankamai šviesus ir malonus prisiminti. Aš ėjau, klausydamas džiazo, o liepsnelės, viena po kitos,prastų paauglių akyse geso. „Gal taip ir geriau“ pagalvojau, „jeigu tokia jų Dievo valia“.

Nesunku atspėti kas, prasisegęs kelnių užtrauktuką, juokingai mėtydamas kojas į šalis, šios istorijos pabaigoje, nubėgo siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis.

Paspausk ant paveiksliuko ir patek į magišką liberaldemokratrevoliucinę Jono Jonkos kertelę Feisbuke!

Jūs debilai, ar ką?

(Karalius nebijo vadinti savęs genijumi (angl. Prodigy)

Karaliaus Leonido Tolerancijos bažnyčia užima vis svarbesnę vietą įtikėtojų tolerancija bei gėriu asmeniniuose bei viešuose gyvenimuose. Koks  tai reiškinys? Kas slypi po Karaliaus Leonido pseudonimu? Pranašas? Išganytojas? Rūpintojėlis? 100W gėrio sklaidos šaltinis? Ir kodėl jos narių skaičius per pastaruosius  kelis metus padvigubėjo beveik dešimt kartų?

Apie šiuos ir kitus, tačiau nemažiau svarbius dalykus Jonka.lt portalo žurnalistai kalbėjosi su aktyviu Karaliaus  Leonido Tolerancijos bažnyčios (kitaip donskininkų) bendruomenės nariu, ksenofobijos, antisemitizmo, seksizmo, rasinės bei lytinės nelygybės drakono galvų nukapojimo užtikrinimo tarnybos vadovą, galimą bažnyčios patriarcho (Karaliaus) įpėdinį Simoną Donskovą.

-Visų pirma, ačiū, kad pakvietėte dalyvauti Jūsų religinės bendruomenės apeigose.
-Nėra už ką. Donskininkų bažnyčios durys atviros visiems, o kiekvienas naujas narys padeda mūsų tolerancijos Karaliui toliau sėkmingai pampti.

-Pampti?
-Taip, pampti. Pampimas yra pamatinis donskininkų bažnyčios egzistencijos sandas (sudedamoji dalis red.past.), postulatas ir išlikimo užtikrintojas.

-Paaiškinkite plačiau.
-Tolerancijos Karalius Leonidas dauginasi panašiai kaip erkė. Dėl to jis ir yra panašus į šį taurų voragyvį. Principas trumpai – Karalius prisipildo tolerancijos tiek, kiek leidžia jo fizinio kūno ribos. Visai kaip erkė, čiulpianti žmonių ar gyvulių kraują. Po to, tolerancijos čiuptuvais atkimba nuo aukos (mūsų atveju – visuomenės), nušliaužia į kokią nuošalią saugią vietelė  (tarkime, Europarlamentą) ir po kelių savaičių išsprogsta, paaukodamas savo žemiškąjį pavidalą idant to, kad į visas  puses pasklistų mažos, dar nesusiformavusios, bet šviesą gėrio ateitį turinčios kitos tolerancijos erkutės. Iš bažnyčios vadovo stoto matom, kad ši diena jau netoli. Aleliuja!

-Bet, ko gero, yra kokių nors esminių skirtumų tarp Jūsų religinės bendruomenės vienatinio valdovo ir kraujasiurbio parazito?
-Taip, žinoma, kad yra. Statistikos departamento duomenimis tik kas dešimta erkė platina sunkiai pagydomas ligas. Tuo tarpu mūsų nebeuždaros visuomenės narių nuodingumas artimas 100%.

-Portalo skaitytojams papasakokite kaip Karaliaus Leonido Tolerancijos Bažnyčioje vyksta religinės apeigos.
-Mišios neilgos – trunkančios apie valandą. Pirmą pusvalandį visi klausosi Tolerancijos Karaliaus išminties, vėliau penkioliką minučių ploja, o per likusias penkioliką minučių Patriarchas gitara groja kitoniškų ir savų šalių mitologijos įkvėptas savos kūrybos dainas, tokias kaip „nukapoti tą, kurs kapoja“, „feministė vyrą muša“ ir „Tolerancijos didvyris“, kuri kaip tik ir yra apie jį patį.

-O ar vieno asmens kultas neprieštarauja bendriesiems absoliutinės tolerancijos principams?
-Ne.

-Apeigų metu pastebėjome keistus šviesos srautus. Gal galėtumėte plačiau?
-Žinoma. Pas mus ateina visokių žmonių. Ir jau sveikų, teisingų, ir dvasiškai kuprotų, norinčių pasveikti. Pamatęs tokį žmogų Karalius mišių eigoje jį pagydo – šauna Tolerancijos lazerio giliai įsiskverbiantį spindulį pastarajam į veidą. Šiose nuotraukuose matote kaip pagydomas ligotas vaikas – antisemitas.

-Priartėjus maldos namus mus pasitinka Karaliaus Leonido altorėlis su daugybe kalbų parašytu Jūsų Bažnyčios pavadinimu. Mane nustebino šalia visų kitoniškų užrašų esantis didelis raudonas mygtukas. Ką jis daro?
-Visi esame lygūs. Ir lietuviai, ir lenkai, ir latviai, ir rusai, ir žydai ir, netgi, kaip bebūtų keista, čigonai. Kadangi čigonai rašyti nemoka ir rašto, praktiškai, neturi, tai paspaudus tą mygtuką, vardan bendro lygiateisiškumo, Karaliaus Leonido Tolerancijos Bažnyčios tezės išbalbatuojamos čigoniškais žodžiais. Visi turi turi turėti teisę į Karaliaus Leonido palytėjimą.

-Ačiū už pokalbį. Dabar parodysiu keletą renginio nuotraukų, o jūs trumpai juos pakomentuokite.
-Puiku. Pakomentuosiu. Atsisveikindamas dar pasakysiu, kad visi mes lygūs, kad ir kokie bebūtume.
-Jau žinome. Komentuokite nuotraukas

Karalius sako kalbą apie tai, kad tolerantišku būti teisinga.

Tolerancijos židinys dainuoja savo kūrybos dainą apie save.

Gydomojo Karaliaus Leonido išrasto ir užpatentuoto tolerancijos lazerio šaltinis. Šaltinio galingumas artimas saulei.

Bendruomenės narių sielas, geriau nei botulino injekcijos, pamažu užpildantis Tolerancijos suvokimas.

Meditacinis Tolerancijos tranzas po vienos iš Karaliaus dainų apie savo žygdarbius.

“Viskas bus OK, Jūs būsite išgelbėti, dabar paaukokit ir valinkit namo!” sako Karalius Leonidas.

Bendruomenės nariai, sužavėti Vienatinio Bažnyčios Tolerancijos Šviesulio postringavimų vos vilkdami kojas per smėlį brinzena namo.

Ir štai atėjo tas momentas. Į sportinį krepšį įsidėjome keturis liliputus. Tuos, kurie per kelis mėnesius buvo geriausiai pasiruošę kilniajai misijai. Sėdome į septintą troleibusą ir po keliolikos minučių abu (aš ir Virginijus) žiūrėjome į Vilniaus  Universalinę parduotuvę. Riugsojome prieš pat įėjimą ir iki svajonės liko tiek nedaug – liepti Virginijui iš sportinės terbos ištraukti liliputą ir mesti jį į stiklines duris…

-Virginijau, padarome tai. – Vos galėdamas apglėbti milžinišką atleto ranką abejomis savo plaštakomis, iš visų jėgų spausdamas, tariau užtikrintu, švelniai vyrišku balsu.

-Mes jau padarėme “tai” – išraudo valiūkas – net keletą kartų. Vieną kartą ant kilimo, kitą kartą…

-Aš ne apie tai, Virguti, – nutraukiau nežinia kur (veikiausiai erekcijos pusėn) krypstantį pokalbį, – tvok pagaliau kurį nors sumautą neužaugą į tas prakeiktas duris.

Nejuokais pyktelėjau. Jaučiausi, kaip Kalėdų nesulaukiantis vaikas. Atrodė, kad iki stebuklo liko tik akimirka. Akimirka, kuri užtruko visą šviesmetį*.

-Tuojau pat, Jonai, tuojau pat – mano įtūžį ramino ateityje olimpiniu čempionu tapsiantis disko metikas ir nebijodamas įkandimų, krepšyje pamakalavęs plaukuotą ranką, tarsi iš laimės šulinio ištraukęs rusvaplaukį besispardantį putotai piktą liluptą parodė jį man.

-Šitas, ko gero, tiks. – Prisimerkęs įdėmiai apžiūrinėdamas mažąjį pasakiau ir atsargiai tušinuku atvėpdinęs rūstybės putomis padengtą apatinę pastarojo lūpytę patikrinau dantukus. - Tikrai tiks!  Ttvok gi tu jį pagaliau į tas nelemtas stiklines duris!

Apsižvalgiau ir pamačiau, kad aplink mus stovi nemažas būrys žmonių. Išsprogdinę akis, suglumę jie stovėjo susikibę rankomis ir nesuprato kodėl du vyrai, vienas stambus, su akivaizdžiai sumišęs, kitas mažesnis, komunistiškas (aš) bei iš siaubo apsiputojęs, neaiškaus, svetimo ir tolimo krašto žodžiais vograujantis nykštukas, kaip tam laikmečiui tikrai turėjo atrodyti neįprastai.

-Virgi, turim nedaug laiko, – skubinau bičiuli – čia tuoj bus per daug žmonių, sviesk, kol dar skriejimo teritorijoje nepridygo žioplių, juk mes nenorime nieko sužaloti!

Tuometinis mano mokinys (patys suprantate, kad kai kuriose srityse visada  yra apibrėžti mokytojo ir mokinio santykiai) čiupo mažąjį nenaudėli už plaukų, techniškai pakėlė koją, keletą kartų apsisuko ir nelyginti skerdžiama kiaulė, tik žemesniu tonu, kriokdamas išmetė gyvąjį diską į duris. Sviedinys žuvo vietoje. Pakėliau galvą į viršų, įkvėpiau vaiskaus Vilniaus oro, patyręs stipriausią savo gyvenime jausmą trumpikėse, apsikabinau Virginijų.

-Ačiū Tau, – sušnabždėjau į ausį – Virgnijau. Tu tikras Draugas.

Metikas, gi, kaip rutulį lengvosios atletikos manieže,  stūmė mane šalin, apsiverkė ir čiupęs krepšį su likusiais trim liliputais pasileido bėgti Koncertų ir Sporto rūmų link.

Norėjau  bėgti jam įkandin, bet tuo pačiu bandžiau išlikti orus, o orūs vyrai, paskui kitus, bėgančius apsiverkusius vyrus nelaksto. Todėl ėjau. Ėjau keikdamasis, dar neataušusiomis Virgučio pėdomis (pėdelėmis jų nepavadinsi), rinkdamas išmėtytus liliputus.

Nuo to laiko gyvo jo nebemačiau, tik per televizorių, kai profesionaliai mėtė diską, kai laimėjo įmantriausius medalius įvairiaplaukėse varžybose, kai gynė gerbiamą Prezidentą nuo kulkų ir įtūžusių amerikonų, kai atsiiminėjo Gedimino Pirmojo laipsnio ordiną, kai per pečius persimetęs trispalvę bėgo aplink stadioną kai… Nemačiau iki 2010 metų gruodžio 9-osios….

Tądien sumaniau nuvykti į Akropolį, nes kai kurie žmonės sakė, kad ten labai gerai ir kad ten materialo įvairiausio labai daug, ir kad vyrų jaunų būna, be to, ten  dar nebuvau lankęsis. Nesilankydavau iš principo. Aš turiu principus, jeigu ką.

Netoli paradinio įėjimo, skubėdamas iš troleibusų stotelės pamačiau jį… Toks pats gražus, stambus, gal kiek susenęs, bet kuris iš mūsų ne? Jau beveik įeidinėjo vidun, su žmona, bet aš, paspartinęs žingsnį priliuoskėjau prie Virginijaus A. ir Lietuvos sporto žurnalistikos gėdos Vydo Mačiulio manieromis, padlaižiškai džiugiai sušukau:

-Sveikas, Virguti, ar prisimeni mane? Čia aš, Jonas Jonka! Tavo senas draugas!

Virgio žmona žvilgtelėjo į dabartinį savo vyrą žvilgsniu, panašiu į „kas po velnių čia toks?“, o disko metikas, susinepatoginęs, matyt praeities atminties pliūpsnių (flashbackų) kankinamas tą pačią sekundę griebė mane už kojos, triskart apsuko ir, kaip senais gerais laikais, iš visų jėgų sviedė automatiškai atsidarinėjančių Vilniaus Akropolio stiklinių durų link.

Prieš mano akis bėgo gyvenimas: išgerti buteliai degtinės, už bausmę iki kelnaičių išrengti nenaudėliai pionieriai, „Trejose mergėlėse“ pralėbauti kompartijos pinigai, komandiruotėse į Vengriją, Lenkiją, Vokietijos Demokratinę respubliką išgyventos emocijos, importiniai džinsiniai kostiumai, 7 maršruto troleibusas ir svarbiausia – pats Virginijus. Pamaniau, kad manęs jau čia pat, už artimiausio kampo, tyko mažojo draugužio, mesto į univermago duris likimas  – mirtis. Bet tada sumojau, kad durys dabar atsidarinėja automatiškai, tai man pasiekus artimą joms tašką, anos atsidarys ir aš, tarytum komunistinis aeroplanas socializuojamoje Afrikoje, nusileisiu ant pūkuoto naujųjų laikų universalinės prekybvietės kilimo. Mintys prašviesėjo. Veltui….

Pasirodo, žmonėms, tokiems kaip aš, automatiškai atsiveriančios durys visada uždaros. Sensoriai, įsakantys stiklinukėms užsiverti ir atsiverti reaguoja ne į judesį, kaip įprasta manyti, bet į… sielą. Aš jos neturiu. Komunistai neturi sielos.

Vožiausi į turėjusias savaime atsidaryti duris, kaip neūžauga iš praeities į rankiniu būdu atidarinėjamą universalinės parduotuvės įėjimą. Vaizdas dingo… Maniau, kad manęs jau nebėra ir galvojau, kad būtų gerai papulti pas Dievą, bet čia pat sumojau, kad į rojų manęs turbūt niekas neįleis, todėl likau ištikimas sau – darkart sėkmingai įsirodžiau, jog pomirtinio gyvenimo nėra.

[...]

Ligoninės personalas sakė, kad jeigu ne supervešlių dirbtinių plaukų perukas, slepiantis plinkantį mano pakaušį, smūgis būtų nulėmęs nesuskaičiuojamai  liūdnesnes pasekmes. Pasirodo, bandymai būti jaunu, gali iš tikro šiek tiek nukelti mirties datą.

Neseniai grįžau iš traumpunkto, kur tik gulėdamas, valgydamas per šiaudelį, šikdamas į antį ir žiūrėdamas Tv3, praleidau beveik  du mėnesius. Vieną vakarą su Kostu. (draugu iš ankstesnių pasakojimų) begeriant degtinę, staiga supratom, kad būtent dėl jų, į sielą reaguojančių ir tokiu principu atsiveriančių durų, Algirdas Mykolas Brazauskas buvo absoliučiai visur  lydimas žmonų. Iš  pradžių senosios, storosios, ligotosios, o paskui, jaunosios, žvitriosios ir versliosios.

Lengvosios atletikos manieže, Vilniuje, vardan geresnės sveikatos (nors ir taip nemažai gėriau, bendra fizine būkle pilnai patenkintas nebuvau) pradėjau mėtyti diską. Menu kaip dabar, prieš akis stovi jis – tvirto, muliško sudėjimo, kiek paglebusių žandų, plačių pečių, muskulingų rankų, žaibu neperkertamo sprando… Ach…. Taip, Jūs teisūs, rašau apie ateities daugkartinį olimpinį ir europinį disko mėtymo į tolį čempioną Virginijų A. Lėkštės svaidymo meno mokėmės pas ta patį Sąjungos aukščiausios atskirties sporto meistrą, todėl kartais matydavau jį pačiame manieže, ant vejos, rečiau, jeigu pasisekdavo, vyrų persirengimo kambary, o išmušus mano laimės valandai – vyrais prifarširuotame rūbinės duše, tarp nuo žemės kylančių karšto vandens garų, tarytum besisklaidančios, atleto kūną pamažu atidengiančios dūmų užuolaidos. Tarp mūsų pradėjo kažkas megztis, nutuokiu – veikiausiai magiško,  tad susitikusius vyriškus žvilgsnius palydėdavo valiūkiška, manojoje pusėje – patyrusi, o Virginijaus pusėje, nustačiau, kiek nekalta šypsena.

Šypsena po šypsenos, žvilgsnis po žvilgsnio, akies mirktelėjimas po akies mirktelėjimo, pradėjome šnekučiuotis ir, 1987 metų žiemą, bijau sumeluoti, bet, atrodo, lapkritį mes pas mane namie jau gėrėme degtinę. Nesmerkite, tokie buvo laikai – vyresniam vyrui jo namuose išlenkti degtinės taurę su šešiolikmečiu sportininku, šviesia ateitimi, nebuvo jokia nuodėmė. Dabar viskas kitaip. Dabar daug blogiau. Prie ko Kubilius privedė šalį?

Nenukrypsiu nuo pagrindinės pasakojimo ašelės – liliputų. Man labai patikdavo liliputai. Man jie patikdavo taip, kad didžiausia tuometinė mano svajonė buvo mesti kurį nors, atsitiktinai sutiktą į artimiausias stiklines duris. Ne, ne į langą, ne persukus aukštyn kojomis meistriškai žemyn galva tvoti  jį ar ją į betoninį grindinį, bet, sučiupus tarytum diską, tris kartus, pakėlus vieną koją, apsisukti ir ne savu balsu riaumojant, barkštelti neūžaugą į išblizgintas Vilniaus univermago duris (pabrėžiu – duris). Keisto būta noro, bet Jonas Jonka nebūtų senas geras partorgas, kurio galvoje ne tik gimdavo nežemiškos fantastiškos svajonės, bet tos dar būdavo ir šimtu nuošimčių įgyvendindamos.

Kodėl aš pradėjau apie lengvaatletį disko metiką Virginijų A.? Ogi todėl, kad jis pradžioje buvo tik gudraus mano svajonės įgyvendinimo plano dalis. Pripažinsiu – diską svaidžiau tik dėl Virginijaus. Šitas sportas man atrodė debiliškas, nelyginti sportinis ėjimas, o jeigu ne Virgutis, niekaip nebūčiau prisivertęs kažkuo panašaus užsiiminėti. Vėliau paaiškėjo, kad Virgis buvo ne tik mano svajonės išpildymo raumeningiausias įrankis, bet ir gražus gyvenimo tarpsnis.

Žinojau, kad liliputo vienas nepakelsiu. Nebuvau toks stiprus. Juo labiau, neišgalėsiu į vitrininius univermago vartus jo sviesti taip, kad kibirkštys šonuosna išsipyzdečintų.Virginijus gi tam buvo tinkamiausias pasirinkimas.

Mano bute geriant degtinę, pokalbį ir nukreipiau šia tema.

-Virginijau, ar tu mane myli? – apsimestinai nedrąsiai paklausiau, nudelbdamas akis žemyn (iš tikro, tai ne žemyn, o į disko metiko, tuomet šešiolikmečio, Virginijaus genitalijas, pūpsančias iš po Vengriškų džinsų užtrauktuko).

-Oi – nustebo Virginijus – tokio klausimo nesitikėjau…

Tada jis jau lyg stojosi eiti, tačiau aš, situacijoje nepasimetęs, daug praktikos tokiuose reikaluose turintis senas komunistas, pačiupau jį už rankos ir pasakiau:

-Virginijau, būk atviras sau…

-MYLIU! – suriko Virginijus ir jo stambų veidą papuošė ne tik gintarinė diskometikiška šypsena, bet ir tarybinių steroidų prisodrinta sūri vyriška ašara.

-Tuomet turi kai ką dėl manęs padaryti…

Išdėsčiau visą planą ir Virgis nė nedvejojamas sutiko, mat taip karštai mane mylėjo.

Pavasarį mes prigaudytais liluputais jau buvome užpildę du penkių litrų talpos stiklainius. Šerdavom juos žalia mėsa ir kartas nuo karto atsukę sloinikus, iš viršaus pabadydavome pagaliais, kad būtų piktesni. Vakarais organizuodavom jų kautynes tarpusavyje. Rytais jie kaudavosi su miško žvėrim – vilkais, lapėmis, usūriniais šunimis, bryde kurmių. Dieną – su stambesniais paukščiais: vanagais, gaidžiais, kuosomis…

Ir štai atėjo tas momentas. Į sportinį krepšį įsidėjome keturis liliputus. Tuos, kurie per kelis mėnesius buvo geriausiai pasiruošę kilniajai misijai. Sėdome į septintą troleibusą ir po keliolikos minučių abu (aš ir Virginijus) žiūrėjome į Vilniaus  Universalinę parduotuvę. Riugsojome prieš pat įėjimą ir iki svajonės liko tiek nedaug – liepti Virginijui iš sportinės terbos ištraukti liliputą ir mesti jį į stiklines duris…

Tęsinys už poros dienų. Būkite pasiruošę…

“Lietuvos kino studija griaunama buldozeriais” ūbauja kitas, toks pats kaip Puipa, anei krislo talento neturintis sovietinio kino dinozauras,  sunkiai sveiką sakinį iš pragerto veido beišspjaunantis meninis ir socialinis degeneratas, tik kad ne režisierius, o operatorius, Algimantas Mikutėnas.

Duosiu Jums, vyručiai, kolegos menininkai, dyką patarimą: ČIULPKITE BYBĮ IR EIKITE NACHUI.

Maskvos draugužiai, Donatas Banionis ir Didysis Vladimiras Jūsų jau laukia. Mėžkitės kinojuostų gadinti ten.

Atsakysiu į vieną aukščiau matomame video užduotą klausimą “Kodėl tik kino studija nusipelnė tokio likimo?”

Todėl, kinourodai, kad nei viena valstybinė įstaiga (taip, anei visokiausių reikalų ministerijos, anei seimas, anei dar kokia institucija) per 20 nepriklausomybės metų žmonėms neišpylė tiek vulgaraus, neišmanėliško, bet niekšiškai pretenzingo mėšlo, kaip Jūs. O pagalvojus, ir mėšlo pylimo įdirbis nemenkas – nuo 1940 metų.

Gražaus septynesdešimtmečio, išgamos!

Su linkėjimais
Nuodėmių užkalbėtojas bei
Socialistinis kinomenininkas
Jonas Jonka