Žmonės manęs dažnai klausia: “Jonka, Tu žmogus gyvenimą išmanantis, tai pasakyk, kas geriau – popierinis, ar elektroninis laiškas?”. Kiek pasimečiau, nes tai buvo vienas iš tų retų kartų, kuomet vienareikšmio tikslaus atsakymo nežinojau. Pradėjau svarstyti:

Popierinio laiško pliusai, lyginant su elektroniniu.

·    Turi nenuginčijamai didesnę sentimentalią vertę. Galima susikurti mielų laiškučių talpyklą, be to, popierinį laišką galima pačiupinėti rankomis.
·    Matosi žmogaus rašysena, o iš jos, kaip žinia, galima daug pasakyti apie patį žmogų.
·    Popierinį laišką gauti įdomiau, negu elektroninį.
·    Galima išsiųsti tiesiai iš karo lauko, kalenant minosvaidžiams ir automatams.
·    Jeigu gautas nuo širdžiai mielo žmogaus ir pakvepintas to Tau malonaus žmogaus mėgiamais kvepalais, jį uostydamas gali masturbuotis.
·    Rašydamas popierinį laišką, parodai gavėjo svarbą tavo poreikių sistemoje.
·    Vos 15% popierinių  laiškų – brukalai (SPAM). Lyginant su 99% elektroninių laiškų, tai labai geras skaičius.
·    Elektroniniu paštu platinami beveik visi žinomi kompiuteriniai virusai, tuo tarpu popieriniu bandyta tik platinti tik vieną – juodligės. Ir tą ne  itin sėkmingai.
·    Tuščio popierinio laiško esmė – grasinimas. Tuščio elektroninio laiško esmė – nemokšiškumas.
·    Popieriniu laišku sėkmingai siunčiamos kai kurios smulkios kūno dalys – pavyzdžiui pirštai arba ausys.
·    Supratus, kad nusiuntei laišką su neteisinga informacija (nesvarbu kokio pobūdžio ji būtų) visada gali išplėšti gavėjo pašto dėžutę. Šitaip laiškas nepasieks adresato.

Elektroninio laiško pliusai, lyginant su popieriniu:

·    Programų pagalba galima ištaisyti gramatines klaidas
·    Jį galima greitai ištrinti. Ištrynus, priešingai nei suplėšus popierinį, jo niekas daugiau nebeperskaitys.
·    Gavus  e-laišką nuo mylimo žmogaus ir radus įdomų „atačmentą“.jpg formate, skaitant laišką galima dar sėkmingiau ir keliskart smarkiau, negu popieriniu atveju, masturbuotis.
·    Neiškertamos megatonos niekuo nenusikaltusių medelių. Žvėreliai ir paukšteliai tebeturi savo namučius.
·    Nesimato debilavotos, kreivos ir šleivos  rašysenos.
·    Galima pridėti gudrų parašą laiško gale!
·    Galima siuntinėti bendradarbiams, taip trukdant viso kolektyvo darnų darbą.
·    Elektroniniame pašte gimsta ir išsiplatina maždaug 100% viso pasaulio juokelių.
·    Norint įbauginti žmogų ir rašant piktą elektroninį laišką, ant jo nelieka pirštų antspaudų. Taip pat, naudojantis tam tikromis programomis, lengva nuslėpti savo gyvenamąją vietą.
·    Elektroninio laiško neišterliosi uogiene, riebalais, ašaromis ar kitais kūno skysčiais.
·    Elektroniniai laiškai rečiau pasimeta.
·    Elektroninių pašto dėžučių, kokį milijoną kartų daugiau negu paprasto pašto, todėl laišką išsiųsti kainuoja mažiau pastangų.
·    Atsiimant registruotą popierinį laišką reikia žiūrėti į klaikų, socializmo iškaldintos, paštininkės snukį. Elektroninių laiškų registruotų nebūna. „In your face, prokuratūra!“
·    Išsiųsti elektroninį laišką į kitą pasaulio galą nieko nekainuoja.

Teko tikrai sunki užduotis. Elektroninis laiškas lyg ir modernu, tačiau popierinis – Sentimentalu. Procesą galima pavadinti Modernumo prieš Sentimentalumą kova. Dviejų gėjų ir įvaikintos mažos išgamos psuedošeima, ar natūrali, pagyvenusios moters, pliktelėjusio vyro, ir dviejų jų paauglių vaikų sąjungą, susėdusi prie staltiesėlės austos? Amerikonų, NATO ir Šengeno pakalikai ar kilnioji, motiniškoji, globojanti ir sunkia ranka kartais didaktiškai užvožianti Tarybų sąjunga?

Manau į klausimą atsakyta.

“Didingiausi protai cituoja save”

Tarybinis rašytojas Jonas Jonka.

„O, Maxima, Tu mūsų akinanti širdžių šviesa“, „O, Vilniau, koks Tu didmiestis šaunus“, „Kiek Šiauliuose kaimiečių į Akropolio atidarymą atėjo!“ – tokias ir panašias  frazes  skandavo minioje, prie durų suspausti žmonės, šeštadienio naktį, vykstant didžiajam Maxima išpardavimui.

Kokia gi spūstis ar išpardavimas be reporterio Jono Jonkos? Taip, gerbiami skaitytojai, ir aš ten buvau, skalbimo miltelius pirkau, „Sirijus“ baterijas į kišenes slapčia kišausi, mažus vaikus ir moteris sunkiom kojom į nugaras spardžiau. Minioje tavęs niekas nemato. Visus matai tik tu.

Tiesa, be kelių AA tipo prastos kokybės „Sirijaus“ maitinimo elementų  (tik išėjus iš parduotuvės neklaužados ėmė ir išleido savo rūgštį man į kišenes), Polena REX lenkiškų skalbimo miltelių, ir žieminės XOOPS kepurės (kam ji man?) nieko gero nusipirkti nesuspėjau. Viską išsinešė nuo pietų parduotuvėje, miegmaišiuose miegoję Vilniaus aristokratai ir miesto svečiai.

Džiugu turėti tokią didingą Europos kultūros sostinę ir Europos kultūros sostinės sostinę –
“Akropolį“. Sostinę, kur žmonės už 40% nuolaidą žemina save mušdamiesi dėl nekokybiškos, nukainotos ir išmetimui skirtos buitinės technikos, kelis litus kainuojančios dantų pastos, ar lenkiškų, mažai ką teišplaunančių skalbimo miltelių.

Siūlau pažiūrėti video:

Atkreipkite dėmesį į rusakalbę moterėlę, maždaug ties penkta reportažo minute ir jos visą puikią išpardavimo, minios ir kankynės naktį iliustruojančia frazę“ „Pasmatrėli NUOLAIDA dvesti litas u nas“

Kovas – gero susisiekimo su didžiais socializmo autoriais  mėnuo.

Šia proga visi Jonka.lt gerbėjai ir skaitytojai, tinklapio Autoriui (man) gali užduoti savo klausimus.  Juos elektroniniu paštu, arba trumpąja SMS žinute siūsti į myliu[eta]jonka.lt. Galima paklausti ir po šiuo įrašu. Palikite savo klausimą komentarų skiltyje.

Visų be išimčių interesantų klausimai bus atsakyti lygiai po savaitės – kitą sekmadienį (2009.03.29)

Maloniai kviečiame dalyvauti.

Geriausio klausimo autoriaus laukia nuostabus prizas – romantiška vakarienė su Autoriumi, Jums patogiu metu.

„Turiu finansinių įsipareigojimų bankams: apsidraudžiau gyvybės draudimu, paėmiau vartojimo paskolą automobiliui pirkti, – pasakojo kaunietis Romas Svidaravičius. – Kol turėjau darbą statybose, laiku mokamą atlyginimą, rūpesčių nebuvo, bet dabar, gaudamas tik bedarbio pašalpą, jaučiuosi įspraustas į kampą, todėl vėl skolinsiuosi pinigų, kad galėčiau išvykti iš Lietuvos.“

Buvęs statybininkas, dabar tik BMW 535 vairuotojas.

Pirma dalis čia.

Įrašas: LRT_2009_03_13_Kaip_Žmonės_Gyvena(Part_2).wav

Parėmę dviratį į sukrypusią gryčią, abu vyrai įeina į namus. Benas Rupeika nusimauna molinus  batus. Pasimato kiaura, kadaise buvusi balta kojinė. Vietinis Kaimo Vyras  padaro tą patį. Jo kojinės sveikos. Benas staiga susivokia, kad purvinos ir kiauros kojinės – žurnalisto specifinis bruožas. Provincijos reporteris su nauju draugu sėdasi užu stalo ir pradeda kalbėtis.

Benas Rupeika: Nu, tai ar neprasuksi degtinėlės?
Vietinis Kaimo Vyras: Neprasuksiu
B: A tai kodėl?
VKV: A tai kad gaila.
B: Graži trioba tavo.
VKV: Ai, kū te graži.
B: Ir tu pats gražus vyras.  Drūtas, ta prasme, gražiai  nuaugęs. Muskulai kokie ant rankų, tu tik pasižiūrėk!

Vietinis Kaimo vyras  dailiai nurausta.

VKV: Ačiū, ačiū, Benuli.
B: A tai prasuksi degtinėlę?
VKV: Nu kad ką jau su tavim darysi. Prasuksiu!

Beno gražbylysčių apžavėtas Kaimo Vyras iš juodo medžiaginio maišelio ištraukia būtelį „TTT“ (Tvarka  ir Teisingumas Tautai) degtinės, alkūne vožia per taros dugną, trakšteldamas atšoka kamštelis. Pasigirsta abiem pokalbio dalyviams širdžiai mielas garsas (degtinė bėga stiklinėn).

B: Nu, dzingu lingu, bičiuli.
VKV: Dzingu, lingu, nachui!
B:  A be zakuskos?
VKV: Be zakuskos. A kam reik juos?
B: Niekam!

Vyrai išgeria po kelis šimtus gramų degtinės ir pauostę vienas  kito plaukus (Benas šio triuko išmoko tarybinėje armijoje) blevyzgoja toliau.

B: Na tai pakalbam apie ką nors.
VKV: Pakalbam.
B: Ar sunku kaime gyventi?
VKV: Sunku, labai sunku.  Man ir gyvulius vienam prižiūrėc raik, ir laukus vienam praart, ir pečių pačiam kurianc.
B: O tai kokios naujos pagalbininkės į buitį ko nesusirandi?
VKV: Ai, tai kad man jau nebestov nuo degtinės. Be to nelabai kam aš i patiksiu toks. Kas mane ims?
B: Tai kūrva gal kokia už degtinę paimtų. Vis linksmiau gyvent būtų.
VKV: Gal i linksmiau. Reikės pažiūrėtc.

Vyrai kartoja degtinės gėrimo ritualą. Vėl aidi džiugus „dzingu lingu“. Benas ilgesingai žiūri į kaimietį. Kaimo Vyras tuo tarpu galvoja, kad būtų labai gerai kokią kaimo bobą už žmoneles paimti: „Vis smagiau gyvenci būt. Ir namus aptvarkytc ir ūkį apeitc ir degtinėlės išgertc viens jau nebespėju. Amžius nebe tas.“

B: Ar ilgai gyveni šitam kaime?
VKV:  Visą gyvenim.
B: Oho. Kaimo patriotas?
VKV:  Kaimą patrioc.
B: O ko  niekur nesikeli gyvent?
VKV: Kad ma i čia gerai. Čia gimtas mano sodžius, čia tėvonija visa mano sulaidota, čia mano gimtinėla.
B: Man tai negerai būtų čia. Šūdas čia, tėvuk!
VKV: A ko čia šūds tau?
B: Ai, tai kad čia negyvenama atrodo. Kaip po karo. Ir žmonės šlykštūs ir trobos baisios – sukrypusios.
VKV: O tu, kūrva. Tuoj aš tau parodysiu sukrypusios trobos!

Vietinis Kaimo Vyras pašoka nuo kedės, griebia prie pečiaus gulintį kirvį ir pradeda kriokti.

VKV:  Tuoj aš tau. sūka, parodysiu žmonės šlykštūs!

Benas taip pat strikteli ant kojų, nuo vaišių stalo čiumpa diktofoną ir girtu žingsniu išbėga laukan. Šoka į savo Opel Ascona ir keikdamasis nurūksta Vilniaus link. Kaimo Vyras gryčios laukajam tarpduryje mosikuoja kirviu ir rėkauja kažką itin rusiško. Benas staiga suvokia koks svarbus visuomenei ir kartu koks beprotiškai įdomus, bet pavojingas yra jo, kaip žurnalisto darbas.  Benas  žino, kad nesimetė ant degtinės butelio, ir dėl to labai džiūgauja.  Jis dar niekada nebuvo toks laimingas.

“bl*t kaip zaj*bys, kad kaimiečiai negirdi, kad kolonkė suplyšusi”

Balsiai besijuokdami garsintojai, naktiniame klube “Combo”, begrojant MONOLAKE’ui.

Autoriai: Tadas Vidmantas ir Jonas Navickas

Nuostabiausias šimtmečio komentaras:

ir staigus atsakas į jį:

Aš sužavėtas.