Sveiki, čia vėl aš, Jūsų jau pamėgtas raudonžandis centrinio komiteto vadas, pamptelėjęs gerasis medžiotojas Algirdas. Turbūt girdėjote kaip Bosas, kūrva, elnyne darė fazanų genocidą. Ne paslaptis, kad aš, aistringas beginklių gyvūnų žudikas retkarčiais apsilankau kruviniausiuose, masiškiausiuose gyvūnų šaudynėse. Papasakosiu kaip viskas buvo. Klausykite mano nuotykio!

Iš pradžių prileidom visą kiemą fazanų. Apie 300! Nepagailėjo kitas medžioklis pinigėlio. 300 tai ne juokas. Sakė, kad ne be reikalo trys šimtai. “THIS IS SPARTA, NAHUI!” nušovęs dvyliktą fazaną, erekcijos ištikta būsena rėkiau. Ekstazė. Dar kita šio magiško skaičiaus esmė – mes, medžiokliai, maždaug 300% kartų geresni už paprastus žmones, nelinkusius žudyti. Žodžiu, pasakoju kaip buvo.

Pirmas etapas buvo štai toks:

Prileidome pilną kiemą fazanų, daugumą išpyškinome, o ant likusių keliolikos užsiundėme lapes. O kodėl gi ne? Lapės gyvūnai aršūs, kaip mat puolė fazanus ir nusukiojo laibus paukštelių sprandelius.

Antras etapas:

Kai lapės padarė joms paskirtą darbą, mes lapes užpjudėme vienas ant kitų. Gražiai sugalvota! Jos kandžiojosi tol, kol liko tik viena – stipriausioji.

Trečias etapas:

Lapės išžudė vienos kitas, o liko tik viena lapių-lapė, tai įdomumo dėlei tą lapių karalienę liepėm pulti vilkams. Šaunios kautynės ligi mirties!

Ketvirtas etapas:

Vilkų jėgos ne begalinės, o ir elniai turėjo jiems ką pasakyti. Nuo seno elniai nekenčia vilkų. Panašiai kaip “Liverpoolio” ir “Evertono” fanai. Vilkai prieš mirtį staugė “You will never walk alone”. Tas dar labiau įsiutino elnius ir šie, Boso nedašerti, ant nušovimo auginami ilgakojai gražuoliai kaip reikiant darbavosi savo ragais. Pirmyn elniai, išskerskite nelabuosius vilkus!

Penkta kova:

Elniai šaunuoliai, bet kaip elniai kaunasi prieš danielius, kuriuos bosas taip pat augina savo gyvūnų koncentracijos stovykloje, praleisti negalėjome. Nuostabus reginys. Gentainiai žudo gentainius. UCH! Net išraudau. Spaudimas mat sukilo.

Šeštas etapas:

Danieliai nugalėjo, tačiau tai buvo dar ne viskas. Iš savo vilos Antanas ištraukė negrų vergų, vietoje, iš bambuko išlankstė šiems lankus ir liepė šaudyti danielius! Tai gardaus juokelio buvo. Tai buvo!

Septintas, pasktinysis etapas:

Viskas turi pabaigą. Juokinga buvo primityviais karo padargais ginkluotų dvaro tarnų ir danielių kova. Bet neiškentę tokio tarnų žiaurumo mes su žmonele stojom į mūšio lauką ir šaudėm bet kur. Vergeliai krito vienas po kito. Net Boso pasididžiavimą – tigrą, ir tą nupylėme. “Degtinė daro savo” – pasakiau atsisukęs į Antaną. Antanas šypsojo į savo ilgus plaukus. Kvatojo ir kiti mūsų “masinio naikinimo” būrelio nariai.

Išgėrę dar degtinės, ar tai viskio, neatsimenu, išsiparpėm, ryte išsikvietėm savo asmeninius vairuotojus ir pasipylėme kas kur. Tai šauni medžioklės naktelė buvo. Žmogus vs žveris tikroji, natūralioji ir sąžiningoji dvikova. Šįkart laimėjo žmogus. Gal sekantį kartą triumfuos gamta?

Kokie mano, kaip žiūrovo įspūdžiai? Įspūdžiai geri. Global warmingas yra SO YESTERDAY, bet tik ne “Pravdai”. Štai jie, įspūdžiai “ant karštųjų”:

• Pirmoje vietoje įstrigęs ir pozicijų jau gerą valandą neapleidžia “nuostabus” pseudointelektualiausio Lietuvos jauno žmogaus Pauliaus Rymeikio totalus ir viešas fiasko. Kai bus video būtinai įdėsiu linką. Pauliau, žmogau, tiek dėmesio pritraukei ir taip save mylėjai, o išėjo apvalus šūdas. Jeigu nori maudytis kažkieno populiarumo spinduliuose, tan bent būk malonus PADARYK KAŽKĄ.  Kvatojuosi, spjaunu tau į šlykščiai pseudointeletkualų veidą, timpteliu už kasos ir pavadinu kretinu. SEKANTIS! SĖSK, DU!
  
• Animacijos filmų trendas. Iš penkiasdešimties atrinktų filmukų, koks trečdalis buvo animaciniai. Kai kurie, pripažinsiu tikrai lalbai geri. Išskyrus tą iššiką apie “GAUBLĮ, GLOBAL WARMINGĄ IR PINIGINĘ KRIZĘ”. Nors gal ir nieko, žinant tai, kad žmogus už totalų šūdą ir nulį pastangų gavo prizą. Apjungti globalinį atšilimą ir krizę – gana gudru.
• Nugalėtojo filmukai tikrai gražūs. Graži animacija ir darbo įdėta labai daug. Tačiau matyt esu per mažas menininkas, kad suprasčiau jų gilią mintį. Spaudžiu autoriui dešinę. Šaunuolis.
• Vedėjas(vedėjai) triušiai. Tegyvuoja homoseksualumas. “Pravda” save dar kartą parodo kaip labai į rėmus įspausto mąstymo atstovus. Taip lengva nuspėti kas bus sakoma, kad tiesiog atrodo, jog pats rašei tuos prakalbos  žodžius. Globalinis atšilmas, krizė ir anti-diskriminacija. Štai ko mums šiandien reikia. Nesvarbu, kad globalinio atšilimo nėra. “Pravda” jį vis dar myli.
  
• Mano pažįstamo, Jono Navicko, filmukas. Būtų keista, jeigu jis man nepatiktų, bet jis tikrai nebuvo blogesnis už tą apdovanotą debilizmą, “kaip nuo pinigų injekcijos žemės rutulį užlieja vanduo”.
• Tado Vidmanto filmukas, laimėjęs prizą už idėją, lyg. Jis nėra blogas, bet kiti du jo filmukai buvo žymiai geresni. Ypač tas su kurmiu. Laimėtojas buvo keistas, bet idėjos aš nepagavau. Gal ją paaiškintų pats autorius? Tikiu, kad kada nors paaiškins.
• Kalbėtojai – prizų atsiėmėjai. Žmonės kur jūsų iškalba?
• Kategorijos. Jos buvo tikrai keistokos.  Senoji technika. Cammon! Ar filtriukas ant vaizdelio yra senoji technika?
  
• Dėkoju savo mūzai EVELINAI.

Greičiausiai rytoj viskas atrodys kitaip.

Prieš susideginimą savo veiksmo nesuskubęs užpatentuoti radikalusis menininkas susilaukė savo pamėgdžiotojo [NUORODA] . Ne veltui sakoma, kad menininkas didis tuomet, kai susilaukia savo mėdžiotojų.

Tačiau Tibete slapčia, viena puse dantų, šnekama, ir dar slapčiau, viena ausimi, klausomasi, kad tai gali būti R.Kalantos reinkarnacija. Kaip yra iš tikro – paaiškės netrukus. Laukite naujienų.

Rest in peace, Romai!

Šie Lietuvos Prezidento rinkimai, kaip nei kurie kiti Lietuvos Prezidento rinkimai turi itin aštrų homoseksualumo prieskonį.  Ne, aš nekalbu apie gandus dėl būsimos pirmosios Lietuvos Prezidentės moters seksualinės orientacijos.

Pelkinis Valentinas  taip pat turi stiprų užnugarį. Tai galima matyti šioje Delfi.lt publikuotoje nuotraukoje.

Matyti, kad Valentinas yra labai tolerantiškas kandidatas, nes pats būdamas kontūzitas, savo komandoje turi moterį iš viduriniosios Azijos, nepilnaprotį latentinį gėjų senuką, ir kažkokį labai negražų, žemaūgį vyra trečiame plane.

Tai šis, manau, geriausias šių metų straipsnis:

Vakar apie vidurnaktį (vidurnaktis – vakar ar šiandien?) buvau rotušės aikštėje, Kaune. Gėriau “Grand Cavalier” šampaną. Taip, GC gamina visai gardų šampaną. Ir taip, aš retais žiemos vidurnakčiais Rotušės aikštėje, pavyzdžiui švęsdamas kokio gero draugo gimtadienį, išgeriu šampano. Ne dažnai. Kartais.

“Šampanas kaip šampanas” – pagalvojau, o tuo tarpu BUM! BUM! pasigirdo agoniškas beldimas į Nissan „Almera“ vairuotojo pusės langą. “Kas gi ten” – pagalvojau aš. Atsakymo ilgai laukti neteko – pravėrus langą, per kelis centimetrus nuo automobilio stovėjo du, kaip rodė visi ženklai,  mirtinai sušalę berniukai. Tąkart mano akys prisipildė ašarų:“Ką tokie maži berniukai vidury nakties daro Rotušės aikštėje? Kur jų tėveliai? Kodėl jiedu kenčia už visas mūsų padrikos visuomenės klaidas?” – nepabūgau sau iškelti šių klausimų.

“Gal turite centų, labai valgyti noriu” mandagiai, tačiau labai liūdnai, ištarė kiek aukštesnis, maždaug vienuolikos – dvylikos metų berniukas. Jo liesus pečius dengė, be jokios abejonės, tokiame šaltyje netinkama vilkėti nudryžusi, pilka sermėga. Papilkęs it tas rudeninis rūbas žiemą berniuko veidas rodė skurdą, o drebantis balsas išgąstį.

Su šiais Pilkio (kaip pavadinau jį savo mintyse) žodžiais antrasis, šalia stovintis, berniukas iš pradžių pradėjo krizenti, o po to juoktis balsu. Tada aš supratau klastą. Žalčiams reikia pinigų kokainui arba prostitutėms. Arba ir tam ir tam. „Na palaukite, mažieji nenaudėliai, tuoj aš jums parodysiu iš kur kojos dygsta!“ – ištariau mintyse.

„Ką aš jums parodysiu, juk jūs dar tik vaikai…“ – pripažįstu sau esantis dar ne toks blogas žmogus ir ramiai klesteliu atgal ant sėdynės. Pradėjau galvoti, kokią žalą gamtai būčiau padaręs, jeigu mažiesiems žalčiams – ubagautojams būčiau davęs savo sunkiu darbu ir juodomis panagėmis uždirbtų pinigų…

Iš pradžių nebūtų nieko baisaus – neūžaugos apgavikai nusipirktu kokių nors narkotikų, moterų, ar dar ko nepadoraus, o kitą vakarą vėl šliaužiotų po Rotušės aikštę prašinėdami pinigų.

Ne, draugai, tai ne viskas, reikia žvelgti giliau! Duodamas pinigų šiems vaikams, aš pažeisčiau natūralią atranką, tikrąją evoliuciją. Tegu susiranda maisto patys, pavyzdžiui susimedžioja kokį gyvūną ar panašiai. Tai ta pati situacija kaip ir su šernais miške. Žinote kas būna šernams, kurie susigundo ėsti dykai? Ogi jiems būna chana. Chajuk. Pyzdiec.Tie šernai nuveina nachui į kokį nors šernų pragarą arba rojų. Koks nors medžiotojo Algirdo tipo personažas jų jau tyko bokštelyje. BANG, BANG! Nuaidi šūviai. Ėdikas už dyką krenta negyvas…  Taip pat ir su vaikais. Kodėl mes turėtume sudaryti lupikautojams geresnę terpę išlikti negu tiems vaikams, kurie maistą susimedžioja ar užsiaugina patys? Kodėl? Pagalvokite apie tai.

Tik galvodami mes kartu išspręsime opiausiąsias sociumo problemas.

“Ant grotuvų stovėjom ant galvų, šokom breiką, po to aš nukritau ant žemės, o Marius leido dainas vienas. Po kokių dešimties minučių pabudau, tada užleidau Firestarter, po to Marius uždėjo Kontrolinį šūvį. Mes buvom kaip “nesakyk mamai”, tik kad dar labiau netalentingi, ir grojom dar blogesnę muziką. Taip apie mus kritikai sakė. Vakar diena buvo dramatiška. Šiandien jau OK!”

Jonas Jonka (Skausmo Simfonija)

“nu kulminacija i galą buvo,kai viena tokia gryna kavenska merga užgesino kitai i galvą cigaretę”

Skirmantė

Vytautas Petkevičius apsiverčia karste kaskart, kai Jūs užsisakote RSS. Pirmyn draugai, užsisakykite RSS!

“Chruščiovkė, postmodernusis menas iš savęs, yra produktyviausia moderniojo meno gimdyvė” – kadaise sakė žymusis meno kritikas L.Bistra.

Be abejonių garsiausia Kauno postmodernistė Genutė L. studijų metais buvo apimta gilios depresijos, nemažai gėrė, netgi bandė nusižudyti. Autorė keldama mūsų krikščioniškojo prado klausimą, savo šalta it žiemos neganda ranka švelniai liečia mūsų – nusidėjėlių plaukus ir klausia „Ar ilgai tai tęsis? Ar ilgai turėsiu gyventi Jūsų niekingus gyvenimus už jus?“ Galbūt dėl šios priežasties ji susidomėjo miestietiškuoju menu ir baigdama filosofijos studijas taip pat gavo parapsichologo diplomą. Aštuntame dešimtmetyje atlikėja dirbo įvairiuose Lietuvos universitetuose ir tapo gerai žinoma moderniųjų menininkų rate. 1984 m. Moteris buvo išrinkta Vilniaus dailės akademijos gyvenimo logikos mokslo profesore, kuria liks iki savo mirties. Nuo 1990-ųjų, garsioji intelektualė aktyviai reiškėsi penktojo bloko savivaldos klausimais, įkūrė 84-ojo namo aktyvinę grupę „prieš nemoderniąją muziką nuo 22 iki 08 valandos“ ir dažnai pasisakydavo gindama homoseksualų, frigidiškų moterų, narkotikų entuziastų ir kitų marginalinių grupių teises. Genutė, kaip ir daugelis žymiausių jos laikmečio postmodernistų, idant meno užsikrėtė sifiliu. Dabar sunkiai serga. Greitai mirs. Dėl šios priežasties garantuotai gaus 2010 metų Lietuvos nacionalinę premiją. Ne už ilgo laureatė nacionalinio didvyrio diplomą laikys savo gležnoje, meniško gyvenimo išvagotoje rankoje.

Šiandien supažindinu Jus, su Genutės L. kūriniu “Plastikinis butelys už šniūro arba sustingęs per keturias minutes”. Mėgaukitės, dalinkitės, džiaukitės ir didžiuokitės savo gretose turėdami tokią puikią postmodernistinio miesto meno šakos atstovę.

(Paspauskite ant nuotraukos, norėdami pamatyti ją visu dydžiu)