Teisingai. Jie yra pusbroliai.

Gediminas Vagnorius grįžta!

“Gembių, binto ir prakūrų augintojų asociacijos prezidentas V.Rudokas “Valstiečio laikraščiui” teigė: “Binto suvartojimas pastaraisiais metais labai išaugo. Dabar patys nebesuspėjame priauginti jo tiek, kiek reikia Lietuvos rinkai. Dalį pradėjome eksportuoti iš Baltarusijos, jau tariamės su Lenkijos agronomais. Neteisėtai nušalintojo Žmonių prezidento Rolando Pakso apetitas vis auga, o mes patys nebeišgalime tenkinti jo poreikių.”

Šaltinis

Dvi beždžionės, sena ir jauna, tupėjo medyje. Vos matomos džiunglių tankmėje, staiga, tarytum gavusios ženklą, abi nutilo.

-Tu žinai, – tarė jaunesnioji, nutraukdama nejaukią tylą, – man atrodo, kad mus aprašinėja.
-Jau senokai – liūdnai pripažino senoji, – esam stebimos dar nuo vakar, kai dėl kokoso riešuto ir šlakelio nesumyžto upelio vandens, kovodamos su OJ, spiegėme, sukeldamos nemenką erzelį.
-O ko daugiau iš jų galima tikėtis? – atsiduso mažiau gyvenimiškos patirties turinti – jie (žmonės red.past.) visada kokių šlykščių atrakcijų mums primąsto. Tai į narvus sugrūdę kur už devynių jūrų išplukdo, tai vienų beždžionių gentis prieš kitas sukursto, tai žiū, aprašinėt be įspėjimo pradeda.

Tūžtelėjusi jaunuolė atsisuko į  mokslininkus ir pusbalsiu suriko: „kūrvos, ar leidau mane aprašinėt?“
-Nedaryk staigių judesių. Elgiamės taip, lyg nežinotume, kad esam stebimos. – smarkuolę raminti puolė išmintingesnis primatas.
Jaunėle atsiduso ir pusiau piktai, lyg rodydama „bergždžias reikalas“ numojo ranka tyrinėtojų pusėn.

Beždžionės darė taip, kaip liepė ilgaamžė. Ilgai sėdėjo, linksmai besišnekučiuodamos apie šeimyninius reikaliukus. Senoji žarstė patarimus, o jaunoji godžiai juos rijo, retkarčiais atlikdama ką nors ne itin svarbaus, pavyzdžiui: pasikasydavo galvą, papūsdavo lūpas ar, žiūrėdama į primatų tyrinėtojus, įsikišusi pirštą sau į išangę, nutaisydavo tą visiems žinomą šimpanzių šypseną, puošniais auksiniais dantimis, per pusę gyvūnėlio veido.

Vos tik sutemo, jaunoji čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį pailgą kietą daiktą ir keliais tiksliais smūgiais į pakaušio sritį, užtvatijo vyresnėlę.
-Dėl patinėlių ir džiunglių gėrybių! – Apsiputojusi sušuko žudikė, žiūrėdama tiesiai į mokslininkus. – Ir be to, mes nenorėtumėme būti toliau vadinamos beždžionėmis. Mes esame afroamerikietės!

Rašome Jums iš Pravieniškių II pataisos namų. Užbėgdami įvykiams už akių sakome – nesame masiniai prievartautojai ar serijiniai žudikai. Lengvo rėžimo įkalinimo įstaigoje kali neteisingai lengvais arba pusiau sunkiais nusikaltimais apkaltinti 1175 vyrai. Mums labai sunku. Moterų nėra, o įsidarbinus (pas mus tai laikoma vienu baisiausiu vidinių kalinių įstatymų pažeidimu) fabriko moterys mus aplenkia iš tolo, kūniškai atsiduodamos vos vienam kitam nuteistajam.

Moterų nėra, slegia nyki buitis, o dar tie rutina tapę kasdieniai darbai – atsišaukimas, esant šaukiamiems vardais ir pavardėmis kiekvieną rytą, keliolikos minučių mankšta prikvėpuotoje sporto salėje (be to, joje nėra normalių svorių), prasto, šunims netinkančio maisto valgymas bendroje valgykloje, seksualinis vyrų smurtas dušuose (kas antrą ketvirtadienį), vakariniais atsišaukimas prižiūrėtojams ištarus savo pavardę ir graudi katalikiška malda prieš miegą.

Šį laišką rašome ne šiaip sau. Turime misiją – pakeisti paprasto darbo žmogaus požiūrį į nepelnytą bausmę atliekančius nuskriaustuosius, tokius, kaip mes. Retu atveju peržengę pataisos namų vartus, turime segėti mažas baltas korteles, kuriose surašyti ne tik asmeniniai mūsų duomenys, bet ir prasižengimai. Tokiu būdu esame dar kartą atstumiami nuo „normaliosios“ visuomenės.

Kartą valgykloje įvyko nemalonus incidentas. Apie jį norėtume papasakoti plačiajai visuomenei, bet nežinome į ką daugiau kreiptis. Jonai Jonka, tu esi paskutinis ir vienintelis mūsų susisiekimas su laisvėje esančiomis moterims, kurioms šis laiškas ir skirtas, nes jau girdime, kaip ateina prižiūrėtojas ir jis greičiausiai ras mūsų turimą išmanųjį telefoną Nokia 9300i.

Viskas buvo taip: pas mus turėjo atvažiuoti Tėvas Stanislavas ir suteikti visiems nuodėmių atleidimą, bet kai kurie kaliniai nesutiko valgyti savo maisto ir visi be išimčių buvome nubausti, atšaukė dvasinio vedlio vizitą, todėl dabar gyvename nuodėmėje.

Turiu baigti laišką. Pabaigai paminėsime, kad susidomėjusios moterys mums gali rašyti: Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, Kodas 188721467, Pravieniškės II, LT-56552 Kaišiadorių raj, pradedančiųjų nuteistųjų baleto šokėjų grupei, taip pat prirašykite kalinio numerį, kuriam rašote.

P.S. Nenustebkite, kad laišką rašiusio žmogaus rašysena tokia grakšti, Jums rašo šmeižtu apšmeižtas VU žurnalistikos fakulteto buvęs prodekanas.

P.P.S. Pridedame savo grupės nuotrauką, ne per seniausiai fotografuotą vieno už nieką įkalinto vyro mobiliuoju išangėje laikomu telefonu. (kaliniams kurie nelaukia moterų laiškų, arba jau yra mirę užtušavome veidus )

P.P.P.S. Moterys, rašykite mums, mes labai laukiame Jūsų laiškų ir siunčiame Jums šį muzikinį sveikinimą: http://www.youtube.com/watch?v=nV89ayuiH0M

Iki pareikalavimo!!

Štai ir nauji metai. Kur jau ten, nauji metai, visa nauja dekada! Ką ji mums žada? Ką ji duos ir ką gi mes iš jos sugebėsime pasiimti?

Kalėdoms iš savo draugo, kuris dirba “Kremliaus strategijoje”, taigi yra protingas, šviesus žmogus, gavau knygą “Nostradamo pranašystės. Paaiškinimai”. Nustebau, kad joje taip įtartinai smulkiai nušviesta tolima (ir artima) Lietuvos ateitis. Vadovaudamasis ja (tiksliau, Nostradamo pranašystėmis Lietuvai) pateiksiu trumpą ateinančio dešimtmečio įvykių santrumpą. Koduoto teksto nerašysiu, nes vis dar esu pagiringas po Naujųjų Metų šventės. Tik paaiškinimus. Trumpai. Ir tik pirmo penkmečio.Vėliau bus daugiau.

2010m. 02mėn. Paskelbiamas oficialus pensininkų genocidas. Pensijos sumažinamos dar 12 litų.

2010m. 06mėn. Algirdas Paleckis virš savo sodo namelio iškelia raudoną vėliavą su kūju ir pjautuvu. Susirinkęs liumpenproletariatas pradeda dvi dienas truksiančią orgiją sodų bendrijoje „Raudoniukai“.

2010m. 08mėn. Įtūžusios leisgyvių pensininkų minios nuverčiamas televizijos bokštas. Trylika žūsta po griuvėsiais, akcijos metu keturi šimtai miršta iš bado.

2010m. 10mėn. Išsekęs miršta paskutinis gyvas buvęs pensininkas. Algirdas Paleckis rodo į jo lavoną pirštu ir masina liaudį. Didėja jo gerbėjų būrys.

2011m. 12mėn. Sprogus nekokybiškam fejerverkui žūsta Algirdas Paleckis. Kaune, Vilniaus gatvėje sukuriamas numirėlio altorėlis. Gatvėse verkia minios. Artėja kažkas baisaus.

2011m. 03mėn. Demografinis dalbajobų sprogimas dėl masinės orgijos Algirdo Paleckio sodo namelio prieigose. Gimsta du šimtai vaikų, įtartinai panašių į Antulį Donaldą.

2011m. 05mėn. Nesankcionuotas mitingas prie seimo rūmų Algirdo Paleckio mirties pusmečiui paminėti. Vandens patranka nušaunami keturi komunistai.

2011m. 06mėn. Dar vienas nesankcionuotas mitingas prie seimo rūmų. Šįkart aukų išvengta.

2011m. 09mėn. Naujų mokslo metų proga iš kapų atsikelia visi badu numarinti senukai, puola jaunus žmones ir bando juos suvalgyti. Pilietinis karas.

2011m. 10mėn. Įkastas senuko nudvesia Vytautas Šustauskas. Naujai įsikūrusios “Algirdo Paleckio ėjimo į niekur, nes rojaus nėra bažnyčios” jis skelbiamas šventuoju. Už gyvenimo nuopelnus, įrodžius, kad Šūdų Dieduko ubagų žygis į Vilnių buvo stebuklas.

2011m. 12 mėn. Klonuojamas Vytautas Šustauskas. Ir ne kartą, ir ne du. O keturis. Kvartetas šlaistosi po apgriuvusius miestus ir renka naują imbecilų sąjungą. Konservatoriai tik vandens patrankos, nupirktos už mokesčių mokėtojų pinigus laikosi valdžioje. Grybauskaitė pasiskelbia prezidente iki gyvos galvos. Lukašenka atvažiuoja jos pasveikinti, bet būna suvalgytas prezidentūros tualete užsilikusių dviejų zombių senukų. Diplomatiniai neramumai su Baltarusija.

2012m. 02mėn. Lietuva okupuojama Baltarusijos, Baltarusija savo ruožtu oficialiai, savanoriškai prisijungia prie Rusijos. Griūna Lietuvos valdžia, prarandama nepriklausomybė.

2012m. 04mėn. Iš nepriklausomybės aukuro akmens slapta klonuojamas Romas Kalanta. Masiniai susideginimai.  Nepriklausomybės judėjimas.

2012m. 06mėn. Birželio 12-oji – oficiali Lietuvos naujosios nepriklausomybės atgavimo data. Runkeliai emigravę į Rusiją, Sibiran išvežti žmonės grįžta į Lietuvą. Prezidentu paskirtas Antanas Smetona, bet kadangi jis miręs, grįžta Lenkijon per neramumus sugebėjusi pasprukti Dalia Grybauskaitė.

2012m. 10mėn. Įsivyrauja taika ir ramybė. Nėra senukų, nėra komunistinių išgamų, klonuoti šustauskai dar kartą klonuojami, po to dar kartą, o galiausiai visos kopijos pakariamos 64 didžiausių Lietuvos miestų turgaus aikštėse.

2014m. 02mėn. Žmonėms per ramu gyventi. Viskas einasi gerai. Sukuriami viskuo nepatenkinti robotai-senukai-komunistai, kurie po truputį brazda, keldami vietinės reikšmės neramumus.

2014m. 06mėn. Pastebima, kad verkšlenančių robotų prigaminta per daug. Pilietinis karas. Robotai bandomi išnaikinti zarino dujomis, bet pamatoma, kad dujos plieno mašinų neveikia.

2014m. 08mėn. Vėl pagamina Vytauto Šustausko kopija. Šįkart tam, kad nugalėtų robotus.

2014m. 09mėn. Vytautas Šustauskas pradeda vadovauti robotams. Pilietinis karas, trunkantis keturis mėnesius. Gyvų lieka nedaug.

“Niuniuodamas sau panoseje siuos posmelius:
Su kuo sutiksi tu Naujus metus?
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?
Ir kas krištolinę tau ašarą brauks,
Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks…

Rašau jums is rezervato (į kurį mane ir mano ugninio butelio brolius uždarė nelabieji krikščionys) visiem Jono Jonkos naujienu portalo skaitytojams bei linkiu visiem geru švenčių, linksmų naujujų metų ir, kad aukojimo peilis butu toks pat aštrus, kaip ateinančių metų Tigro iltys! Skiriu šiai progai Romo Dambrauskošlageri Naujieji Metai.”

Po sveikinimu pasirašo: Indenu vadas Bybio Akis

Redaktoriaus žodis: Mieli skaitytojai. Portalo Jonka.lt redaktorius Jonas Jonka taip pat prisideda prie skaitytojo Indėnų Vado Bybio Akis sveikinimų ir ragina Jus, naudojantis “susisiek” funkcija, siųsti savuosius sveikinimus. Tik taip mes galime pasidalinti gėriu, kurio, deja, valdant krikščionims demokratams – tėvynės sąjungai – konservatoriams jau beveik nebeliko.

Tęsiame etnologo Jono Jonkos lietuvių tautos istorijos įžvalgų-straipsnių ciklą. Šįkart šaunusis publicistas apžvelgia kelias, praeityje labai paplitusias, o dabar primirštas (naudojamas ne visoje Lietuvoje, o tik atskiruose jos regionuose) senovines Kūčių tradicijas.

Kiaulės upelis. Viskas vyksta taip: ant kalno užgenama gerai įmitusi, centnerį sverianti motininė kiaulė. Prie jos prieina vyriausias kaimo vyras (jeigu pastarasis dar gali vaikščioti. Jeigu negali, jo pareigas perima antras pagal amžių, įgalus savo kojomis žingsnius kalnan žengti sėklidžių turėtojas). Aštriu it Kasparo Pociaus žvilgsnis durklu kaimo matadoras smeigia paršelio širdin, žinoma, pasipila kraujo upeliai. Tada aplink kalną sustoję kaimiečiai susikimba rankomis ir pradeda judėti ratu besileidžiančios saulės kryptimi, dainuodami „oi tai kiaulė, oi kiaulela, nužudysma tą kiaulelą, kreujas teka, kreujas teka, vai tai teka, vai tai teka“. Visas smagumas – rate atsidūrę mažamečiai kaimo vaikai (dažniausiai kraujomaišos aukos) kalnelio papėdėje suklupę ant keturių (arba daugiau) savo rankyčių ir kojyčių, bando lakti žeme upeliu tekantį kiaulės kraujuką. Tokios linksmybės tęsiasi iki išnaktų, arba aušros. Labai liūdna, bet dabar šis ritualas primirštas ir aktyviai naudojamas tik Aukštaitijoje (Zarasų ir Visagino rajonuose).

Žaginio lobiai. Neatsiejama linksmo žemaitiško Kūčių vakaro dalis. Į vieno (visame lauke jų gali būti devynios galybės) šieno žaginio vidų prinešama keptų, dar karščiu garuojančių bulbiašnikų (bulvinės bandelės, kepamos antisanitarinėmis sąlygomis).  Žaginyje, už bulbešnikų pintinės pasislepia labiausiai pasižymėjęs kaimo žagintojas (jeigu žymiausias kaimo prievartautojas yra miręs, arba sėdi pagonių kalėjime, jį pavaduoja seniausias kaimo vyras). O tuomet marš visos, be išimties, kaimo moterys, mergelės ir berniukai žaginio turtų ieškoti! Kiek džiaugsmo būna bulbiašnikų pintinėlę suradus (ir suradusiam ir žagintojui, tykiai laukiančiam savo naujos aukos)! Kokių viltingų aimanų prisiklauso pramogų ištroškę žemaitiški žemdirbiai. Po visko kaimiečiai susirenka būrin ir aptaria tai, kas buvo linksmiausio – kaip moterys ir vaikai šieno kūgiuose turtą rado, kaip žagintojas linksmai laiką leido. Aptarus neeilinius nutikimus Žaginio turtų beieškant, vyrai geria naminę degtinę, muša moteris ir eina miegot kur pakliūna. Tada pabunda ryte nušalusiom galūnėm, kurias galiausiai reikia nupjaut, arba nepabunda visai.

Aitvaro laimė. Susirenka Dzūkijos kaimelio gyventojai, pririša prie aitvaro dzūkiškos duonelės kepalėli ir paleidžia laukais skrist, ant skraidymo padargo, savo kaimo pavadinimą užrašę. Aitvaras, žinoma, paskrenda kiek tais, gal kelis kilometrus ir nusileidžia gretimam kaime. Tada to gretimo kaimo, kuriame nusileido aitvaras, vyrai kaip užkandą naudodami sušalusią aitvaro duonelę prisigeria pilstuko, čiumpa kas kirvį, kas šakes, o kas ir ietį ar kalaviją, pasikinkę arklius nuvažiuoja iki duonelės kepėjų kaimo, vyrus išžudo, moteris išprievartauja, o vaikus pasiima vergijon. Tai smagiai gyventa! Dabar ši tradicija beveik mirusi, nors, tiesa, man, didžiajam etnografui Jonui Jonkai yra tekę girdėti, kad panašūs Kūčių džiaugsmai vis dar vykdomi kai kuriose gyvenvietėse Varėnos rajone.

Kuršių Kūčios. Viena žymiausių dabartinės Lietuvos teritorijos senovės genčių – Kuršiai. Kas yra kuršiai, paklausite Jūs. Kuršiai yra seni, greičiausiai ne vienos venerinės ir odos ligos kamuojami, ilgomis barzdomis pasidabinę, atšiauraus Baltios jūros vėjo nugūrintų veidų nešiotojai – žvejai. Apie moteris-kuršes archeologiniai radiniai tyli, todėl manoma, kad Kūčios šiems senovės Lietuvos smirdukams buvo tokios pačios, kaip ir paprastos dienos – nepritekliaus, termiškai neapdorotos žuvies ir homoseksualizmo fiesta.

Pastarosiomis dienomis gaunu itin daug gerbėjų laiškų. Suprantama, kad dabartinio, šventinio meto Jono Jonkos pasekėjų (jonkistų judėjimo narių) norai, įgeidžiai ir problemos – šventinės. Apžvelgsiu įdomiausius skaitytojų žinutėse aptiktus klausimus.

● Skaitytojas, pasivadinęs “Senu Anonistu” klausia: “Sveiki, man jau 42 metai. O aš seksu vis dar užsiiminėju vienas. Sakykite, kaip man pagaliau pasipist?”

Jonas Jonka atsako: Bočių patarlė byloja: „nesiseka su moterimis, eikite prie vyrų“. Šiuolaikiniame, skubėjimo ir laiko stokos kupiname vyro pasaulyje yra labai daug pagundų. Viena iš jų – onanizmas (kitaip dar vadinamas masturbacija arba skūros makačialinimu). Vienok, tai nėra taip blogai, „Masturbacija yra seksas su žmogumi, kurį Tu tikrai myli (©Woody Allen). Kaip saviveiklos pagundoms nepasiduoti? Manau, kad klausimą reiktų adresuoti Evelinai. Ji tikrai žinos ką daryti.

● Liutauras Liubickas postringauja: „Mano tėvas jau yra senas, nes jam greitai sueis penkiasdešimt. Ką anam Kalėdoms padovanoti?“

Jonas Jonka, žinoma, padeda skaitytojui: Geriausia dovana tokio solidaus amžiaus ilgašakiui gyvybmedininkui – taip, ne kas kitas, o sena gera, laiko patikrinta eutanazija. Procesas greitas, neskausmingas ir nereikalaujantis didelių piniginių, anei emocinių išlaidų. Pirmyn, Liutaurai, griebkite pirmą po ranka pasitaikiusį kietą daiktą ir užtvatykite nelemtą senolį! Jeigu mokate saugoti paslaptis ir ilgai nesakysite, kad įvykdėte šią gerumo akciją, dėl kažkokių priežasčių mūsuose vadinamą kriminaliniu nusikaltimu, bei prieš senuko mirtį įkaitinto lygintuvo draugijoje išgausite jo banko kortelės PIN kodą – kelis metus džiaugsitės nelabai didele, bet šiokia tokia pensija.

Tačiau yra ir subtilesnių būdų senukui nudaigoti. Jeigu gyvenate pasiturinčiai ir it „Senas Anonistas“ palaikote agresyvų, stilingą ir greitą gyvenimo tempą, nupirkite ilgaamžiui motorines žiemines rogutes su įmontuota GPS sistema – tegul pats išvažiuoja į mišką, ten sušąla į ragą ir nusibaigia lėta, bet, kiek teko girdėti, neskausminga mirtimi. Nepamirškite autorogių įrangos nustatyti reikiama kryptimi. Geriausiai tinka gūdi Labanoro giria, arba miškas kur nors už upės ar upelio, per kurį nėra perkėlos.

Trečiasis Jums rekomenduojamas būdas – netikrus jo dantis išmirkykite kalio permanganato ir natrio glicerino tirpale. Štai ką aš vadinu Kalėdine staigmena!

Žinoma, jeigu tikrai mylite savo tėvą, intymusis, uždaužymo sunkiu, kietu, pageidautina buku daiktu (tarkime, pelenine) būdas geriausiai atspindėtų aplink tvyrančia Kalėdų dvasią.

● Igoris iš Vilniaus elektroniniame laiške klausia: „Norėčiau Kalėdos pradžiuginti savo žmona. Ką jai iškrėsti tokio smagaus? P.S. Esu rusas.“

Jonas Jonka visada padeda rusakalbiams, bandantiems rašyti lietuviškai: Tai, kad esate rusas, viską keičia kardinaliai. Bent jau per šventes nespjaukite į savo rusišką kilmę. Žmona tikrai bus labai laiminga ir Jumis didžiuosis, jeigu gruodžio 24osios vakarą grįšite mirtinai girtas ir keletą kartų, lengvu judesiu, vošite jai į pilvą sunkiu kumščiu arba lengva pėda. Nenukabinkite savo burliokiškos nosies, improvizuokite!

● Dar viena labai įdomi žinute atkeliavo iš Varėnos rajono, Nausėdžių kaimo. Vytautas Petkevičius klausia ką daryti, jeigu pinigų nėra, nes valdžia viską išvogė. Taip pat pripažįsta, kad nėra numiręs, o tik slapstosi, besibaimindamas ilgų korumpuotos Lietuvos teisėsaugos rankų, kad nereikėtų mokėti baudos už šmeižtą ir sėdėti kalėjime.

Tarybinis politologas pritaria Vytautui iš Varėnos rajono: valdžia tikrai viską išvogė – pinigus, namų apyvokos daiktus, lietuvišką garbę, slavišką orumą. Nepasiduokite, Vytautai, juk neveltui sakoma, kad Kalėdos – stebuklų metas. Slapstykitės tolau! Brangsta komunalinės paslaugos, brangsta ir vaistai. Greitai tauta išmirs nuo ligų, komunalinių paslaugų ir degradacijos, o tada, kai visi uniformuotieji išdvės – galėsite vėl gyventi kaip nusipelnėte – laisvo žmogaus gyvenimą.

Aš vis dar menu ir gyvenime stengiuosi orientuotis pagal tokius Jūsų literatūrinius šedevrus kaip „Durnių laivas“ ir „Durniškės“. Broli, laikytis, netrukus užsuksiu, išgersim degtinės!

● „Senas Anonistas“ atsiuntė dar vieną džiugų laiškelį: „Namie atlikau pikantiškus eksperimentus su įvairiais aštriais daiktais. dabar iš sfinkterio kyšo kaktusas ir veržliaraktis. Ar aš vis dar nekaltas?“

Taip, nuotaikingasis socialdemokrato 2000 Jono Jonkos ramybės drumstėjau. Jūs nekaltas (su sąlyga, jeigu neplyšo Jūsų mergaplėvė)! Ji vis dar vietoje? Taip? Tuomet viskas gerai. Nurimkite.

● „Šiandien sapnavau, kad kažkada, tarpe tarp Kalėdų ir Naujų Metų, legaliai laikomu medžiokliniu šautuvu iššaudžiau savo šeimą, o po to nusišoviau pats. Ką tai galėtų reikšti?“ sunerimo Medžiotojas Algirdas.

Algirdai, nėra ko nerimauti. Veikiausiai sapnas yra pranašingas ir išganingas. Vos tik Jėzaus gimimo minėjimas pasibaigs – griebkitės šautuvo ir imkitės darbo. Pirmiausiai patariu susidoroti su savo bufetininke žmona, vėliau imkitės savęs. Juk tikras vyras gali atsipalaiduoti bent per šventes, ar ne, Algirdai?

●  Pakso Žmona teiraujasi: „Vyrui Kalėdoms nupirkau tokį komplektuką: laikraštį „Komjaunimo Tiesa“ ir punduką binto. Ar jis bus laimingas?“

Jonas Jonka Pakso Žmonai atsako: žinant jūsų vyro, R.Pakso, pomėgius, užtikrinu – jis tikrai, garantuotai, šimtu procentu bus patenkintas šia dovanėle.

● Kostas Kubilinskas raštu suokia: „Dabar esu numiręs, nes paspringau degtine. Ar aš normalus?“

Psichologas Jonas Jonka atsako: Beveik normalus. Būtumėt visiškai normalus, jeigu išduotumėt ir sušaudytumėt dar keletą miško brolių kuopelių.

● Medžiotojas Algirdas rašo vėl: „Pavogiau viešbutį. Sakoma, kad iki Kalėdų reikia grąžinti visas skolas. Ar man gražinti savo viešbutį, kuris dabar užrašytas ant mano bufetavos, valstybei?“

Jonas Jonka atsako: Algirdai, Tu eiklus medžioklinis močiakrušy, kiek kartų turėsiu kartoti, viešbutį tu ne pavogei, o susikombinavai. Gyvenk, vešėk ir toliau pripampęs degtinės šaudyk bet kur.

● „Senas Anonistas“ atsiuntė ir trečią žinutę! „Kai buvau mažas, nes dabar jau esu didelis ir man 42 metai, pas Medžiotoją Algirdą gyvūnų skerdikų suvažiavimuose dirbau varovu. Medžiotojai prisigerdavo miško nameliuose, liepdavo man pas juos ateiti, tada išrengdavo nuogai, visur liesdavo ir liepdavo šokti krakoviaką. Aš taip ir darydavau. Vieną kartą, medžiotojas, kurį vadindavo Bradu, iš kamufliažinių kelnaičių išsitraukė savo varpą ir įrėmęs į veidą šautuvą, grasindamas nužudyti, liepė daryti kai ką, ką baisu prisiminti. Aš to nedariau, nes esu orus, ir po to mane Medžiotojas Bradas nušovė. Ką man daryti?“

Jonas Jonka nuramina „Seną Anonistą“: Nesupratau klausimo.

Tai tiek laiškų šiam kartui, mieli socialistinio kalėdinio portalo Jonka.lt fanatikai. Jonkininkai, laikykimės išvien! Nekantrauju susitikti vėl ir vėl! Iki greito pasimatymo!