Labas vakaras,

Jono Jonkos blogo elektroninė sistema siunčia jonka.lt skaitytojo laišką.

Skaitytojo vardas: Sobaka Stanislavas

El. pašto adresas: sobaka.stansilov@gremlin.ru

Skaitytojo laiškas:

Raportuoja Sobaka Stanislavas, žmogaus teisių pasyvistas, specialusis nuncijus prie Šventojo stačiatikių bažnyčios sosto Kremliuje, socialistinio Jono Jonkos naujienų portalo reporteris bei apžvalgininkas. Čia mano nuotrauka.

Per tą laiką kol nebuvau Lietuvoje (red. past. – gerbiamas žurnalistas jau tikrai seniai nebuvo Lietuvoje, mat ilgą laiką (nuo 2005m.) gyvena ir dirba Maskvoje), Jūs mieli tautiečiai vėlei patyrėte stiprų nacistų smūgį. Rašau, Jums mieli skaitytojai, sunerimęs dėl nepaprastosios padėties susidariusios Lietuvoje viename straipsnyje paneigus Holokaustą.

Tačiau ne tai svarbiausia (red. past. – mieli skaitytojai, sužinokime, kad Kremliuje, žydų genocidas, buvo jis ar ne, arba galimai jo metu žuvusių žydų skaičius varijuoja pagal patį naujausią prezidento dekretą. Šis dokumentas išleidžiamas kartą ar keliskart metuose, nelygu su kuo tuo metu yra broliaujamasi). Kur kas akiplėšiškiau skamba abejonės Tautų Tėvo Stalino Teisingumu!!!

Džiugu pastebėti, kad šis akibrokštas nepraslinko pro akis ir kitiems Kremliaus šunims, lygiai taip, kaip aš, išsibarsčiusiems po visą pasaulį. Štai neoficialioji Hamas garbės konsulė Tel Avive, sugyvulėjusių žmonių teisių aktyvistė Dana „Riapiačkaitis“ Internęšional, savo puslapyje neva piktindamasi įžūliu siekiu sumenkinti Niurnbergo teismo sprendimus, tarp eilučių visa savo širdimi išreiškia paramą Stalino politinės veiklos metodams. Šitai aš lengvai pastebiu, mat ir pats jau ilgą laiką dirbu tam pat šeimininkui.

Feminizmu serganti pacientė (lot. nedapisitis magnus – tai tokia liga, kamuojanti tiek jaunas bei neišvaizdžias, tiek ir brandaus amžiaus paneles, niekad nepatyrusias vyriškosios lyties atstovų glamonių – red. past.) liaupsina marksistinę visuomenės sanklodą bei ilgisi rusiškosios tvarkos Lietuvoje. Turėdamas nemenką stalinistinių pamokslų sakymo patirtį, taipogi tarp eilučių prityrusia leninistinio sakalo akimi aš išskaitau stalinistinio ir leninietinio rėžimų asociacijas su tvarka, griežtumu ir didybe, arba kitaip – sustandėjusia milžiniška varpa, jos dar nemačiusios moters tarpvietėje.

Gerbiama pyderjugendo atstovė savo rašliavose pateikia daug kliedesių, kurie man, kaip senam komunistui yra labai artimi širdžiai. Gaila, kad jaunoji tovariščė savo kūryboje nepernelyg  daug dėmesio skiria tautų matuškos šlovingiems darbams liaupsinti.

Red. past.: Riapiačkaitis Internęšional taip pat yra pagarsėjusi savo vaidmeniu filme „Alien versus Predator“, kuriame jai atiteko Alieno patelės rolė.

P.S. Noriu pasakyti, kad susiradau naują darbelį – šeštadieniais kremliuje aukoju Šv. Mišias. Kaip popas.

Šuo Stanislovas. Raudonoji aikštė, Lenino mauzoliejus, Kremlinas, Maskva. Telegramą baigiu.

Pagarbiai,
Blogo jonka.lt robotas Petkevičius

Atšventus penkiasdešimtmetį, mano gyvenime kai kas pasikeitė. Manau, visi žino kas tuos pokyčius nulėmė, todėl nesiplėsiu. Trumpai -  tiesiog pradėjau norėti geriau. Ieškoti geresnio… Geresnio automobilio (netrukus draugas partietis iš Rytų Vokietijos parvarė naujutėlaitį plastmasinį Vartburgą ir iškeičiau jį į savo pilką 21 Volgą), puošnesnių aksesuarų (partiniais reikalais viešėdamas Rumunijoje iš vietinių čigonų praktiškai pusvelčiui (debilai) nusipirkau storiausių, labiausiai blizgančių auksinių grandinių), jaunesnių gyvenimo partnerių. Dabar galėtum pagalvoti, kad kiek per jaunų, bet…. Buvo gūdūs 1987 metai.

Lengvosios atletikos manieže, Vilniuje, vardan geresnės sveikatos (nors ir taip nemažai gėriau, bendra fizine būkle pilnai patenkintas nebuvau) pradėjau mėtyti diską. Menu kaip dabar, prieš akis stovi jis – tvirto, muliško sudėjimo, kiek paglebusių žandų, plačių pečių, muskulingų rankų, žaibu neperkertamo sprando… Ach…. Taip, Jūs teisūs, rašau apie ateities daugkartinį olimpinį ir europinį disko mėtymo į tolį čempioną Virginijų A. Lėkštės svaidymo meno mokėmės pas ta patį Sąjungos aukščiausios atskirties sporto meistrą, todėl kartais matydavau jį pačiame manieže, ant vejos, rečiau, jeigu pasisekdavo, vyrų persirengimo kambary, o išmušus mano laimės valandai – vyrais prifarširuotame rūbinės duše, tarp nuo žemės kylančių karšto vandens garų, tarytum besisklaidančios, atleto kūną pamažu atidengiančios dūmų užuolaidos. Tarp mūsų pradėjo kažkas megztis, nutuokiu – veikiausiai magiško,  tad susitikusius vyriškus žvilgsnius palydėdavo valiūkiška, manojoje pusėje – patyrusi, o Virginijaus pusėje, nustačiau, kiek nekalta šypsena.

Šypsena po šypsenos, žvilgsnis po žvilgsnio, akies mirktelėjimas po akies mirktelėjimo, pradėjome šnekučiuotis ir, 1987 metų žiemą, bijau sumeluoti, bet, atrodo, lapkritį mes pas mane namie jau gėrėme degtinę. Nesmerkite, tokie buvo laikai – vyresniam vyrui jo namuose išlenkti degtinės taurę su šešiolikmečiu sportininku, šviesia ateitimi, nebuvo jokia nuodėmė. Dabar viskas kitaip. Dabar daug blogiau. Prie ko Kubilius privedė šalį?

Nenukrypsiu nuo pagrindinės pasakojimo ašelės – liliputų. Man labai patikdavo liliputai. Man jie patikdavo taip, kad didžiausia tuometinė mano svajonė buvo mesti kurį nors, atsitiktinai sutiktą į artimiausias stiklines duris. Ne, ne į langą, ne persukus aukštyn kojomis meistriškai žemyn galva tvoti  jį ar ją į betoninį grindinį, bet, sučiupus tarytum diską, tris kartus, pakėlus vieną koją, apsisukti ir ne savu balsu riaumojant, barkštelti neūžaugą į išblizgintas Vilniaus univermago duris (pabrėžiu – duris). Keisto būta noro, bet Jonas Jonka nebūtų senas geras partorgas, kurio galvoje ne tik gimdavo nežemiškos fantastiškos svajonės, bet tos dar būdavo ir šimtu nuošimčių įgyvendindamos.

Kodėl aš pradėjau apie lengvaatletį disko metiką Virginijų A.? Ogi todėl, kad jis pradžioje buvo tik gudraus mano svajonės įgyvendinimo plano dalis. Pripažinsiu – diską svaidžiau tik dėl Virginijaus. Šitas sportas man atrodė debiliškas, nelyginti sportinis ėjimas, o jeigu ne Virgutis, niekaip nebūčiau prisivertęs kažkuo panašaus užsiiminėti. Vėliau paaiškėjo, kad Virgis buvo ne tik mano svajonės išpildymo raumeningiausias įrankis, bet ir gražus gyvenimo tarpsnis.

Žinojau, kad liliputo vienas nepakelsiu. Nebuvau toks stiprus. Juo labiau, neišgalėsiu į vitrininius univermago vartus jo sviesti taip, kad kibirkštys šonuosna išsipyzdečintų.Virginijus gi tam buvo tinkamiausias pasirinkimas.

Mano bute geriant degtinę, pokalbį ir nukreipiau šia tema.

-Virginijau, ar tu mane myli? – apsimestinai nedrąsiai paklausiau, nudelbdamas akis žemyn (iš tikro, tai ne žemyn, o į disko metiko, tuomet šešiolikmečio, Virginijaus genitalijas, pūpsančias iš po Vengriškų džinsų užtrauktuko).

-Oi – nustebo Virginijus – tokio klausimo nesitikėjau…

Tada jis jau lyg stojosi eiti, tačiau aš, situacijoje nepasimetęs, daug praktikos tokiuose reikaluose turintis senas komunistas, pačiupau jį už rankos ir pasakiau:

-Virginijau, būk atviras sau…

-MYLIU! – suriko Virginijus ir jo stambų veidą papuošė ne tik gintarinė diskometikiška šypsena, bet ir tarybinių steroidų prisodrinta sūri vyriška ašara.

-Tuomet turi kai ką dėl manęs padaryti…

Išdėsčiau visą planą ir Virgis nė nedvejojamas sutiko, mat taip karštai mane mylėjo.

Pavasarį mes prigaudytais liluputais jau buvome užpildę du penkių litrų talpos stiklainius. Šerdavom juos žalia mėsa ir kartas nuo karto atsukę sloinikus, iš viršaus pabadydavome pagaliais, kad būtų piktesni. Vakarais organizuodavom jų kautynes tarpusavyje. Rytais jie kaudavosi su miško žvėrim – vilkais, lapėmis, usūriniais šunimis, bryde kurmių. Dieną – su stambesniais paukščiais: vanagais, gaidžiais, kuosomis…

Ir štai atėjo tas momentas. Į sportinį krepšį įsidėjome keturis liliputus. Tuos, kurie per kelis mėnesius buvo geriausiai pasiruošę kilniajai misijai. Sėdome į septintą troleibusą ir po keliolikos minučių abu (aš ir Virginijus) žiūrėjome į Vilniaus  Universalinę parduotuvę. Riugsojome prieš pat įėjimą ir iki svajonės liko tiek nedaug – liepti Virginijui iš sportinės terbos ištraukti liliputą ir mesti jį į stiklines duris…

Tęsinys už poros dienų. Būkite pasiruošę…

Labas vakaras,

Jono Jonkos blogo elektroninė sistema siunčia jonka.lt skaitytojo laišką.

Skaitytojo vardas: SOLOMON!

IP adresas: 92.123.72.136

El. pašto adresas:  solomon@pnp-rockers.com

Skaitytojo laiškas:

Sveiki visi, kas mane gerbet ir kas manę nekenčiat ir kas gaudot dėl to, kad nupliko plaukai ir vedat dvi minutes šlovės ir slaptą kamerą ir kitaip gadinatės savo reputaciją ir virtot, pagal jūsu žargoną „Šūdinais šūdažmogeis“. Taip, če apie tave, ramauskas.

I EM A CHOOSEN ONE!!! Noriu kad visi tai išgirstume ir pripažintumėt. Aš esu tas, kurio pilnas visas Vilnius ir tas kurio jūs nenugalėsit net kad ir kaip norėti galit!

Ir eikit nachui visi kas čia aceit mano interviu varot. Ir tu debile jonka ir dar robertas kur Tadas Vidmantas ten dar varo ant visų. Aš už jus visus geresnis nes aš esu spaudos centras o ne jūs ten visokie cinikai blogai. Ir tu jonka, aš tau ir wordas pavyngiuoja mano klaidas ir užpisi tu mane dėl to kad aceit irgi kovotojes prieš sistemą nors iš tikro su anarchistais ir tadu robertu sėdit tą patį bybį apžioję ir populiarumo norit. Eikit visi nachui.

Gerai tie anarchistai durnelei kur Kasparas  Pocius žvairas debilas yra parašė, kad ne jums mane pagaut. Nors nerašė iš tikro nes aš su jeis nesikalbu jau daug laiko.

Dabar tokie kaip jūs sukūrėt tą grupę facebooke ir premijes duodat ir galvojet kad kažkas mane įduos jums? Jūs debilai esat. Va ką aš pasakysiu. Jums ne mane pagaut eikit pagaudikit žuvu tvekiny, dalbajobai hahahahahhaa. Eikit nachui.

Dabar numirė Brazauska ir laukit Vilniuj tagų mano AMB vietoj Solomon.  Ką tada lavona gaudisit? Eikit nachui vaikai sodomija.
Pagarbiai,
Blogo jonka.lt robotas Petkevičius

Jonka.lt redakcija savo ruoštu primena: tapk Jono Jonkos gerbėju jau dabar ir glabūt vėliau neteks gailėtis!

Spalio 25 dieną, portale anarchija.lt buvo paviešintas interviu su turbūt kontraversiškiausiu šių dienų kovotoju prieš nusistovėjusią tvarką ir visuomeninę luomų sistemą, Solomonu. Portalo jonka.lt surastas (ieškojimas ilgai netruko, mat pažįstame šį žmogų ilgiau nei penkis metus) ir pakalbintas grafitti meistras, paklaustas apie anarchija.lt išspausdintą interviu sako: „Jokio interviu nesu davęs. Dabar tai pirmas kartas, kuomet kalbu su žurnalistais. O Kristupo Š. nesu matęs akyse. Tai dar vienas unikalios lietuviškos žiniasklaidos pavyzdys, kuomet siekdami populiarumo neaiškios kilmės puslapiūkščiai, naudodami skambius vardus, kelia savo populiarumo reitingus.“

Apie lietuvišką žiniasklaidą, gatvės meną, tikslą išsprogdinti nusistovėjusią visuomeninę sistemą ir praeities nuoskaudą ir pasikalbėjome su greitai trisdešimties sulauksiančiu Vilniaus „undergroundinio“ meno atstovu Andrėjumi, arba tiesiog Solomonu.

Žymusis pokalbis, paviešintas internete. Apie anarchija.lt ir Kristupą Š.

- Pakalbėkime apie žymųjį Jūsų interviu, duotą internetinio portalo anarchija.lt žurnalistui Kristupui Š.
- Jokio interviu nebuvo. „Žurnalistas“ (įtraukite į kabutes) viską tiesiog išsigalvojo. Suprantu, kad dabar esu ganėtinai žinomas personažas (taip, būtent personažas, nes, garantuoju, nei Kristupas Š., nei Algis Ramanauskas tikrųjų mano asmens duomenų nežino ir žinoti negali), todėl neaiškaus skaidrumo, atseit visuomeniniai portalai, naudodamiesi mano meniniu įdirbiu, stengiasi prisivilioti naujų lankytojų. Pavyzdžiui, „googlas“, įvedus žodį Solomon, tą interviu išmeta antrame puslapyje. Įsivaizduoju, kiek lankytojų tie sukčiai sulaukia per dieną vien dėl to. Juk esu beprotiškai populiarus. O dar straipsnio pabaigoje parašė, kad mano pageidavimu kalba netaisyta. Žemiausias lygis.

- Panašu, kad esate kontraversiškiausia internetinė pastarųjų mėnesių asmenybė

- Tikrai taip, panašu, kad esu. Man patinka populiarumas. Žmonės ieško manęs paieškos sistemose, domisi kas aš toks, bet jie tikrai neras. Kodėl? Todėl, kad apie mano, kaip personažo egzistavimą nežino net mano tėvai. Žino tik keletas man labai artimų žmonių, kurie, duodu ką norit nukirst, neišduos manęs.

Gatvės menas. Apie šimtus piešinių ir tūkstančius „tagų“.

- Būtų tiesiog nuobodu kalbėti, gvildenant temą, ar „tagai“ yra menas. Pakalbėkime apie Jūsų graffiti stiliaus piešinius. Kelis jų esate sukūręs būtent Vilniuje.

- Kai atvažiavau į Vilnių tęsti magistro studijų, maždaug 2004-aisiais, visą tai pradėjau. „Tagų“ jau nesuskaičiuosiu, nes jų yra visur – nuo Grigiškių iki Naujosios Vilnios. Taip pat jų yra ir kituose Lietuvos miestuose, šiek tiek Kaune, šiek tiek Klaipėdoje, net Trakuose. Piešinių esu nutapęs ne vieną dešimtį. Nuo 60 nustojau skaičiuoti. Manau, kad jų turėtų būti per šimtą, bet dabar piešinių nebepiešiu. Tik „taginu“.

- Ar laikote save gatvės menininku?

- Kvailas klausimas. Žinoma, kad taip.

- Tai visgi, ar „tagus“ galima vadinti vizualinio meno šaka?

- Dar vienas idiotiškas klausimas. Juk ką tik sakei, kad apie tai nekalbėsime.

Tikslas pateisina priemones. Apie globalinį atšilimą ir „Facebooko“ grupes.

- Visgi, koks yra Jūsų veiklos tikslas. Koks jis buvo Solomono pradžioje ir koks jis yra dabar?

- Viskas prasidėjo nuo to, kad man patiko piešti. Piešdavau ranka, o vėliau išbandžiau aerozolinius dažus. Be tikslo pripiešiau dešimtis, o gal net šimtus piešinių, bet susimąsčiau. Juk aerozoliniai purškikliai ardo ozono sluoksnį, išmestos dujos į šiltnamio efekto paveiktą atmosferą. Supratau, kad betikslis sienų marginimas pavertė mane sistemos auka. Nuo to laiko į rankas paėmiau storą flomasterį („markerį“) ir nesiliauju „taginti“ sienų. Žinot, man tai velniškai gerai gaunasi.

- Grįžkime prie tikslo. Kodėl tai darote?

- Mano tikslas – visuomenės supriešinimas. Taip, aš esu anarchistas. Bet ne tas anarchistas, kuris dirba universitete, dėsto studentams, ruošia pilką masę ir po to, ištikrinęs kontrolinius darbus, sėda prie Apple kompiuterio ir rėkauja, kokia bloga mūsų visuomenė. Niekur nedirbu. Studijas baigiau. Deja, bet tuo nesididžiuoju. Naudoju „Dell“ kompiuterį, parodydamas, kad galiu apsieiti be „Apple“ produkcijos, kurios vergais tapo daug jaunų, atrodo, mąstančių žmonių. Grįžtant prie visuomenės supriešinimo – man pavyko. „Facebooke“ susikūrė grupės, siūlančios mane pagauti, grupės, palaikančios mane ir grupės, siūlančios pagauti tuos, kurie siūlo pagauti mane. Tai ir yra visas anarchijos grožis. Kas bus toliau? Nežinau. Tikiuosi, kad kažkas bus. Neturiu plano. Tame ir yra tikrasis anarchijos grožis. Nestruktūrizuotas maištas, neapgalvoti į priekį keli ėjimai. Tegul visuomeninės luomų sistemos skilimas vyksta natūraliai. Na, beveik natūraliai.

Apie pirmą ir paskutinį viešą pokalbį su žiniasklaida.

- Kodėl sutikote duoti interviu būtent portalui Jonka.lt?

- Todėl, kad jame nėra reklamos. Šitam puslapyje, nevadinčiau jo portalu, nebent juokais, yra viskas, ko reikia tikram laisvės kovotojui – skambių lozungų, mąstančių komentatorių, tikro noro suskaldyti dabartinę valdžios sistemą ir t.t. Kitas dalykas – jį skaito nedaug žmonių. Spėju, kad kokie 300 per dieną. Man nereikia reklamos. Aš noriu vienintelį kartą būti išgirstas. Negi nori, kad Tave girčiau?

- Pabaigai, kokią iliustraciją įdėti šio straipsnio pradžioje?

- Jeigu rasi, įdėk Banksy žiurkę Liverpulyje, nes ji, dabar kainuojanti milijonus svarų, puikiai parodo, kokia supuvusi (teisus buvo Andrius Mamontovas) yra mūsų visuomenė.

- Ačiū už pokalbį, Andrėjau.

- Ačiū Tau. Reikės pasikalbėti už poros metų, apžvelgiant mano darbo rezultatus. Viešumo nenoriu, todėl atsakingai pasakysiu, kad jokių interviu jokiems internetiniams puslapiams, nei laikraščiams daugiau neduosiu. Visi, kurie bus paviešinti lai būna laikomi tiesiog melu. Gana spekuliuoti mano vardu. Be to, dėl šio pokalbio būk pasiruošęs kentėti. Bendraudamas su manim, pats tapsi visuomenės priešu. Tėvai pasakojo, kad panašiai buvo ir komunizmo laikais.

Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, negu galima įsivaizduoti. Praėjusių kalendorinių metų (2009m.) gruodžio gale buvau pakviestas šventinės vakarienės, tada dar gyvo, Gerb. Prezidento ir neblogai kuilių tarpe žinomo, šviesaus atminimo komunistų partijos sekretoriaus  Algirdo Mykolo Brazausko namuose. Vaišės buvo neprastos, tik va, ant stalo puošmenos – susiraukšlėjusio kepto centnerinio paršelio akys, visos vakaronės metu atsuktos į mane, man pasirodė įtartinos.

Kai svečiai prisigėrė arielkos, ir kas kur, išsivolioję burokų mišrainėse, sumigo, ir kai iš apėsto paršelio didybės tik apdegusi galva beliko, aš, tvirčiausias, alkoholio skanautojas, labiausiai patyręs sovietinis prelegentas, nusprendžiau tas akis patyrinėti. Priėjau, pabarškinau nagu, žiū, blet – tos kažkokios keistos, tarytum stiklinės ir kažkaip keistai sukiojasi, tokį, zzzz roboto garsą leisdamos. Sumojau, kad tai ne kiauliuko akys, o tikriausios vaizdo kameros.

Visą vakarą buvau įdėmiai stebimas. Bet kam aš toks įdomus?  Kas galėjo šitaip pasielgti. Padėkojau Dievui, kad paršelio nevalgiau, kad ir kaip skaniai tas atrodė. Maža to, anas dar buvo ir užnuodytas ir svečiai ne rusiškos degtinės padaugino, o paršelyje prifarširuotų nuodų apsvaiginti tartum musės žiemai pobūvio salėj, komos būsenos, sugulė.

Susirinkau daiktus ir greitai pasprukau pro galines pobūvių salės duris. „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kam reikalinga mano, šviesaus ir teisingo žmogaus mirtis?“. Tik šios mintys sukosi galvoje.

Kitą dieną atvažiavo mano sūnus su žmona ir atsivežė kiaulienos karką, liežuvį ir veidą. Paprašė išvirt šaltienos ir nė nespėję išgerti viso juodos palaidos indiškos arbatos su drambliuku puodelio, pakilę, mandagiai atsisveikinę išvažiavo. Vienturčio sūnaus prašymas man šventas, todėl, sveteliams išvykus puoliau peiliu knibinėti kiaulės veidą.

Pradėjus gaminti gurmanų džiaugsmą (šaltieną), virtuvėje stojo keistas kvapas. Kažkur jau jį buvau užuodęs. Taip! Jutau jį vakar, sklindanti nuo įstabaus Algirdo Brazausko nušauto paršelio, senų komunistų puotoje. Ar ir mano vienatinis sūnus prie sąmokslo prikišęs rankas?

Apsižvalgiau. Virtuvėje kažko trūko.  Sūnus pavogė indų šluostymo rankšluosčius ir indelius, kur laikydavau pipirus, druską ir kalendą. Ar maža mėginimo nunuodyti, sūnau, ar būtina mane, seną socialistinį didvyrį dar ir apšvarinti?

Į unitazą išpyliau visą verdamą košelienos masę, užblokavau sūnų „Skaipe“, ištryniau jo telefono numerį. Aš tau visą savo gyvenimą paaukojau, o tu su savo kūrva mane nunuodyti bandot, o galiausiai dar ir apipyzdinate? Ne, šito tai jau nebus. Dar turiu krislą tarybinės savigarbos. Eik velniop, sūnau!

Šitaip, nutraukęs santykius su sūnumi, likau visiškai vienas. Tiesą sakant, beveik vienas, dar buvo toks kaimynas, su kuriuo nevengiau ir vis dar nevengiu bendrauti. Tai – tarybinis mokslininkas Kazys Šinkūnas, buvęs VU politinės žurnalistikos dėstytojas, dabar jau pensinio amžiaus, kažkodėl manantis, kad tai aš ir pastačiau komunizmą. Man jo manymas nekliudo, net patinka, todėl neprieštarauju jo mintims. Su Kaziu Šinkūnu, dėl sveikatos gerdavom degtinę ir valgydavom rusiškus koldūnus iš „Norfos“, nes pigūs ir skanūs.

Vieno eilinio išgėrimo (dėl sveikatos) metu papasakojau jam kas nutiko. Kazys atsistojo, apsidairė ir pradėjo nervingą tiradą: „Tave nuodija. Tave apvaginėja. .Tu esi stebimas. Pažiūrėk į šitą lempą, ant pietinės tavo sienos. Joje įtaisyta filmavimo kamera“.

Įsižiūrėjau į lempą. Joje tikrai buvo įmontuotos modernios vaizdo sekimo priemonės.

Šviestuvą išardžiau, apipylęs degtine padegiau ir dar liepsnojantį išmečiau per langą. Kad žinotumėte, koks palengvėjimas į mano raudoną dūšią atėjo! Tuomet Kazys, senas įžvalgus komunistinis mokslininkas, pažvelgęs į ortakį tarė: „Per šitą ortakį tave nuodija. Taip pat jie nuodijo ir mane.“

„Yra tik vienas būdas nugalėti nuodus. Taip, kaip nugalėjau aš“, tęsė jis „privalai prie ortakio, už medvilninio siūlo pririšti cibulį.“

Padariau kaip lieptas ir – bravo, Kazy! – nuodingų dujų purškimas į mano virtuvę liovėsi.

-Kaip manai, kas ir kodėl mus norėjo nugalabyti? – paklausiau išmintingojo kaimyno.

Šis šyptelėjo ir išklojo tiesą:

-Pagalvok, Jonai Jonka, kas ir kodėl galėtų norėti mūsų, šviesuolių mirties?

-AMERIKONAI, KARTU SU KUBILIAUS VYRIAUSYBE! – pašokęs su taure degtinės sušukau.

- Man jau patinka kaip tu mąstai. Tu visiškai teisus. Amerikoniškos lervos nori kad mes, socialistiniai darbo ir mokslo didvyriai dingtume nuo šitos, kapitalistinės žemės paviršiaus. Pasakysiu dar kai ką – tęsė draugas kaimynas – mes turime kai ką padaryti, bet noriu, kad tai liktų tik tarp mūsų. Aš tiksliai žinau kas visu tuom užsiima, bet anksčiau bijojau kam nors sakyti, kad nebūčiau palaikytas bepročiu. Jau ne kartą, su būriu kitų laisvos Lietuvos rezistentų, esu priverstinai gydytas psichiatrinėse ligoninėse. Žinoma, be reikalo.

Taigi, – nenutilo Kazys – mes turim nužudyti tą klaikią senę iš antro aukšto, Kubiliaus pakalikę, kuri vakarais pasiverčia varnėnu, tupi ant tavo palangės, klausosi ką mes kalbam, į „Olympus diktofoną“ viską įrašinėja, o galiausiai, paleisdama slaptai darytus įrašus, viską raportuoja vyriausybės posėdžiuose. Mes tiesiog privalome tai padaryti, Jonai, bet ar tu supranti, kaip mes rizikuojame, jeigu kas nors sužinos?

-Žinau, Kazy, visada sugebėjau tinkamai įvertinti riziką, ir teisėtai Tarybinei valdžiai įduodamas girių banditus, kitų neišmanėlių dar vadinamų partizanais, ir  partijos susirinkimuose skųsdamas „Nemuno“ gamyklos darbuotojus, šiems ką nors tik burbtelėjus ant mūsų mylimos Partijos. Pirmyn, drauge komuniste, padarome tai kartui ir visiems laikams! – Ryžtingiai sušukau.

Naujų metų kaimynė nebesutiko. Nesakysiu, kur paslėpėme kūną, nes ir tarp Jūsų gali būti Kubiliaus šnipų. Nesupykite. Tiesiog dabar tokie laikai. Turiu išlikti budrus.

Reziumuosiu savo pasakojimą – nerašiau todėl, kad iškart po naujų metų Kazys Šinkūnas vėl buvo suimtas ir priverstinai, kartu su kitais Laisvės kovotojais, gydomas Žiegždriuose. Praeitą savaitę jį išleido.

Visą tą nerašymo laiką slėpiausi Panemunės šile, Kaune, nes bijojau, kad kankinamas Kazys galėjo prasitarti apie žmogžudystę. Pasirodo, Draugui (iš didžiosios raidės), buvo lupami nagai, prelegentas aštuonias savaites praleido už virvės pakabintas aukštyn kojomis, bet represantams nepasakė nei žodžio – didvyriškai, tarytum Marytė Melnikaitė, tylėjo kaip akmuo.

Aš grįžau. Manęs nebenuodija. Grįžo ir Kazys. Vakarais vėl, dėl sveikatos, geriame degtinę, vėl apšnekame jautriausias politinei visuomenei temas – neteisėtą prezidento Rolando Pakso nušalinimą, tarybinio kuilio Algirdo Mykolo dvasingą mirtį, Kristinos Brazauskienės guvų būdą bei verslumą, šiokius tokius, tik mums žinomus Garliavos skandalo užkulisius.

Jonas Jonka – laisvas žmogus, laisvas menininkas.Tiksliau, Jonas Jonka – vėl laisvas žmogus, vėl laisvas menininkas. Dabar rašysiu kaip niekada įnirtingai, kaip niekada atvirai, kaip niekada teisingai. Ir niekas manęs nesustabdys. Aš nieko nebijau. Drebinkit kinkas, nutukę kapitalistiniai šėtonai!

P.S. Kazys dabar išvažiavęs, todėl paklausiu Jūsų. Nuo Gruodžio virtuvėje ant siūlo parištas cibulis jau pradeda dvokti, tarytum konservatorių valdžia. Ar reikėtų jį pakeisti? Ir kaip tai padaryti?

Iki greito pasimatymo.
Visada Jūsų,
Tiesos tarnas,
Socialistinis darbo genijus,
Jonas Jonka.

“Pastarųjų dienų įvykiai privertė sunerimti ir režisierių Algimantą Puipą, kuris sakė, kad šitai valstybei kažkas negerai ir labai nedaug trūksta, kad imtų jos neapkęsti.” straipsnyje “Kino kūrėjai ima neapkęsti valstybės” praneša anarchodalbajobai.lt

“Lietuvos kino studija griaunama buldozeriais” ūbauja kitas, toks pats kaip Puipa, anei krislo talento neturintis sovietinio kino dinozauras,  sunkiai sveiką sakinį iš pragerto veido beišspjaunantis meninis ir socialinis degeneratas, tik kad ne režisierius, o operatorius, Algimantas Mikutėnas.

Duosiu Jums, vyručiai, kolegos menininkai, dyką patarimą: ČIULPKITE BYBĮ IR EIKITE NACHUI.

Maskvos draugužiai, Donatas Banionis ir Didysis Vladimiras Jūsų jau laukia. Mėžkitės kinojuostų gadinti ten.

Atsakysiu į vieną aukščiau matomame video užduotą klausimą “Kodėl tik kino studija nusipelnė tokio likimo?”

Todėl, kinourodai, kad nei viena valstybinė įstaiga (taip, anei visokiausių reikalų ministerijos, anei seimas, anei dar kokia institucija) per 20 nepriklausomybės metų žmonėms neišpylė tiek vulgaraus, neišmanėliško, bet niekšiškai pretenzingo mėšlo, kaip Jūs. O pagalvojus, ir mėšlo pylimo įdirbis nemenkas – nuo 1940 metų.

Gražaus septynesdešimtmečio, išgamos!

Su linkėjimais
Nuodėmių užkalbėtojas bei
Socialistinis kinomenininkas
Jonas Jonka

Sveikas gyvas, draugas skaitytojau!

Jums labai įdomu, kur aš buvau dingęs geriems devyniems mėnesiams  (įtariu, kad maždaug devyniems). Bandant apie tai rašyti, gerklėje iškart susikaupia skausmo gniutulas (tarytum dabartinis, laukinis kapitalizmas), nusvyra rankos, ant popieriaus lapo, lyg tyčia, plunksnakotis išlieja didžiulę dėmę mėlyno rašalo (vakarų ponai jau nebesugeba (o gal nebenori???) pagaminti kokybiškų komunistinio rašytojo darbo priemonių), akys pritvinksta sūrių ašarų, o vyriškos apatinės kelnės iš vidaus pasipuošia dar vienu komunistinių išmatų bumbulu.

Šia, man ypatingai jautria tema galėsime pasikalbėti, galbūt kitą (tikiuosi, kad kitą) savaitę, mat koktus, sielą konservatorišku žaizdru degantis procesas pamažu silpsta. Jaučiu, kad tuoj pasiryšiu apie tai rašyti. Supraskite mane, suteikite šiek tiek laiko.

Devyni mėnesiai – nemažas laiko tarpas. Būtent tiek laiko motulės iščiose buvo nešiotas gerbiamas mūsų prezidentas  Rolandas Paksas. Per devynis mėnesius visko įdomaus gali nutikti ir, žinoma, nutiko. Prižadu, apie visas socialistinio darbo pirmūno Jono Jonkos keliones ir klejones, sužinosite patys pirmieji.

O dabar – tai, ką aš manau apie skaitmeninę televiziją. Pradedu.

Skaitmeninė televizija.

Chuinia yra skaitmeninė televizija. Nereikia mums tos skaitmeninės televizijos. Skaitmeninė televizija – dar vienas būdas nutukusiems kapitalistams pralobti, o mums, paprastiems, bet ne prastiems žmonėms nuskursti. Pamąstykime.

Skaitmeninės įrangos paketą privalėsime pirkti visi. Nepaisant to, kokios tavo mėnesinės pajamos, socialinė padėtis, gal net nelabai yra už ką priberti vaikams kruopų ant stalo? Valdžiai į mums, mažaraščius prasčiokus paprasčiausiai nusispjauti. 40litų – maždaug tokia šito velnio kaina. Už minėtus 40lt išeina:

13.(6) kg cukraus;
80 kg druskos;
40 kg perlinių kruopų;
25 kg  manų kruopų;
10 kepalų duonos;
20 kepalų batono;
Dildo;
12 litrų dyzelino, 11 litrų benzino;
Ir dar daugybė labai svarbių, tiesiog būtinų dalykų.

„Koks gudrus valdžios planas“  toptelėjo man… Be televizijos (Rūtos Grinevičiūtės, ar kokia ten dabar šitos žurnalistinės mazgotės pavardė, intelektualesniam šūdviduriui vis dar mielo Algio Ramanausko Greitai, Edmundo Jakilaičio akivaizdaus melo, be abejo, Vladimiro Romanovo, the ishganytojo, sportinės televizijos ir kt..) mes niekaip neišsiversime. Todėl  paskaičiuokime.

Lietuvoje – maždaug 1.5mln namų ūkių. 1.5mln X 40 Lt = 60 mln Lt. Už tiek išeina:
2000t. Cukraus
12000t. druskos;
30000t. perlinių kruopų;
1.5mln dildo;
Ir dar plius to nesuskaičiuojamas skaičius įmantriausių gerybių.

Galų gale, gal šituos 60mln mūsų lietuviškų, per prakaitą ir kraują uždirbtų litų, būtų geriau panaudoti Žalgirio arenos statybai, ar tai pripirkti kritusių gyvulių į valdovų rūmus? Gal geriau pašerti badaujantį senuką, kursai priversts pardavinėc kontrabandines cigaretes Kalvarijų turgavietėj? Gal geriau mes panaudokime pinigus, Katedros aikštėje pastatydami Algirdui Brazauskui mauzoliejų? Gal geriau jį, 20 kartų iškasti ir už šituos varganus pinigėlius ir dar 20 kartų perlaidoti?

Dabartinė vakariečių subinlaižių valdžia nustekeno šalį taip, kad galbūt, vos kas dešimtas turčius sugebės išsimokėti už šitą, taip vadinamą, priedelį prie televizijos.

Ačiū, jums, prakeikti konservai, kad dabar ponai dar labiau lobs, o mes, plebėjai, už dyką nebegausime nei duonos, anei žaidimų.

Netrukus bus taip:

Šitą vaizdą per savo skystos plazmos televizorius matys buržujai:

Šitą vaizdą, geriausiu atveju, matysime mes. O greičiausiai, nieko nematysime.

Pasakykite man dabar, gudročiai, ar tai nėra dar vienas gudrus planas mąstantį darbo žmogų atkirsti nuo bet kokios žmogiškos civilizacijos? Iš pradžių pensininkai, o dabar mes… UŽ KĄ, noriu paklausti, UŽ KĄ VYKDOMAS MŪSŲ, SOCIALISTINIŲ PLEBĖJŲ, GENOCIDAS?