Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, negu galima įsivaizduoti. Praėjusių kalendorinių metų (2009m.) gruodžio gale buvau pakviestas šventinės vakarienės, tada dar gyvo, Gerb. Prezidento ir neblogai kuilių tarpe žinomo, šviesaus atminimo komunistų partijos sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko namuose. Vaišės buvo neprastos, tik va, ant stalo puošmenos – susiraukšlėjusio kepto centnerinio paršelio akys, visos vakaronės metu atsuktos į mane, man pasirodė įtartinos.
Kai svečiai prisigėrė arielkos, ir kas kur, išsivolioję burokų mišrainėse, sumigo, ir kai iš apėsto paršelio didybės tik apdegusi galva beliko, aš, tvirčiausias, alkoholio skanautojas, labiausiai patyręs sovietinis prelegentas, nusprendžiau tas akis patyrinėti. Priėjau, pabarškinau nagu, žiū, blet – tos kažkokios keistos, tarytum stiklinės ir kažkaip keistai sukiojasi, tokį, zzzz roboto garsą leisdamos. Sumojau, kad tai ne kiauliuko akys, o tikriausios vaizdo kameros.
Visą vakarą buvau įdėmiai stebimas. Bet kam aš toks įdomus? Kas galėjo šitaip pasielgti. Padėkojau Dievui, kad paršelio nevalgiau, kad ir kaip skaniai tas atrodė. Maža to, anas dar buvo ir užnuodytas ir svečiai ne rusiškos degtinės padaugino, o paršelyje prifarširuotų nuodų apsvaiginti tartum musės žiemai pobūvio salėj, komos būsenos, sugulė.
Susirinkau daiktus ir greitai pasprukau pro galines pobūvių salės duris. „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kas norėjo mane nunuodyti?“ „Kam reikalinga mano, šviesaus ir teisingo žmogaus mirtis?“. Tik šios mintys sukosi galvoje.
Kitą dieną atvažiavo mano sūnus su žmona ir atsivežė kiaulienos karką, liežuvį ir veidą. Paprašė išvirt šaltienos ir nė nespėję išgerti viso juodos palaidos indiškos arbatos su drambliuku puodelio, pakilę, mandagiai atsisveikinę išvažiavo. Vienturčio sūnaus prašymas man šventas, todėl, sveteliams išvykus puoliau peiliu knibinėti kiaulės veidą.
Pradėjus gaminti gurmanų džiaugsmą (šaltieną), virtuvėje stojo keistas kvapas. Kažkur jau jį buvau užuodęs. Taip! Jutau jį vakar, sklindanti nuo įstabaus Algirdo Brazausko nušauto paršelio, senų komunistų puotoje. Ar ir mano vienatinis sūnus prie sąmokslo prikišęs rankas?
Apsižvalgiau. Virtuvėje kažko trūko. Sūnus pavogė indų šluostymo rankšluosčius ir indelius, kur laikydavau pipirus, druską ir kalendą. Ar maža mėginimo nunuodyti, sūnau, ar būtina mane, seną socialistinį didvyrį dar ir apšvarinti?
Į unitazą išpyliau visą verdamą košelienos masę, užblokavau sūnų „Skaipe“, ištryniau jo telefono numerį. Aš tau visą savo gyvenimą paaukojau, o tu su savo kūrva mane nunuodyti bandot, o galiausiai dar ir apipyzdinate? Ne, šito tai jau nebus. Dar turiu krislą tarybinės savigarbos. Eik velniop, sūnau!
Šitaip, nutraukęs santykius su sūnumi, likau visiškai vienas. Tiesą sakant, beveik vienas, dar buvo toks kaimynas, su kuriuo nevengiau ir vis dar nevengiu bendrauti. Tai – tarybinis mokslininkas Kazys Šinkūnas, buvęs VU politinės žurnalistikos dėstytojas, dabar jau pensinio amžiaus, kažkodėl manantis, kad tai aš ir pastačiau komunizmą. Man jo manymas nekliudo, net patinka, todėl neprieštarauju jo mintims. Su Kaziu Šinkūnu, dėl sveikatos gerdavom degtinę ir valgydavom rusiškus koldūnus iš „Norfos“, nes pigūs ir skanūs.

Vieno eilinio išgėrimo (dėl sveikatos) metu papasakojau jam kas nutiko. Kazys atsistojo, apsidairė ir pradėjo nervingą tiradą: „Tave nuodija. Tave apvaginėja. .Tu esi stebimas. Pažiūrėk į šitą lempą, ant pietinės tavo sienos. Joje įtaisyta filmavimo kamera“.

Įsižiūrėjau į lempą. Joje tikrai buvo įmontuotos modernios vaizdo sekimo priemonės.
Šviestuvą išardžiau, apipylęs degtine padegiau ir dar liepsnojantį išmečiau per langą. Kad žinotumėte, koks palengvėjimas į mano raudoną dūšią atėjo! Tuomet Kazys, senas įžvalgus komunistinis mokslininkas, pažvelgęs į ortakį tarė: „Per šitą ortakį tave nuodija. Taip pat jie nuodijo ir mane.“

„Yra tik vienas būdas nugalėti nuodus. Taip, kaip nugalėjau aš“, tęsė jis „privalai prie ortakio, už medvilninio siūlo pririšti cibulį.“
Padariau kaip lieptas ir – bravo, Kazy! – nuodingų dujų purškimas į mano virtuvę liovėsi.

-Kaip manai, kas ir kodėl mus norėjo nugalabyti? – paklausiau išmintingojo kaimyno.
Šis šyptelėjo ir išklojo tiesą:
-Pagalvok, Jonai Jonka, kas ir kodėl galėtų norėti mūsų, šviesuolių mirties?
-AMERIKONAI, KARTU SU KUBILIAUS VYRIAUSYBE! – pašokęs su taure degtinės sušukau.
- Man jau patinka kaip tu mąstai. Tu visiškai teisus. Amerikoniškos lervos nori kad mes, socialistiniai darbo ir mokslo didvyriai dingtume nuo šitos, kapitalistinės žemės paviršiaus. Pasakysiu dar kai ką – tęsė draugas kaimynas – mes turime kai ką padaryti, bet noriu, kad tai liktų tik tarp mūsų. Aš tiksliai žinau kas visu tuom užsiima, bet anksčiau bijojau kam nors sakyti, kad nebūčiau palaikytas bepročiu. Jau ne kartą, su būriu kitų laisvos Lietuvos rezistentų, esu priverstinai gydytas psichiatrinėse ligoninėse. Žinoma, be reikalo.
Taigi, – nenutilo Kazys – mes turim nužudyti tą klaikią senę iš antro aukšto, Kubiliaus pakalikę, kuri vakarais pasiverčia varnėnu, tupi ant tavo palangės, klausosi ką mes kalbam, į „Olympus diktofoną“ viską įrašinėja, o galiausiai, paleisdama slaptai darytus įrašus, viską raportuoja vyriausybės posėdžiuose. Mes tiesiog privalome tai padaryti, Jonai, bet ar tu supranti, kaip mes rizikuojame, jeigu kas nors sužinos?
-Žinau, Kazy, visada sugebėjau tinkamai įvertinti riziką, ir teisėtai Tarybinei valdžiai įduodamas girių banditus, kitų neišmanėlių dar vadinamų partizanais, ir partijos susirinkimuose skųsdamas „Nemuno“ gamyklos darbuotojus, šiems ką nors tik burbtelėjus ant mūsų mylimos Partijos. Pirmyn, drauge komuniste, padarome tai kartui ir visiems laikams! – Ryžtingiai sušukau.
Naujų metų kaimynė nebesutiko. Nesakysiu, kur paslėpėme kūną, nes ir tarp Jūsų gali būti Kubiliaus šnipų. Nesupykite. Tiesiog dabar tokie laikai. Turiu išlikti budrus.
Reziumuosiu savo pasakojimą – nerašiau todėl, kad iškart po naujų metų Kazys Šinkūnas vėl buvo suimtas ir priverstinai, kartu su kitais Laisvės kovotojais, gydomas Žiegždriuose. Praeitą savaitę jį išleido.
Visą tą nerašymo laiką slėpiausi Panemunės šile, Kaune, nes bijojau, kad kankinamas Kazys galėjo prasitarti apie žmogžudystę. Pasirodo, Draugui (iš didžiosios raidės), buvo lupami nagai, prelegentas aštuonias savaites praleido už virvės pakabintas aukštyn kojomis, bet represantams nepasakė nei žodžio – didvyriškai, tarytum Marytė Melnikaitė, tylėjo kaip akmuo.
Aš grįžau. Manęs nebenuodija. Grįžo ir Kazys. Vakarais vėl, dėl sveikatos, geriame degtinę, vėl apšnekame jautriausias politinei visuomenei temas – neteisėtą prezidento Rolando Pakso nušalinimą, tarybinio kuilio Algirdo Mykolo dvasingą mirtį, Kristinos Brazauskienės guvų būdą bei verslumą, šiokius tokius, tik mums žinomus Garliavos skandalo užkulisius.
Jonas Jonka – laisvas žmogus, laisvas menininkas.Tiksliau, Jonas Jonka – vėl laisvas žmogus, vėl laisvas menininkas. Dabar rašysiu kaip niekada įnirtingai, kaip niekada atvirai, kaip niekada teisingai. Ir niekas manęs nesustabdys. Aš nieko nebijau. Drebinkit kinkas, nutukę kapitalistiniai šėtonai!
P.S. Kazys dabar išvažiavęs, todėl paklausiu Jūsų. Nuo Gruodžio virtuvėje ant siūlo parištas cibulis jau pradeda dvokti, tarytum konservatorių valdžia. Ar reikėtų jį pakeisti? Ir kaip tai padaryti?
Iki greito pasimatymo.
Visada Jūsų,
Tiesos tarnas,
Socialistinis darbo genijus,
Jonas Jonka.