“Aš radau Krišną, o Krišna rado mane.
Gyvenimo kokybė ženkliai pagerėjo, mano siela pasidarė kone tobula.
Tiesa, Krišna niekada nemėgo analinio sekso, o aš lyg tyčia jį dievinau.. Tas mane siutino ir griovė mūsų santykius.”
BR Šridhara Dev Gosvamis (google it)
Žmonės manęs klausia kodėl aš medžioju. “Kodėl Tu medžioji”-sako jie. “Vieno atsakymo nėra” atsakau aš ir kabarojuosi bokštelin, prie kurio jau rikiuojasi iš visų miško kampų suvaryti sveiki šernai.
O rimtai, kodėl aš medžioju? Nuaidi mano paleistas šūvis, kruvina krenta šerno patelė. Berniukai, čiumpam peilius ir DAMUŠAM ją! Rusišku akcentu padabintus žodžius išbeldžiu energingai. Kur baigiau? Ah, taip, kodėl aš toks geras medžioklis? Ne, pala, ne kodėl toks geras, o kodėl aš apskritai medžioju… Kas čia? – Susidomiu aš – kas man užduoda šiuos klausimus? Na, nesvarbu. Nutraukdamas mintį tęsiu pasakojimą.
Medžioti pradėjau seniai. Nė pats nepamenu kada, greičiausiai paauglystėje. Priežasčių daug, tačiau svarbiausia iš jų ta, kad man tiesiog patinka žudyti. Kai kas sako, kad tai instinktas, ir aš manau, kad tai lygiai toks pats instinktas kaip ir muši moteris. Esminis instinktas. Mes apie medžioklę, taip? Dabar negaliu rašyti ilgo pasakojimo, nes žmona jau liepia eiti miegoti. Po to, kai sulaužiau jai du šonkaulius, o ji ant manęs nerašė pareiškimo, esu jai šį bei tą skolingas, todėl vykdau kone visus nurodymus. Paėmė viršų, kaip sakoma, ragana.
Trumpai papasakosiu paskutinės medžioklės nuotykius:
Hansas, debilas iš Vokietijos, prisigėrė tiek, kad nebepaėjo, ir nušovė lūšį.
Viskas parodyta čia:
O aš? O aš ką… Nušoviau du šernus, tiesa, kai išsiblaiviau paaiškėjo, kad vienas šernas buvo varovas, o kitas šernas buvo rudai nudažyta šimtakilograminė naminė kiaulė.
Iki greito susirašymo!
Kai medžioju, man i varpą būna ikištas toks šlangiukas, kad myžalai bėgtų į maišelį, o ne per kelnes.
Kai kokių šešiolika nepilnamečių man atvaro šerną, iš visai kitos pusės miško, o aš girtas šaunu ne į šerną, o į jau minėtą varovą, ši technologija tikrai pasitarnauja.
O kodėl gi ne? Juk gyvename technikos laikais.
P.S. Pas mano bobą viešbuty dabar nuolaidos.
Algirdas.
P.P.S. IŠ ANKSTO NORIU PRANEŠTI, KAD TOKS PERSONAŽAS KAIP ALGIRDAS REALYBĖJE NEEGZISTUOJA. TAI YRA TIK MANO LIGUISTOS FANTAZIJOS VAISIUS. VISI PANAŠUMAI SU KOKIAIS NORS GYVAIS ŽMONĖMIS YRA TIK SUTAPIMAI.
Sveiki.
Esu politologas Jonas Jonka.
Šiandien verčiu naują ne tik savo nuobodaus gyvenimo, bet ir savo daug ką skaudinusio ir žeidusio gyvenimo blog‘o lapą.
Nuo sausio 1-osios mečiau rūkyti, valgyti nesveiką maistą, nervintis dėl smulkmenų ir mylėti moteris.
Dabar aš švarus. Mano sąžinė irgi.
Visiems atleidau skriaudas. Pasisukau labiau į Dievą. Ženkliai labiau. Žinoma, to neišmatuosi laipsniais, radianais ar dar kokiais tai matlankiais, bet tą pasisukimą galėčiau pavadinti “maždaug tarp trečdalio ir ketvirtadalio pusapskritimio”. Daug tai ar mažai spręsti Jums.
Rašysiu dažnai – turbūt porą kartų per savaitę. Prižadu nebedėti savo filmų ir muzikos apžvalgų, nes jos – veikiausiai įdomios tik man ir Gyčiui. Nerašysiu prisiminimų iš neseniai vykusių vakarėlių, nesidalinsiu savo asmeniniu gyvenimu. Visą save ir visą savo blogą paskirsiu konstruktyviai socialinei visuomenės kritikai.
Visuomenė, kaip jau paminėta keletu postų žemiau – iškrypusi. Ar tokios bendruomenės mes norėjome? “Ne tokios” – sako kitas politologas Gytis. “Tikrai ne tokios, Gyti” – atsakau aš, ir grakščiai, kairės rankos mostu, suvilgau pastarojo auksinius plaukus.
Laukite naujų įrašų. Greitai pasimatysime.
Lietuvos situacija yra labai prasta. Ypač Kaune. Žmonės žudosi. Debilai tėvai prisigimdo debilų vaikų. Po to debilūs vaikai uosto prastos kokybės klijus ir supasi karuselėse. Piliečiai šaudosi, kariasi, pjaustosi venas, emigruojasi, bei vartoja narkotikus. Kaune prabilo neįtikėtina LP proverža. Kai kurie asmenys kelia vaivoryktšte padabintas vėliavas. Todėl, kuriam laikui, pajutęs žymų kūrybinės galios sušūdėjimą, suspenduoju šį blogą. Parašiau motyvacinį laišką į Tunyla.lt, dabar laukiu atsakymo. Ketinu ten sukurti savo rubriką. Vos gavęs atsakymą, iškart laisiu Jums, mielieji, ištikimieji skaitytojai, sužinoti naujienas pirmiems. Baigiu pirmąją savo tamsaus blogo pastraipą. Antrąją išvysite tada, kai pailsės mano suvargusi galvutė, bei vėl pajusiu, kad pista palaidūnė kūrybos mūza sugįžo namo.
Iki greito pasimatymo.
Susitiksime už keletos savaičių.
Myliu Jus.
Ypač tave :))))
Šiandien vėl sutikau šūdinai debilų šūdrą sektantą. Pameni, tą patį kur knygučių davė. Ėjau iš savosios laiptinės pas Vikutę, kuri pasibalnojus savo sugyventinio Opel Astra 96’ metų modelio laukė manęs kieme ir pravėręs laukujas duris išvydau jį. Jis buvo kaip visada susipisęs nuo religinio fanatizmo nešinas gera stirta gražių ir ne tokių gražių knygų. Dialogas:
-Šūdra: O, sveikas
-Jonka: Labas, ką tu čia veiki?
-Š: Ai va knygas platinu.
-J: Eik iš čia.
Ties šiuo mano teiginiu mūsų dialogas užsibaigė. Šūdruolis kaip katinas pro kaimo trobos duris įbėgo vidun. Nesivijau, nuėjau savo keliu. Tada paskambinau mamai ir pasakiau, kad neįsileistu to, kuris skambins į duris, tačiau manoji gimdyvė tiksliai taip ir padarė dar prieš mano skambutį. Dar pridėjo, kad buvo atėjęs kažkoks plikai skustas debilas su knygų stirta, ir iškart suprato, kad ten išgama sektantas bandė įkišti savo nieko vertą hare-krišną literatūrą ir išreikalauti vieną kitą litą savo religiniai bendruomenei.
Tikrai nesuklysiu jeigu teigsiu, kad josios esti neišpasakytai šūdino gaidiškumo. Be visa ko, dar ir gerokai gendančios (pats “fainiausias” velnio ratas sulūžo, kai konduktorė pamatė, kad ketinu suptis dykai). Bet man nesvarbu, nes dar vis turiu nemokamą kuponiuką šešiems pasisukimams, kaip teigė karuselių darbininkė, ant visų, išskyrus šitą (ir parodė į tokį įdomų bumbulą, kuris išmeta tave į viršų taip, kad pajunti kokius 10 metrų laisvo kritimo).
Tačiau, rašau ne dėl to, kad papasakočiau apie įvairaus plauko pigiuosius atrakcionus. Norėjau papasakoti apie žmones, kuriuos pamačiau dabar jau užgriozdintoje Kauno pilies per brūkšnelį “BMW 325 kregždė, pisu saules nejuokingai” aikštelėje. Žmones suskirsčiau į keturias kategorijas. Plačiau apie jas:
1) Kvailių, kaimiečių šeimynos iškišę snapukus iš savo vieno kambario kruščiovkės kalniečiuose, atvedusios pasižmonėti mažuosius savo maždaug vieno neseniai nuskambėjusio personažo pavidalo vaikus. Vaikus sukiša į pigiausias sūpynes, o patys maukia pigų, neskanų, “Horno” alų.
2) 22-26 metų proftechninio išsilavinimo jaunuoliai, pasidabinę savo leopardo rašto, aptemptais marškinėliais pasipuošusiomis, veido bruožus prieš išėjimą miestan nusipiešusiomis, aukštakulniais po smėlį beklampojančiomis moteriškos lyties proftechninėmis padugnėmis.
3) Nukapotais budulio veidais, priekinių dantų gausa nesiskundžiantys jaunuoliai. Pas ką “Nike” , o pas ką ir “Armani”. Apie juos jau rašiau. Jie šaudosi, ir panašiai gyvena pilnavertį gyvenimą.
Daugiau socialinių grupių išskirti lyg ir nėra reikalo, bet paminėsiu porą matytų ir įstrigusių galvon personažų. Tai:
a) Riebalais aplipusi mergaitė, apsiavusi ant savęs “iš virvelių siūtus marškinėlius” iš nugaros atrodanti, kaip tikrų tikriausias kaimiškas, lašinių nestokojantis skilandis
b) Žmogysta, prisipompavęs raumenis, dėvintis “bodybilderio” maikutę, ir aptemptus šortukus. Kaip ir įprasta, išgamą puošė “turginio” piniginė apie juosmenį, ir nuogos – basos, kojos, neįvilktos į kojines, įkištos į maždaug 24,95 litų vertės “Puma” tapkes.
Įspūdžių daug. Pasižmonėjimas Kauno širdyje nepraėjo veltui. Jis paliko neišdildomą įspūdį. Patariu ir tau apsilankyti. Nesvarbu, ar tu grynakraujis Kaunietis, ar tik miesto svečias.
Vakar (ketvirtadienį) eidamas nuo bankomato nebe pirmą kartą sutikau tokį keistą šūdiną krišnaistą išgamą, kuris religiškai spamina Laisvės alėjoje. Dialogas skambėjo maždaug taip:
Šūdra: Sveikas, kaip laikaisi?
Jonka: Laba diena, ačiū, neblogai.
Š: Kuo tu vardu?
J: Jonas
Š: Sveikas, Jonai, mes niekada nebuvome susitikę?
J: Buvome, nepamenat manęs?
Š: A, jo, jo… Prieš pusantro mėnesio?
J: Ne, rugsėjį. Buvau su draugu (prisimenu, kaip su grupioku pasakojome jam apie tai, kokie mes rimti gėjai, ir kaip neketiname pereiti nuo munizmo į krišnaizmą)
Š: A, jo… jo… Atsimenu, tai va tau knyga (ištraukia kokių 500 puslapių knygą kietu, spalvotu viršeliu ir duoda man. Aš nepasididžiavęs deduosi ją į tašę) ir smilkalai (smilkalus taipogi priglaudžiu pas save) ir kalendoriukas.
J: Ačiū, man jau laikas eiti, aš labai skubu.
Š: Palauk, Jonui, va čia aš ką tik grįžau iš Indijos, ten toks kaifas, kad neįsivaizduoji, dabar esu atitrukęs nuo viso pasaulio. Ten toks kaifas, neįsivaizduoji.
J: Aišku, malonu.
Š: Jonai, va čia dabar mūsų vienuolynas sunkioje situacijoje, gal gali paaukoti šiek tiek pinigėlių?
J: (nežinau kodėl, bet išsitraukiu piniginę, ir duodu 2 metalinius pinigus) Prašau:
Š: (nenorėdamas priimti aukos) Mažai, Jonai, mažai. Supranti, čia per mažai.
J: Kad daugiau neturiu, aš studentas, iš kur pas mane didesni pinigai?
Š: Mačiau pas tave piniginėj 50lt yra, tai tu man duok, aš tau gražos duosiu.
J: Neduosiu, nebuvo pas mane tiek pinigu. Iš kur pas mane 50 litų?
Š: Tai žiūrėk, Jonai (paimdamas metalinę monetą) tu man grąžink tą knygą, kur daviau, aš tau duosiu kitą, čia vadovybės įsakymas, tiem kurie mažai aukoja duot kitokią knygutę.
J: (“susimitėlinęs ištraukiu iš “kašilioko” storą, gražią knyga ir duodu jam atgal, jis savo ruoštu man paduoda kokiu 30puslapių, poros centų vertės knygiūkštę “Jogos džiaugsmas” ir duoda ją man) Ačiū. (Pradedu garsiai juoktis) Viso gero. (Nueinu)
Va tau ir geraširdžiai sektantai, duodi mažai – gauni šūdiną knygą. Smilkalus išmečiau į šiūkšledėžę, nes kol sėdėjau mikroautobuse nuo jų kvapo pradėjo skaudėti galvą ir man, ir Justui, o knygą atidaviau “načnyko” pardavėjai, bepirkdamas rūkalus. Toji buvo visai patenkinta mano dovana, ir prižadėjo knygą palikti naktinei pamanai. Laimingai atidavęs 2litus grįžau namo.
Duotuoju momentu norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą, dėl dabartinės situacijos mano gimtajame mieste, Kaune. Po velnių, kas darosi? Kodėl laisvės alėja sklidina pankų, gotų, emo ir šiaip nestilingų žmonių. Bachūrai, kur jūs?
Atsakydamas į pačiam sau pateiktą klausimą pateikiu diagrama, nurodančią kiek kuriais metais (sekiau situaciją nuo 1997 metų) bachūrų buvo Kaune (procentais nuo bendro gyventojų skaičiaus)
Kaip matote, iki 2006 metų situacija buvo puiki, bachūrų skaičius tendencingai augo, tačiau 2006 metų gale – 2007 metų pradžioje įvyko demografinė krizė. Kas įtakojo staigų bachūrų koncentracijos sumažėjimą, po pastoviai didėjančio augimo? Taip, nesuklydote. Įvykiai prie kebabinių, paupiuose ir visur kitur kur tik įmanoma. Bachūrai šaudosi, bachūrai žudo vieni kitus, guldo į ligoninę, niekina, nebegerbia vieni kitų.
Norėčiau užduoti retorinį klausimą. BACHŪRAI, KODĖL JŪS ŠAUDOTĖS?
Su liūdesio kartėliu gerklėje baigiu savo postą. Liūdna. Labai liūdna…
Pridedu:
Ir pabaigai mano palinkėjimas. BACHŪRAI, NESIŠAUDYKIME.
Nueina būsima žentelio uošvenė(dar prieš tai kai pagimdė dukrą) su savo vyru pas šeimos daktarą ir taria:
- Daktare, mes jau su vyreliu 10 metų kartu, o dar vaikų neturim. Kas mums yra?
Daktaras atidžiai apžiūrėjo ją ir pareiškia:
- Ponia, kad jūs dar nekalta.
Moralas: haha, uošvenė nemoka džigi-džigi daryt.