Dingo kartą uošvenė. Visur ieškojo, niekur nerado. Ir tarp girnapusių žiūrėjo, ir laikrodžio ciferblate bandė atrasti, bet niekur,nors tu ką, nei už lovos, nei spintoj, nei skalbinių pintinėj.

Po keturių dienu žiūri žentas – kažkas spąsteliuose pelių istrigęs.

O TEN UOŠVENĖ. SŪRĮ IŠ ŽENTELIO VOGĖ!..

Suprato žentas kad uošvenė nebegyva. Nupirko karstelį ir palaidojo gražiai.

Čia priėjo Kinziulis ir tare: “nu nachui”

Nuo šiandienos ryto startuoja nauja blogo rubrika “Anekdotai”. Tai autoriaus Jono Jonkos prieš gerą dešimtmetį įvairaus tipo veikaluose bei bekraštėse tarybinės ir suvienitos Lietuvos spaudos platybėse išspausdinti darbai – miniatiūros. Kaip ir galima tikėtis, modernistas vėl pašiepia nūnai dyką Lietuvį, vertinantį tik materialines gėrybes. Kone visuose anekdotuose ponai yra išjuokiami, o uošvenės ir žento santykiai – idealizuojami, lyginami su įvairių gyvūnų santykiavimais, painiojamos painios paprasto darbo buities bei klastingos gyvenimo situacijos, tekstai praturtinami ir puošiami iš pažiūros grubiais, to meto meno gerbėjui netikėtą, bet malonų šoką varančiais slaviškais žodžiais. Už šmaikščias istorijas kuriose dainius Sąjūdį lyginana su gėjų paradu bei šunų paroda, tarybinės Lietuvos didvyris, savo šalies patriotas po Tėvynės žlugimo dar ilgai buvo persekiojamas. Tik dabar, 2007 metais, į sostinės bei Švenčionių ir Visagino valdžią atėjus sovietinės politikos stabų palikuonims bočius gali drąsiai viešinti savo kultūrinį palikimą, nebijodamas persekiojimo, asmenybės žlugdymo, įžūlaus šmeižto bei kūniško susidorojimo.

“Socializmo varpai. Kam jie gaudžia? Nepriklausomybe,kur tu mus vedi?” Tai antrasis J.Jonkos eilėraščių rinkinys, išleistas 1995 metais. Eilėraščiai rašyti 1992-1994 metais, kaip tik tuomet, kai Lietuvai labiausiai reikėjo inteligentų, tokių kaip J.Jonka kultūrinės paramos. Autorius išreiškia savo natūralų požiūrį į Lietuvoje, po nepriklausomybės atgavimo vykstančius kultūrinius,politinius bei socialinius pokyčius.
Sociologas, poetas, publicistas tvirta ranka skelia antausį Europos Sąjungos, bei NATO pakalikams, sugebėdamas išjudinti tautą rašo to meto suvaržytam ir purvinų politikų nešvarių idėjų prifarširuotam žmogui.

“Knyga tarsi gaivaus vėjo gūsis į eilinio Lietuvos darbo žmogaus politinę virtuvę”
Puošdamas kalbą rusišku akcentu teigė prezidentas Algirdas Brazauskas.

“Jonas Jonka – bočius, didvyris, bebaimis kovotojas su vakarų drakonais”
Slaviškais keiksmažodžiais papildydamas teiginį sako Vytautas Petkevičius.

“J.Jonka kreipdamasis į liaudį tęsia mano sąžiningo senelio pradėtą veiklą “
Tuomet sakė dabartinis Vilniaus socialdemokratų lyderis.

“Puiku. Drąsu. Išmintinga”

Trumpai ir aiškiai it žirnius į užterštą tautos veidą išbėrė artimas Kosto Kubilinsko giminaitis.

Knygoje į primerktas Lietuvos labui dirbančio žmogaus akis akivaizdžiai ir drąsiai sąkoma visa tiesa.

“Atsimerk, tautieti mano,
Pažiūrėk kur mus ji veda!
Nepriklausomybė mūsų
Štai kas mus iš kelio gena”
(13ame knygos puslapyje į žmogų kreipiasi J.Jonka eilėraščiu “Kultūra. Prieš 5 metus ir dabar”)

Kūrinyje pašiepiamas storas, nutukęs, darbo žmogaus prakaitu mintantis kapitalistas.
“Storas valdininkas valgo,
Ka mes, žmonės, sau sukūrėm
Darbu juodu mūsų minta,
Ir jau Opelį vairuoja”
(17p. Poema “Valdininkas su Opel Ascona į liaudį važiuoja”)

Ant autoriaus liežuvio pakliūva įvairaus plauko bei rango bevardžiai (Poniai Istorijai keliolika metų tik dailių blakstienų mirktelėjimas, jai tikriausiai būtų visai neįdomios įamžintos pasišiukšlinusias personos. Ir dar. Jono Jonkos pigramos – literatūra, ne žurnalistika.) politikai persivertėliai, globalistai, įvairiausių turtų dalybų, suprantama, pasipildant kišenes, dalyviai. Trumpai sakant, dideli ponai, avantiūristai. Ko tik žmogučiai nepadaro dėl savęs:

“Keičia ponas jau tautybę,
Žmoną, partiją ir lytį, –
Pasiryžęs kojas plauti.
Svarbu Lietuvą valdytų.”
(58p. Eilėraštis “Ponas apsišaukėlis keičia tikėjimą”)

Knyga, nebuvo itin populiari tarp užterštapročių vergvaldžių kapitalistų, bet paprasto, darbo žmogaus knygynėlyje sau vietą atranda dar ir dabar.

Šiandien, Balandžio 13d. Europos žmogaus teisių komisijos atstovybė Lietuvoje ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė J.Jonkos knygą “”Uošvenė ir kočėlas. Paralelė. Mitai ir tikrovė.” Susitikimas su autoriumi vyko M.Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius). Knygynus šedevras (taip knygą pavadino A.M.Brazauskas) “Uošvenė ir kočėlas. Paralelė. Mitai ir tikrovė.” , iliustruotas paties autoriaus, knygynus pasieks Baladžio 20d. Knygą sudaro 98 tekstai apie vyro ir uošvenės santykius, publikuoti plačiaformatėje, spalvotoje spaudoje 2001-2007 metais.  Įvairaus amžiaus skaitytojų pamėgtas publicistas  jau septynerius metus linksmina ir piktina skaitytojus savo tekstais. Jo rašiniai karaliauja „topuose“, jis subūrė nuolatinę auditoriją, jo netradicinis požiūris į amžinas problemas išprovokuoja šimtus komentarų, o neįtikėtinas humoro jausmas ir savitas stilius tarsi išverčia nuvalkiotas tiesas į kitą pusę.

Tikimasi, kad knyga pardavimų skaičiumi greitu metu aplenks Vytauto Petkevičiaus bestselerį ”Durnių laivas”.

Citata iš J.Jonkos knygos:

XIV skyrius. Uošvenės ir žento monologas garinėje rusiškoje pirtyje.

“-Uoj, ženteli, kaip man sunku. Čia ir plauti grindis, ir akėti, o ir rankos jau puslėm nusėtos, čia man vienai ir gyvūlius šerti, čia ir jūsų su pačia meilės lizdelį prižiūrėti.

Žentas nuleidęs akis,lyg degdamas deginančio degaus gėdos jausmo prataria:

-Uoj, uošvenyt kaip aš tave myliu, kokia tu gerai, kokios gražios tavo rankos,kokia graži tavo galva.

Tuo tarpu uošvenė paima kočėla ir deda iš visų jėgų žentui per galvą. Vyras nesureaguoja. Įpratęs. Uošvenė taria:

– Nu va, gyvate tu, žalty supistas, svolačiau, ir kočėlą naują reik pirkti. Šitas neskaudžiai mūša. ”

Gyvenimo dėsnius, lyčių skirtumus, stereotipus, žmonių ydas bei silpnybes J.Jonka  suka linksmoje karuselėje, priverčia nusijuokti, pažvelgti į senas nuostatas kitaip – optimistiškai ir naujai.

Paviešinsiu porą savo “Undergroundinės” kūrybos eilėraščių iš rinkino “Jonas Jonka: Eilėraščiai” sukurto 1989-1991 metais. Jie man labai daug reiškia, reiškia ir mano didžiai tautai. Nenoriu politizuoti savo blogo, todėl į mano eiles žiūrėkite ne kaip į adekvatų to laikmečio politinės situacijos vertinimą, bet kaip į nuostabius meno kūrinius.

“Tėviškės varpai gaudžia gaudžiai”

O Tėviške, na kur gi tu eini,

Beržynais ir karine pramone graži.

Tu juk suskilsi ir nugrimsi praeity

Atskils pabaltijis ir kas iš tavęs liks?

Ne revoliucija, tiesiog maištu čia kvepia!

Tuos sąjudiečius reikia kišti po velėna!

Tėvyne, aš tavim didžiuojuos,

Aš noriu ir toliau vadintis sąjungiečiu.

“Saulės atokaita urale”

Urale, koks esi gražus!

Skiri tu Aziją štai nuo Europos

Tu nuveji štai mūsų negandas, vargus,

Ir vėją pražūtingą vakariečių.

O Lietuva, tu juk tik sąjungos dalis

Neverta tau ginklu prieš tėvą stoti!

Tu pasiduok ramiai, ir mums taip gera bus,

Save vadinti sąjungiečiais.

J.Jonka 1989-1991m. Iš ciklo ”Ciklas apie Tave,Tėvyne”

Vytautas Petkevičius: “Kaip ir daugėlis to meto jaunų žmonių, tėvelis buvo revulcionierius”

Dar vienas debilavotas lietuvis pasireiškė vakarų Europoje. Valio! Bet kaip būti tokiu išgama, kad skanduot nacių šūkius? Suprantu, nekest nigeriu, žydų, arabų, rusų, lenkų,estų ir latvių dar yra suprantama sveiku protu, bet rėkaut nacių šūkus? Netoleruotina.

Originalus straipsnis:

Iš Lietuvos į Berlyną atvykęs turistas priešais Rusijos ambasadą ir Reichstago pastatą skandavo nacių šūkius, praneša „Berliner Zeitung“.Kaip pranešė vietos policija, 22 metų turistas, lydimas dar šešių asmenų, pirmadienį po pietų priešais Rusijos ambasadą, iškėlęs dešinę ranką, skandavo „Sieg Heil“.
ReklamaPareigūnai suėmė apsvaigusį nuo alkoholio jaunuolį ir paleido jį po to, kai buvo paimtas kraujo tyrimas.

Jei kažką keisčiau savo gyvenime. Sugalvočiau šį tą naujo . Galbūt net naują gyvenimo būdą. Kas tai būtų? Nežinau.

Galbūt tai būtų Kauno Akropolis?

Taigi. Akropolis balandžio 10 d jau bus atidarytas! Ketinu mašinų stovėjimo aikštelėje pasitiesti pledą, išstatyti palapinę ir laukti. Laukti nuo dabar. A vdrug per atidaryma neįeisiu.

Akropolis – Kauno atgimimas. Ačiū VP, kad investavo į Kauno infrastruktūrą. Nuostabu. Dabar žinau, kur leisiu savo laisvalaikį, nusivesiu draugę, susitiksiu su kolegomis verslo pietums, prašysiu vežti ūsuoto taksisto. Žinau kur pasitaikius pirmai progai su savo išgamų kapelija lėksiu spardyti būgno!

O ar bus akropolyje akavariumas? Ir ar bus ženkliukai visame mieste ir už jo ribų rodantys, kad ten yra kažkas ką žmogus turi pamatyti savo niekingame gyvenime? “PLC MEGA AKVARIUMAS”. Ar panašiai ? Tikiuosi bus, nes kitaip gavnopolio galima ir nerasti.

Manasis planas:

Paklausysiu kaip nors freaku trupė (panaši į 16hz) kupinu gramatinių klaidų tarimu pagal fonogramą išraugės “Mes prie Nemuno užaugę, milim savo miestą Kauna”.

Nulėksiu į naują ledo areną ir grybeliuotom išnuomotom pačiūžom skriesiu ant ledo mažamečių benkartų apsupty.

Nusipaveiksluosiu kur nors, kur dar niekas nėra nusipaveikslavęs. (tikiuosi bus akvariumas….)

Pažiūrėsiu kino filmą modernioje kino salėje.

Suvalgysiu pora šūdinų picų.

Ir pasikinkęs geras emocijas pyzdinsiu namo. Padročinsiu ir eisiu miegoti.

Žinau, kad ir Tu, statistinis kaunieti, naudosies mano planu.

Ačiū VP, už tokį stebuklą Kauno centre, kaip Akropolis.