Originalus straipsnis:

“Vilniaus apskrities totorių bendruomenę nejuokais šokiravo ir supykdė Trakų pilyje, Gruodžio 12osios dienos išvakarėse, vykusi “Kiaulienos, alkoholio ir monogamijos fiesta”, organizuota nevyriausybinės jaunimo bendrijos “Young Socialdemocracy 2000”. Jungtinės Lietuvos totorių organizacijos “Totoriškasis kibinėlis” pirmininkas Totoša Nabukhajevas naujienų agentūrai “ELTA” telefonu sakė: “Šis įvykis buvo pats nemaloniausias per visus Lietuvos nepriklausomybės metus. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo išpuolis ne tik prieš Lietuvos totorių bendruomenę, bet ir prieš viso vieningo pasaulio musulmonus”.

Pasipiktinęs vyras sakė, jog pagal autentiškas senovines etnines tradicijas tebegyvenantys, UNESCO tautinio paveldo programos saugomi, Trakų Krymo totoriai pasibaisėjo vos tik išgirdę apie organizuojamą tokio tipo renginį, tačiau taikūs jų mitingai bei protestai prie Trakų rajono savivaldybės nuėjo perniek. Savivaldybėje dirbantys Lenkų rinkimų akcijos deleguoti biurokratai net nesileido į jokias kalbas, aiškiai parodę, kad Lietuvą pasaulyje šimtmečius garsinančios etninės grupės narių jausmai – jiems paprasčiausiai nerūpi.

Totorių etninės bendruomenės pirmininkas Totoša Nabukhajevas ir jo pavaduotojas Kokoša Nabukhajevas veikiausiai kreipsis į Strasbūro žmogaus teisių arbitražinį teismą, mat “reikia kažkaip apginti tokios pažeidžiamos tautinės mažumos kaip totoriai interesus”.

“Totoriškojo kibinėlio” nariai, kurių daugiau nei šimtas, rytoj prie Trakų pilies ir Trakų rajono savivaldybės surengs tylų “etninės mirties” protestą. “Visus bent kiek gerbiančius mūsų bendruomenės žmones ir jų jausmus kviečiame rytoj, 12 valandą rinktis prie Trakų pilies. Vietoje virsime kibinus, įdarytus avies mėsa ir jais bei šviežiu vištienos sultiniu vaišinsime mitingo svečius, be to kiekvienas lankytojas turės galimybė į musulmonišką poligamiją pažvelgti iš arčiau, išsklaidyti neteisingus apie ją besisukančius mitus” sakė po klaikaus akibrokšto vis dar psichologiškai nesugebantis atsigauti Totoša Nabukhajevas, išduodamas, kad protesto metu, teisybės vardan gali būti sudegintos Kauno, Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos bei akmenimis užmėtytas butaforinis šėtonas. “Ateikite, jeigu nenorite užsitraukti Alacho rūstybės” antrino savo broliui etninės grupuotės vadas Totoša Nabukhajevas.

Nežinantiems priminsime, kad totoriai, kurių, neoficialiais duomenimis, Trakų rajone gyvena kiek daugiau nei šimtas, yra vieninteliai etniniai musulmonai visame Vilniaus regione.”

Balsas.lt

Visuomeninio portalo Jonka.lt redaktoriaus komentaras:

Na tai jūs, mieli socialistinio portalo Jonka.lt skaitytojai, pasakykite, kur ritasi šis pasaulis?

Laiškas:

“Draugas Jonas Jonka,

Tau rašo Aleksandr. Esu pencininkas iš Petrašiunų. Visą gyvenimą pradirbau „Nemune“, Kaune, lėjau cvekus, o po to dirbau gruščiku, jau ne lėjau, o štabelevau ką kiti darbininkai, sulėjo. Dabar, kai aš jau esu senas ir greit numirsiu, valstibė ir Kubilius atimė  iš manęs ir penciją, seniau tai dar ką susikombinodavau iš darbo, tai cvekų tai kokią fufaiką. Nebėr už ką vaistus nusipirkt, o aš labai sergu, nes atjungė šildimą. Žmona numirė jau prieš daug metų, nes aš ją užmušiau, nes ėjo na lėvu, todėl esu reziztentas, bo už tai sėdėjau tiurmoj prie ruso. Vaikai irgi išmirė, nes išvaževo į štatus ir ten pasidarė sau galą. Tai kaip man gyventi iš tų kruvinu prakaitu uždirbtų prakiaiktų 750 litų pencijos? Daro seimas pencininkų genocidą! Nebėr už ką net nuvažiot prie kultūros rūmų vilniuj ir mitingot. Dabar gyvenu tvarte, miegu su kiaulėm, bet nieko gero, nes jau nebeišeina.

Be to, pageidauju, kat tokė žmonės kaip aš, būtų vadinami ne zofilai, o lytinių santykių gurmanai. Ačiū, Jonai Jonka, kat man padedi. Visi Lietuvos pencininkai  su tavimi.”

Sveikas Aleksandrai! Pilnai su tavimi, senas neraštingas šunsnuki, sutinku.  Senyvų žmonių, ypač tokių kaip Jūs, gerbiamas pensininke, tarybinei santvarkai savo juodu darbu paaukojusių gražiausius gyvenimo metus yra labai prasta. Kodėl Jums, senukams, mažina pensijas? Juk Jūs Lietuvos valstybei visą gyvenimą, sąžiningai dirbdami, mokėjote mokesčius. O kas dabar? Dabar nei „susikombinuosi“ (kaip Jūs sakote), nei kitaip prie pensijos neprisidursi. Kas dėl to kaltas? Kubilius, Kubilius, Kubilius… Ir tik Kubilius.

Nors, bendrai, tai kodėl Jūs taip pergyvenate? Vistiek greitai mirsite.

Nesmerkiu Jūsų, visais laikais savitus, protingus ir savo mintis gebančius pagrįsti žmones alina sistema. Tikiu, kad tie, valdiškuose namuose praleisti, keliolika metų Jums išėjo į gerą – pažiūrėkite, koks didis (dvasiškai) užaugote. Ir žmona pamokėte ir vaikus užauginote, amerikon išsiuntėte.

Gyventi iš 750 litų pensijos gali tik žmogus, gyvenantis tvarte ir miegantis su kiaulėmis. Nors vargiai – prezervatyvai jau po aštuonis litus už pakelį kainuoja. Gerai, kad jau nebegalite, nors šita piniginė našta atkrenta. Tiesa, nepritariu zoofitų, pedofilų ir kitokių seksualinių nesusipratėlių pervadinimo į „lytinių santykių gurmanus“. Nepritariu!!! Socialistinis portalas Jonka.lt sako griežtą ne pederastams, pedofilams, zoofilams ir kitiems iškrypėliams.

Vienaip ar kitaip, ačiū Jums už nuoširdų laišką, senas iškrypėli.

Atsisveikinimui pridėsiu: kad Kalėdų proga Jūs padvėstumėte badu! Gero genocido, atgyvenusi šiukšle!

Kelis pastaruosius dešimtmečius didžiąją dalį savo laiko, liekančio nuo antisemitinio ir homofobinio žurnalistinio darbo „Respublikos leidinių grupėje“ ir veiklos socialistiniame portale Jonka.lt, paskyriau lietuvių (tiksliau – baltų, tai taip išeina, kad tuo pačiu ir Latvių, bet jų indėlį į Baltijos jūros regiono mitologiją aš vertinu kaip nykų ir nevertą paminėjimo, be to, atradau tokių istorinių duomenų, kurie byloja, kad latvių iš viso negalima laikyti baltais. Veikiau ugrofinais) mitų, sakmių, legendų ir padavimų tyrinėjimui.

Ilgai varsčiau įvairių muziejų, mauzoliejų, slaptų liaudies kūrybos archyvų, ir šimtamečių, vis dar nemokančių rašto, išpuvusias, kreida A+M+B aprašinėtas kaimo šviesulių trobesių laukujas duris. Daugybę įtakingų ryšių įvairiuose Lietuvos intelektualų sluoksniuose turinčio šauniojo kaimo žurnalisto Beno Rupeikos rūpestingos rankos pateptas prisibroviau iki slapčiausiųjų, paprastam žmogui už jokius pinigus neprieinamų mūsų senovės genčių kūrybos (o gal ir užfiksuotų tikrų istorijų) klodų.

Tyrinėjau įvairių vietovių žmonių užrašus, lyginau juos tarpusavyje, ieškojau bendrumų, kai kurias senolių pastabas patvirtinau, tačiau nemažą dalį paprasčiausiai atmečiau. Prieš Jūsų akis – trupiniai ilgamečio mano darbo (deja, negaliu viešinti viso darbo, nes jį saugo buki vakarietiški Lietuvos Respublikos įstatymai). Nuoširdžiai viliuosi, kad kiek vėliau, galbūt po metų, o gal būt ir dar greičiau, mėnesėliui vienam kitam praslinkus, galėsiu pateikti daugiau ištraukų iš etnologo Jono Jonkos mokslinio veikalo-knygos-almanacho „Baltų mitai. Latviai nesiskaito, nes jie ne baltai“.

Jums, mieli ksenofobinio portalo Jonka.lt gerbėjai, pateiksiu dešimt savo mylimiausių šviežiai atrastų, (o gal tik prikeltų naujam gyvenimui?) lietuviškų mitologinių būtybių. Prisiminkite, kad tai – tik trupinėliai iš dosnios ir vaišingos tarybinio rašytojo, sociologo, menotyrininko, tautosakos aso Jono Jonkos etnokultūrinių žinių skrynios.

• Kentauras. Gašlaus gyvulius aistringai prižiūrinčio ūkininko ir tam ūkininkui teisiškai priklausančios kumelės sūnus. Pusiau žmogus, pusiau žirgas. Kojos kaip žmogaus, o galva kaip juodbėrio. Užaugo tvarte, bet arkliško užsispyrimo dėka savarankiškai išmoko kalbėti ir skaičiuoti nuo vieno iki keturių, deja, klaidingai. Pasižymėjo į jo pusę, dėl neišsilavinimo, iškrypėlio tėvo ir tik dirvą arti ir žolę rupšnoti motinos sklindančių užgauliojimų kiekiu. Priklausė senovės laisvųjų iberaliųjų sutvėrimų krypčiai.
• Kazimira (dar sutinkama Šatrijos įvardijimu). Netaisyklingo žabtų sukandimo deivė. Senovės lietuviai savo vaikus gąsdinę: „Jeigu nevalgysi šitų termiškai neapdorotų avižų, ateis Kazimira ir voš dovanų iš slavų gautu lygintuvu dantuosna taip, kad apatinis žandikaulis į priekį pavažiuos“. Taip pat ir žmonių bei gyvulių, turinčių įvairiausių kitokių ortodontijos problemų globėja. Kartais būdavo minima kaip piktoji Šatrijos Ragana, bet tik iš pavydo dėl josios didybės. Atvirai artima slavų, puldinėjančių kaimynų iš rytų, didikams ir dievybėms, todėl kaimo nuskurėlių labai mylima.
• Pinčiukas – įkyrėlis. Smurtinės pornografijos, seksualinio persekiojimo, vojerizmo ir pėdų fetišo globėjas. Jeigu jau nusižiūrės kokią auką – tai lakstys iš paskos tol, kol savo pašlemėkiškus įgeidžius patenkins, arba iškrypimais persekiojamosios artimus apkrės. Dar labai žymus dėl to, kad bernui su merga klėtin lytinio akto atlikti nuėjus, tykodavo trobesio išorėje, ir nutaikęs progą mirtinai išgąsdindavo nusidėjėlius. Kartais visą tai nufilmuodavo senoviniu paveikslavimo padargu ir rodydavo miestelėnams, visus berno nuopelnus priskirdamas sau.
• Aušrinė. Ištvirkėlių, gašlūnų, perversijų ir onanistų globėja. Palies mergą kunigaikštis ar koks kitas didikas ne ten kur reikia, keletą kartų be anos sutikimo, žiū – Aušrinė jau po kelnes nusikaltėliui siaučia, virgulėmis ir knibalais sėklides nevaisingumui ir nepajėgumui nuteikti bando. Daugumoje šaltinių minima kaip akiniuotojo provincijos išminčiaus, kaimo mokyklos rektoriaus ir Kentauro meilės vaisius. Taip pat sakoma, kad ji ir pusiau moteris – pusiau vyras, laimingai vedęs tą mokyklos rektorių. Deivės egzistavimu neabejojama, nežinoma tik tikslūs jos genealoginio medžio išsišakojimai ir persipynimai.
• Liutauras (sutinkamas ir kaip valkatų „pravadyrius“). Literatūroje ir pasakojimuose minimas kaip pinigus požemiuose iš praeivių renkantis valkata. Apšepęs, nesiskutęs benamių vyrų ir laisvamanių moterų palaikytojas, išdirbtos kiaulės odos ir žalvario blizgučiais kūną pasipuošęs nelaimėlis – dievybės statuso neturėjo ir atėjęs pas Praamžį visada būdavo skaudžiai sumušamas. Todėl XVI amžiaus pabaigoje nebevadinamas Dievu. „Aš – valkata Liutauras“ sako jis ir it erkė prisisiurbia prie kito praeivio, kaulydamas smulkių monetų.
• Kipšelis – senmèrgis. Kai įlys kipšelis – senmèrgis kokiai mergužėlei pūtkon, tai net Aušrinė su virgulėm lauk neišvarys. Dar vis nekaltų mergelių ir negražių moterų, nekaltybe atsikratyti neįgalių, globėjas. Iš prigimties artimas Aušrinei, nes kvailas, tūžtantis ant viso pasaulio, besitaškantis nuodingom seilėm ir dar, priedo, feministas.
• Išrūgų Pinčiukas. Išrūgų pinčiukas – sugedusio maisto pusdievis. Kodėl pusdievis, klausiate jūs. Todėl, kad koks gi Dievas, kai maistas sugedęs? Laikoma, kad Išrūgų Pinčiukas prispjaudo į metalines talpas su pienu, todėl šis užrūgsta ir pasidaro nebevartojamas. Daugumoje pieno perdirbimo įmonių iškabinti šio nenaudėlio portretai su užrašu „Reklamos agentai nepageidaujami“. Mat niekadėjas apsimesdamas žalvario indų ar dar kokių namų apyvokos rakandų įsliūkina į pieninę ir atlieka savo niekšiškus darbelius. Atsakingas ir už kitą sugedusį maistą, pavyzdžiui supuvusią mėsą, bet labiausiai nekenčiamas dėl baltojo karvių aukso – pieno sugadinimo.
• Rytų Perkūnėlio Skalikai. Tai kelios dešimtys priešiškai lietuvių genčiai nusiteikusių slavų vienatinio Dievo – Raudonojo Putino pasiuntinių. Nors didelės galios minkštakūniai neturėjo, bet vis stengdavosi kuo nors pakenkti, kam įgelti, besiformuojančios lietuvių tautos prestižą pagadinti. Rengdavo galybę nesankcionuotų žemiausio rango žmonių mitingų prie žynių namų, bet pavogravę nurimdavo ir išsiskirstydavo kas sau. Pasileidę į visas keturias pasaulio puses naujus planus rezgdavo ir dar nematytus žabangus visai genčiai spęsdavo. Žymiausias – Suvirintojas iš Angelų miesto, Antiną menantis apsispjaudėlis Draugas Padleckis, lojantis kyšininkas Butkevičius, ir artima Kazimiros draugė Gorinčius. Buvę jų žymiai daugiau, bet kiti – ne tokie svarbūs.
• Dzibulis Žagintojas. Neduok Dieve, koks bernelis ar mergelė neatsargiai pasilenks. Tik tai nutiks – Dzibulis Žagintojas prisistatys ir kur tik įmanoma savo varvančią ietį įsmeigs. Pinčiuko – įkyrėlio bičiulis. Toks pats blogas, tik kvailesnis ir užmačių gudriai neslepiantis. Gali būti, kad Kentauras buvo ne neteisėtai nušalinto ūkininko, bet jo, Dzibulio, tikrasis sūnus, nes Dzibulis išgerti mėgdavęs, o priliuobęs ugninio vandens ant beveik bet ko lipdavęs. Tuo vis mėgindavo kipšelis – senmèrgis pasinaudoti. Kartą, vos Aušrinės nekaltybės tokiu būdų Dzibuliui Žagintojui nepadovanojęs. Blaivas Dzibulis nenorėjęs myletis tik su Aušrinė ir Kazimira Šatrija. „Dar ne ant tiek degradas, kad ant tokių pragaro šlykštybių lipčiau“ šypsojęsis miško padauža.
• Vaginočius. Pristatęs save kaip „Tautos vagina, Dievas“, iš tikro šis menkysta tebuvęs  elementarus į politiką bandantis grįžti Gediminas Vagnorius. Nuosaikusis velniūkštis -  nelaimėlis, vis to planams žlungant, bandydavo šlietis prie Rytų Perkūnėlio Skalikų. Ar priėmė tie Gediminą Vagnorių į savo gretas – neaišku. Jokiuose šaltiniuose to neminima.

Štai ir apžvelgėme mėgiamiausių naujai atrastų senų mitinių personažų, o gal iš tikro egzistavusių personų dešimtuką. Tikiuosi, kad kiek laiko praėjus ir dėl naujovių kilusiai įtampai atslūgus, galėsiu pasidalinti su Jumis, mieli Jonka.lt gerbėjai, didesnio tiražo liaudies istorijos mokslinėmis pastraipomis bei didžiojo Jono Jonkos mintimis.

Pažiūrėkite video, o aš tuo tarpu atsakysiu į savo pavadinime iškeltą klausimą. Ant šios minios trūksta tvirtos rankos. Visoj Lietuvoj trūksta Tvirtos Rankos. Tvirta ranka, kada tu ateisi?

Tvirta Ranka šiuos senus išgamas išmokytų lietuvių kalbos, gal net rašto (nereikėtų rašyt “PLIEŠIKAI).

Tvirta ranka neskaudintų, neapkalbinėtų, paguostų ir išklausytų.

Tvirta ranka niekada neapleistų, visada paskambintų, paklaustų kaip sekasi. Telefonu, arba per televizorių.

Tvirta ranka būtų tvirta neteisibei, bet tvirta ir teisibei.

Tvirta ranka užtikrintų tvarką ir teisingumą.

Taip pat, Tvirta Ranka, laiku mokėtų milžiniškas pensijas ir darytų senukams suglebusių pimpalų ir sukiužusių pūtkų masažus.

Tvirta ranka apkabintų per senus, žilstelėjusiais plaukais padengtus pečius ir pasakytų “tovarišč senukas, 50 metų išdirbai grūščikas, duosiu tau pinigų, viskas bus gerai”.

Tvirtos rankos nereikia bijoti. Ji pati ateis, jai tetrūksta atverti duris.

Tvirta ranka tvirtai sugniaužia korupcijos, nepritekliaus ir vargo sėklides.

Tvirta ranka – tvirta valstibė.

P.S. Girdėjau gandą, kad visi šie rusakalbiai senukai planavo apsitverti spygliuota tvora ir prie seimo rūmų masiškai susideginti, vardan protesto. Bet vienas senukas (nebūtų senukas) ž-žigalką namie paliko. Taip gavosi taikus mitingas.

Paspausk ant paveikslėlio ir išdidink jį!

Vedėjas Džiugas Siaurusaitis (ypač energingai): Sveiki, ištikimiausi „Lietuvos talentų“ gerbėjai. Mes ir vėl susibūrėme draugėn tam, kad iš šios, Jonavos kultūros namų aktų salės į Kauną, „Lietuvos talentų“ finalą, pasiųstume dar vieną nepaneigiamą Lietuvos šviesulį! Komisija – visiems gerai pažįstama, bet pristatysiu ją dar kartelį. Tai – balsingieji Marijonas Mikutavičius (aidi lengvi plojimai), Rūta Ščiogolevaitė (minia vos vos šlama) ir žinoma, maestro Adolfas Hitleris (į viršų kyla žiūrovų rankos, pasigirsta vienbalsis „Sieg Heil“ ir triukšmingos ovacijos ). Ką gi, taisyklės žinomos, daug kartų sakytos ir visiems įstrigusios. Žiūrovams priminsime, kad kaip bebūtų gaila, bet tai yra paskutinysis pusfinalis. Šios dienos talentų šou nugalėtojas, žmogus surinkęs daugiausiai „TAIP“, vyks į Kauną, kur „Girstučio“ kultūros rūmuose, Dainavos mikrorajone įvyks taip lauktas ir konkursantų išsvajotas „Lietuvos talentų“ finalas!

(Nepaprekamoji, dainingoji, šaunioji komisija)

Tegu antroji laida įgauna pagreitį!

Iš už užuolaidų į sceną pasitempusi įžengia neaukšta, maždaug dešimties-vienuolikos metų amžiaus, miela it robotukas iš filmo „Dirbtinis intelektas“, mergaitė. Dvi kaspinėliais perrištos kaselės išryškina jos dailų, švelnių, mergaitiškų bruožų veidelį. Žydros kaip dangus giedrą vasaros dieną akys spinduliuoja tokį neapsakomą gėrį, kad keletas šventu nuoširdumu vis dar tikinčių žiūrovų pravirksta. Ašarą braukia ir jautriausias komisijos narys – Adolfas Hitleris. Scenos apšvietėjas nukreipia visas kultūros namų salėje esančias artimąsias šviesas į konkurso dalyvę ir žiūrovai pamato apšviestą žalią, klostuotą, baltais burbuliukais išmargina suknutę, besibaigiančią vos žemiau mergaitės kelių.

Adolfas Hitleris (ašarų kupinomis akimis): Sie kleiner reizvoller Vatergeliebter, Sie sind so reizend! (O mažoji mergaite, tu tokia miela, kaip angeliukas!)

Rūta Ščiogolevaitė (kaip visada rūsčiu veidu, mat bjaurioji susigraudinti gebėjimą praradusi): Ką mums parodysi, mažoji nenaudėle? Ar šoksi? Ar dainuosi? O gal plūgą it raiteli bėrą pasikinkiusi po sceną lakstysi?

Marijonas Mikutavičius (taip pat rūstus. Tokiomis smulkmenomis kaip žydros gailios akys jo nepaimsi): Mažute, kuo tu vardu?

Mergaitė: Sveiki visi! (žiūrovai vienbalsiai suklykia „Labas!“) Aš vardu Dorotėja. Esu iš Ukmergės. Man vienuolika metų.

Tai pasakiusi mažoji, kukliai tramdydama palaimingą šypseną, nudelbia akis į žemę, sukeldama mielumo atodūsi kelių šimtų stebėtojų minioje.

Adolfas Hitleris (šypsodamasis): Zeigen Sie uns Ihr bestes! (Pradžiugink mus tuo, ką moki geriausio).

Dorotėja: Gerai, tuoj!

Mergaitė smulkiais žingsneliais nedrąsiai pritipena arčiau komisijos narių, į pati scenos kraštą ir… Kas dabar bus mieli žiūrovai? Ar mieloji šoks? Jeigu taip, tai kodėl dar negroja muzika? O gal tas nekaltas vaikiškas angeliukas dainuos? Tačiau kodėl rankoje nėra mikrofono?

Žavioji prieina prie pat komisijos narių, visos šviesos, kameros ir publikos bei komisijos dėmesys nukreiptas į ją. Kas dabar bus, mieli žiūrovai?

Mergaitė staigiais laibų rankučių judesiais pakelia savo žalsvą burbuliuotą sijonėlį, o ten – trisdešimtcentimetrinis erekcijos ištiktas neapsakomos apimties FALAS! Pusmetrinis štolcas! Nenormalaus didumo šliongeris!

Auditorija ir du komisijos nariai netekę žado. Marijonas Mikutavičius ir Rūta Ščiogolevaitė spaudžia raudonuosius mygtukus, pasigirsta šaižus „YYYYYY“. Tik Adolfas Hitleris taip pat kaip ir anksčiau šypso į stilingą ūsą. Marijonas ir Rūta stengiasi už Adolfą Hitlerį paspausti „NE“ mygtuką, bet Adolfas aistringai priešinasi ir tiems per rankas daužo. Mergaitė tuo metu sukinėja dubenį, milžiniškas penis mataruojas į šonus ir klekši mažajai į šlaunis. Tekš, tekšt… Tekšt, tekšt, tekšt! Tekšt, tekšt, – užburiančius garsus leidžia rekordinio dydžio vyriškas moteriškų tarpuvarčių taranas.

Rūta Ščiogolevaitė (įtūžusi): Tai gal jau pakaks?! Kiek galima šito siaubo?!

Dorotėja (žaviu mergaitišku balseliu): Palaukit, čia da ne viskas!

Adolfas Hitleris (linksmas kaip niekada): Fahren Sie, mein kleiner Engel fort! (Tęsk, mano angeliuk!)

Dorotėja prieš pat komisijos stalą pritūpia, liesa rankele siekia kažko už nugaros ir iš išangės ištraukia iki raudonumo įkaitusią volframinę Iljičiaus lemputę. Meta ją į žiūrovus. Lempelė pataiko į tą patį, nuo Raumeningo Katino, prieš savaitę buvusioje laidoje, nukentėjusį pliktelėjusį berniuką ir sprogdama išdegina nelaimėliui akytes. Tada mergaičiukė pritūpia vėl, pradeda karštligiškai stangintis, leidžia nepakartojamus garsus, galop apsidergia ir kriuksėdama puola voliotis savo išmatose. Tiesa, tai daryti naujai užgimusiai žvaigždutei labai sunku, nes didžiulė, nuo savo svorio pradėjusi žemyn linkti, erekcijos kamuojama varpa sklandžiai vartytis trukdo – už grindinio kliūna.

Žiūrovai pasišlykštėję, kurie ne kurie ir ant išeiginių drabužių pilvo turinį atpylę. Rūta Ščiogolevaitė apsivėmusi, krauju srūvančia nosimi, rėkdama „NE“, skubiai palieka Jonavos kultūros namų aktų salę, Marijonas Mikutavičius sėdi dirbtinai ramus, stipresniąja ranka glostydamas savo kraujuojančią apatine lūpa. Dabar ir jis, ir Rūta Ščiogolevaitė jau supranta, kad raudonąjį Adolfo Hitlerio mygtuką gali spaudyti tik pats Adolfas.

Marijonas Mikutavičius(pasibaisėjusio žmogaus veido mina): OK, Dorotėja, užteks. Tu turi du taip, iš manęs ir Adolfo, ir vieną ne iš Rūtos Ščiogolevaitės. Turi gerus šansus eiti tolyn. Galbūt pasimatysime Kaune!

Adolfas Hitleris (vis dar laimingas): Sie waren groß! Treffen Sie Sie in Kaunas! (Tu buvai nepakartojama. Susitiksime Kaune).

Mergaitė pasikelia nuo ekskrementais išterliotų grindų, rudu, išmatomis išpeckiotu veideliu nuvilnija nuoširdi mergaitiška šypsena. Dorotėja apsisuka ir atatupsta, rusvus šūdų burbulus iš nasrelių pūsdama ir oro bučinėlius salei siųsdama dingsta už užuolaidų.

Tuo tarpu kadre atsiradę Džiugas Siaurusaitis ir Apkūnus Netalentingas stumia kamerą šalin, mat ši lauk lipančius „Čili Picos“ dienos pietus (šlamšto sriubą ir šiukšlių picą su kalendra), gėdingai tūkstantinei televizijos žiūrovų miniai rodyti mėgina.

Tai bent šou, „Lietuvos Talentų“ gerbėjai. Susitiksime su Jumis jau kitą sekmadienį. Ko gero vėl pamatysime ir jaunąja Beno Šarkos pasiekėją – radikaliąją menininkę Dorotėją iš Ukmergės.

Netaisyklingojo apatinio žandikaulio riterės. Kas jos?

Pirmiausia tai – gerai visuomenėje žinomų moterų judėjimas. Mes matome jų veidus  savaitinių gyvenimo būdo žurnalų viršeliuose, valstybinio transliuotojo į mūsų šiltus ir jaukius namus patiekiamuose vakarinių ir dieninių naujienų reportažuose, neretas iš mūsų mato jas ir užsimerkęs – gal miegodamas, o gal duše žaisdamas su savo ranka. Tai moterys, kurios išaukština pačią moters sąvoką: veiklios, lengvai atpažįstamos gatvėje, energingos, moteriškos (su gailestingom išlygom, apvalinant iš mažesniosios į didesniąją pusę). Ar lengva būti moterimi netaisyklingu sukandimu? Kokios įtakos neteisingas žandikaulis turėjo jų karjeroms? Ką jis joms davė dvasiškai ir materialiai? Galiausiai, ar jos laimingos, turėdamos tokią Dievo dovaną, kaip sugurinta apatinioji veido pusė?

Netaisyklingo apatinio žandikaulio riterių ištakos. Išmatos? Ne, ištakos! Išskyros? Ne.

Visuomeninis judėjimas, kurį būtų galima pavadinti ir “Už turiningą gyvenimą su netaisyklingu sukandimu” prasidėjo neseniai – dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje, kai dvi pateptosios, Kazimiera D.P. ir Giedrė G. (pavardės redakcijai žinomos) atsitiktinai susitiko slaptojoje žymių moterų odontologijos klinikoje Vilniuje, Pilaitės mikrorajone. Tuomet dar nespėjusi išgarsėti R.Smailytė pasiūlė šlykštuolėms burtis į dviejų asmenų komuną ir už šviesesnį gyvenimą kovoti dantis už dantį.

Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų šis, iš pradžių tik moterų mintyse gyvavęs darinys, išsiplėtė į tikrai reikšmingą Lietuvoje socialinį reiškinį. “Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi” šyptelį į ūsą pašnekovės.

Kontraversiškasis judėjimas: gandai ir tikrovė

“Apie save girdėjome įvairiausių gandų” išpažintį pradeda Senesnioji. “Kadaise sklido kalbos, kad norime užvaldyti visą Rytų Europą” juokiasi vyresnėlė atvėpelė.  “Į paskalas greitai sureagavo tuometinė, stiprių asmenybių it velnias kryžiaus prisibijanti korumpuota, niekingai provakarietiška valdžia. Kazimiera viešai buvo išvadinta “Šatrijos Ragana” ir melagingai pripažinta KGB bendradarbe, o mano mylimas vyras už verslininko žmogžudystę buvo įkištas ir bandytas supūdyti kalėjime” per negražiai sukąstus dantis leisdama apipuvusių putpelės kiaušinėlių tvaiką, antrindama juoko švokštulį vos tramdo Giedrė.

Tikriausiai ne vienam teko girdėti nuomonę, kad “Netaisyklingojo žandikaulio riterių” planuose – brutalus valdžios užgrobimas. Šiuos samprotavimus iš dalies patvirtino Giedrės G. susidėjimas su politiniais šunsnukiais – Algirdu Padleckiu ir jo piktų nekilmingų gatvės šunų bryde. „Kategoriškai tai neigiu“ kriokteli Giedrė. Mes, be jokios abejonės, patikime.

Kaziemirai D.P jau teko pajusti valdžios galią, ji buvo pirmoji valstybės ministrė pirmininkė moteris, po to, vos, tik per plauką, dėl piktybinių balsų skaičiuotojų korumpuotumo, moteris netapo pirmąja Lietuvos Respublikos Prezidente. “Būta sunkių laikų. Gūdžiais devyniasdešimtaisiais teko parodyti, kad turiu kietas sėklides ir atsispirti keliolikos tikrai protingų ir išsilavinusių žmonių patarimams. Kolūkių išdraskytojui Vytautui Lansbergiui į Lietuvą pasiuntus prestižines ir pasaulyje itin aukštai vertinamas studijas Harvardo universitete pabaigusius berniukus, į juos numojau ranka, parodžiau putką, išvijau anuos iš lietuvos ir padariau taip, kaip man atrodė geriau” savimi patenkinta pasakoja prelegentė, pridėdama “produktų kainos išaugo kelis, kai kurių, svarbiausių prekių, net keliolika kartų. Bet niekada nepraradau tikėjimo savimi ir gražiausia savo kūno dalimi – žandikauliu”.

Kita šio kontraversiško judėjimo tikslo nerašyta versija – ortodontų paslaugų reklamavimas. Liaudyje sakoma, kad tokios negražios moterys šauniai reprezentuoja baisaus sukandimo bėdą, pačios būdamos reikalingos, it atsikišęs žandikaulis Lietuvos politinėje padangėje. “Tai klaikus melas” įtūžta Giedrė G. “Tokios mes esame užgimę, tokios turime ir būt” atkerta barakudą iš profilio menanti gamtos dovana.

Kaip šios moterys atrodė iki įsteigiant judėjimą?

Lygiai taip pat, tik gal kažkiek jauniau, nors ir tai, vargu.

Ateitis. Kokia ji?

“Šviesi ir atsikišusi” vienbalsiai vograuja herojės ir per apatinę lūpa paleidžia rūgščių, nuodingų seilių upelį. Dviejų piktybiškai Tėvynės atžvilgiu nusiteikusių pobaisių moterų planuose – kol kas tik dvi nares vienijančio “Netaisyklingo apatinio žandikaulio” konglomerato ketinimai suburti visas moteris, turinčias tokią pačią gamtos dovaną. “Kartu mes galime daugiau nei graikiškų riešutų traiškymas tvirta burna ar vyno butelio kaklelio nukandimas, neradus kamščiatraukio” didžiuojasi pašnekovės. Veido spragtukais draugų būryje vadinamos Kremliaus misionierės pripažįsta, kad ne viskas jų gyvenime rožėmis klota, todėl pastarosios stengiasi, kad ateitis būtų tik šviesi. Giedrė G., Laisvame Laikraštyje (LL!) dirbdama redaktore pila neišmatuojamą galybę kubinių metrų pamazgų ant, pasak jos, netikeliškai,  o gal net nuoširdžiai patriotiškai nusiteikusių žmonių ir balansuodama ties šmeižto ir laisvo žodžio riba rašo tai, kas svarbu tūlam juodnugariui darbininku.

Kazytė D.P. gi tuo pačiu metu kuria Liaudies partiją ir neslepia savo prorusiškų šaknų: “Nieko čia tokio, kad vadinamės prorusiška partija” teigia ji. “Mūsų ateitis – motulės Rusijos glėbyje ir nematau tame nieko blogo. Kreml – vpyriot, bliat nakhui!” nerišliai, bet fanatiškai vebliana Kazimiera, kaukšėdama tuo, ką turi geriausio.

Abi moteris gailisi, kad Salomėja Neris, Marija Melnikaitė ir Anka Pulimiotčisa turėjo dailesnius už jų veidus. “Jeigu tik jos būtų gyvos ir negražių veido formų, būtinai pakviestume prisijungti, nes dabar turime tenkintis tik dviejų moterų draugija, bet nematome tame bėdos. Mes puikiai viena kitą papildome” baigia pokalbį šiuolaikinės šlykščiojo veido riterės.

Jeigu norite dainuoti kartu, štai Jums dainos tekstas (visi kartu!)

Kauno vakarui ly-yjant,
Ji prie kapo viena.
Atsiklaupus raudo-ojo
Ši jauna mergina.

Rankoj laikė ji kry-yžių,
Kitoj tuoj puokštę gėlių.
Ne gvazdikų, ne tu-ulpių,
Chrizantemų baltų.

Tai jos tėvo čia ka-apas,
Guli Romas jame.
Mergina tyliai šne-eka:
-Palikai Tu mane!

Ir nugriaudė dangus.
Ir nulyjo lietus.
Ir išgirdo jina-a-ai
Aiškius Romo žodžius:

-Ačiū Tau birutė-эlэ,
Kad mane aplankai,
Kad nevysta ant ka-apo
Chrizantemų žiedai.

Mano žygdarbį na-arsų
Jie aptaškė purvais.
Mane laisvės alė-ėjoj
Spardė batais sunkiais.

Kaip sunku man GULĖTь,
Slegia žemė sunki.
Ir jaučiu kaip ją try-ypia
Atėjūnai pikti.

Patekėk САУЛУЖЄЛь
Mes sukilsime VĖLь.
Bus laisva Lietuva-a
Ir skambės ši daina-a.

Lietuva Lietuva!

1967-ieji metai, balandžio 24d.

Mielas dienorašti,

Labai gailiuosi, kad vakar tau neparašiau. Nebuvo jėgų. Su Vladu ir Alioša (dviem šauniausiais mano pažįstamais jūreiviais) ragavom naujos partijos technikinį spiritą, išpilstytą į baltas, trilitrines ir nepermatomas plastmasines talpas, pažymėtas nenusiplaunančiais raudonais užrašais “ROYAL”.

-Čekšt! – atšoko kamštelis (mūsuose vadinamas korka).
-На здаровю! – vienbalsiai suriko Alioša ir Vladelis.
-На здаровю, нахуй! – atsakiau į jūreivišką maldą.

Sėkmingos neplanuotos (iš mano patirties – gražiausi gyvenimo dalykai yra neplanuoti) vaišės tamsiame laivo užkaboryje užsitęsė iki vėlaus vakaro ir nei kapitono padėjėjas, nei kita žvejybinio savaeigio katerio vyresnybė mūsų neužtiko.

Sakant teisybę – vaišinantis mylimų draugų kompanijoje, spirite nuskendo mano balandžio 23-ioji. Apie vakarą daug papasakoti negaliu, nes laikinai netekau atminties. Žinau tik, kad vieni kitiems didžiavomės kaip lupame savo bobas. Kad geresnės būtų, drausmingesnės. Už ką? Už nieką. Papročių ir tradicijų nevalia paminti ar pamesti. Po to fechtavomės birkomis. Vladas savo laiku šitoj sporto šakoj turėjo tarybinę atskirtį, todėl mums abiem su Alioša be didelio vargo ant sprando užmetė po porą palkų.

Balandžio dvidešimt ketvirtosios rytą, vienmarškinis, tiksliau vienkelninis, užlipau viršun įkvėpti gurkšnio sūraus nuo jūros dvelkiančio vėjo ir surūkyti „Беломор Канал“ papiroso. (Pabudęs šia dievišką suktinę radau savo subinėje. Oi jūs, du neklaužados, pamatysit, ir aš jums iškrėsiu ką nors tokio labai labai šmaikštaus). Buvau neįprastai piktas, nes mano sugėrovai kažkur nudaigojo per pusę su jūros vandeniu skiestą vyšnių kompotą (niekas nepadaro vyšnių kompoto skanesnio, nei mano dabartinė žmona. Pasiilgau jos). Kaip reikiant džiuvo burna. Švelnus vandenyno brizas gaiviai glostė išpuoselėtus mano galvos ir krutinės plaukus.

Staiga, ramybės ir pilnatvės minute besimėgaujant, po kojomis pasimaišė kokiu tai mistiniu būdu iš variklių skyriaus į dienos šviesą išslinkę du juodnugariai skeltanagiai.

-Nesimaišykit man po kojom, sumauti šachtininkai! – surikau juokais.
-Пашол ты нахуй, урод! – pasisveikino mazuto gyvatės – ko toks nuožmus, Vytautas, gal viduramžio krizė čiupo? – ir irgi juokais atkirto aukštesnysis. Abu ilgai nelaukę atsako darniai sulindo atgal į rūsį.

Išsižiojau. Tikėjausi ką nors riktelti pavymui, tačiau burną surakino sąstingis, toks, koks ateina, kai tikrai neturi ko pridurti. Kas yra ta viduramžių krizė? Ir ar šiuo metu ne per daug kalbama apie visokias krizes, negi nėra kokių nors superpavojingų ligų, kurios galėtų savo svarba užgožti ekonomines šalies negalias?

Ką aš darau, jeigu nežinau atsakymo į kokį nors itin svarbų klausimą (tokį kaip viduramžių krizė)? Teisingai, ištikimasis, paslaptis kantriai saugantis dienorašti, gesinu nuorūką ir mokslinės pagalbos meldžiu visažinio kapitono.

***

Pabeldžiau į ištaigingas ąžuolo imitacijos raštų fanera apkaltas duris, ant kurių didžiuodamasis savo pasidabruotomis raidėmis prikaltas snaudė užrašas „КАПИТАН“.
-Užeik vidun, Vytautai – išgirdau jį tariant sodriu, savimi pasitikinčiu balsu – aš tavęs jau laukiu.
Nevyniodamas žodžių į vatą, negražbyliaudamas ir pernelyg nepataikaudamas, dar stovėdamas tarpduryje tariau:
-Labas rytas, o mano mielaširdingasis, nuosaikusis, be rimto reikalo nebaudžiantis, viską žinantis kapitone!
-Kokios bėdos, mano sūnau – oriai, nesikeldamas nuo savo gulto, nejudindamas žilstelėjusios galvos paklausė įgulos dievybė.
-O, išmintingasai, – pradėjau – kas yra ta viduramžių krizė?
-Tu turbūt nori pasakyti, „vidurio amžiaus krizė“? – mintį nutraukė sumanusis proto šviesulys, ir netrukus pridūrė – kretine?
-Taip, taip, šita krizė. Vidurio amžiaus! – Kodėl ką tik buvau išvadintas kretinu? Negi didysis negalėjo pasirinkti kokio švelnesnio epiteto? Na, jam geriau žinoti, ir jeigu jis taip nori, šiandien pabūsiu kretinu.
-Tai, Vytautai, toks vyriškojo gyvenimo tarpsnis, kai tu savo bute suorganizuoji geriausio draugo gimtadienį, prikabini heliu pripūstų balionų, vargais negalais sukvieti visus jo artimuosius, o jis, gyvatė, tą vakarą tavo vakaronėje nepasirodo. Supratai?
-Ne. Kuo tai susiję su mano geriausio draugo gimtadieniu?
-Vytautai, paaiškinsiu paprasčiau. Įsivaizduok, kad nelabai turtingas žmogus įsigyja labai prabangius akinius nuo saulės. Bet žiurkės, jam besimėgaujant alkoholine koma apgraužė veidą, ir jis neturi nosies. Nelaimėliui nėra už ko užkabinti naujųjų aksesuarų ir dėl to jie jam nereikalingi.. Ar aiškiau? – po antrojo linksmo pasakojimo paklausė gerumo židinys.
-Ne. – patikėk, dienoraštėli, manęs tikrai neaplankė nušvitimas.
-Tuomet papasakosiu kitą situaciją – tęsė vadas – tu išsiverži į priekį rusiško biliardo partijoje, iki pergalės tetrūksta vieno vienintelio taškelio, baltas kamuoliukas stovi puikioje pozicijoje, bet vietoj kietos medinės lazdos, tavo rankose – kitkinė virvė. Pagauni?
-Nė velnio! – įtūžau.
-Pasakysiu dar kitaip. Tu nusiperki naują žalią septintos veislės žigulį, jį visą išblizgini , švariu skudurėliu nuvalai plastikinius ratų gaubtus, patikrini, ar tam tikrose talpose užtektinai tepalų, variklio aušinimo ir langų plovimo skysčių. Po apžiūros sumoji, kad viskas tvarkoje. Tada sėdi į savo naują pasididžiavimą, pasuki raktelį ir… Pamiršai įsipilti benzino. Septintukas nevažiuoja.
-Dabar supratau! – Eureka! – Vidurio amžiaus krizė yra tas gyvenimo tarpas, kai visi namų ruošos darbeliai slysta iš rankų!
-Ne, profkinis stuobry. Tai yra visai kas kita. Paklausyk, aiškinu paskutinį kartą. Tu, neduok Dieve, sugalvoji susideginti už Lietuvos laisvę. Pasirenki kokią tikrai šaunią, nenuošalią vietelę, tarkime, muzikinio teatro sodelį Kaune. Ateini į savidestrukcijai tinkančią vietą. Tavo plaukai ligi pečių, barzda ligi krutinės. Liaudies žmonių esi vadinamas valkata, pistpankiu arba hipiu. Tavo rankoje – talpa su benzinu, džinsinio švarko priekinėje kišenėje – neužmirštuolė – nekaltumo ir tyrumo simbolis. Tu prasisagstai marškinius. Ilgaplaukę galvą, tokius pačius krutinę ir pilvą, kojas ir nugarą apsipilti degiu skysčiu. Jau ruošiesi pasidegti ir… Velnias!.. namie palikai degtukus, o praeiviai savųjų neduoda, kad ir kaip prašytum. Visas įmantriausias planas nueina ešeriams šėko pjauti. Kapiš?
-Koks debilas galėtų susidegint už tokį šlamštišką dalyką, kaip Lietuvos laisvė? Kad mes ir taip laisvi! – ką jis čia vapa?
-Ne, Vytautai Š., tu rimtai kretinas! – užstaugė senas jūrų vilkas - Mėžkis lauk iš mano kajutės, nes dar ir mane savo kvailumu apkrėsi, šūdų pyne.

Kapitonas sako, kapitonas žino. Išsismaukiau laukan. Pabaigiau tai, ką buvau pradėjęs – papirosą (puselę buvau prisigesinęs antram raundui). Cigaretėje glūdintys kancerogenai, dervos ir nikotinas privertė uždainuoti mano plaučius. Besiklausant jų kaip mat prašviesėjo galva, pasitaisė kapitono sugadinta nuotaika. Toptelėjo mintis, jog jeigu viskas eisis pagal iš anksto numatytą planą, rytoj naktį jau būsiu Leningrade.

Mielas dienorašti, pasimatysime rytoj. Einu budinti Aliošos ir Vlado. Talpos su rankena dugne dar liko šiek tiek drumzlino velnio srėbalo. Sveikata – brangiausias jūreivio turtas. Ją reikia pataisyti. Iki rytojaus!