Gavau puikų laišką, ir noriu pasakyti, kad visi esate maloniai kviečiami prisijungti prie flešmoko.
From: Agniete
Date: 2009/10/9
Subject: [KJOSAS] PRIMINIMAS !!! Flashmobas JAU SI PIRMADIENI , 12.20 val
To: xxx@googlegroups.com
Taigi, visiems dar kartą primenu, jog flashmob’as vyks jau šį pirmadienį, nepamirškite pasirūpinti žvakute ir priemone jai uždegti ;)
Info kas kaip kur:
Veiksmas:
Apie 12.10 visi vaikštom/sėdim ar kaip kitaip bazuojamės teritorijoje netoli R.Kalantos paminklo. Likus kelioms minutėms iki sutarto laiko, neatkreipdami aplinkinių dėmesio, užsidegam žvakes. Lygiai 12.20 žmogus iškels rankoje fakelą ir sušuks: “Ei, Romai”*. Tada visi tekinom pasileidžiame link jo ir apsupame iš visų pusių atsukdami nugaras į deglą. Sudarysime gyvąjį laužą. Dvi minutes stovim sustingę, žvakes iškėlę į viršų. Po dviejų minučių, išgirdę žmogų su deglu šaukiant “Romai!“, garsiai sušunkam “Laisvę Lietuvai!**”, sudedame žvakes ant paminklo ir greitai išsiskirstom į visas puses.
—————————————————————————-
* R.Kalantos vardas
** paskutiniai R.Kalantos žodžiai
Akciją organizuoja Kauno jaunimo organizacijų sąjunga “Apskritasis stalas” R.Kalantos (jaunuolio, paaukojusio savo gyvybę protestuojant prieš sovietinį režimą) atminimui pagerbti.
Daugiau informacijos apie tai, kas yra “flash – mob”, galite rasti internetiniame puslapyje http://ltflashmob.com/
Kviečiame visus aktyviai dalyvauti ir prašome šią žinią paskleisti visiems draugams ir pažįstamiems.
–
Agnietė Motuzė
KJOS “Apskritasis stalas” Valdybos narė
Mob.tel.: 86015595* (kam įdomu paskutinis skaitmuo pasinaudokite funkcija “susisiekti” ir paklausite asmeniškai.
Ir aš, Jonas Jonka ten būsiu, su žiebtuvėliu ir benzino talpomis tarp žmonių sukiosiuos, gal net ranką vienam kitam dalyviui paspausiu, o gal ir karštu vyneliu pavaišinsiu!
Benas Rupeika, didysis kaimo žurnalistas, rankoje laikydamas apsilupinėjusį, senyvą diktofoną pradeda į jį kalbėti. Diktofonas raukosi nuo vakarykščio alkoholio tvaiko, apvirškinto maisto likučiai ant rudų Lietuvos Radijo logotipu paženklintų marškinėlių byloja apie sunkų šios dienos rytą, bet laimingą vakarykštės paros naktį. Landusis reporteris pradeda kalbėti.
Benas Rupeika:Sveiki ištikimi mano gerbėjai. Laba diena visiems: ir prasigėrusiems kaimo būrams, kurių dauguma manęs kas savaitę ir klausosi, ir svetimas karves nuolat išmelžiantiems ūkininkavimo parazitams, ir dyzelino vagims, o taip pat žmonėms, ant kurių galvų pernai užkrito varvekliai. Esame viename Kauno priemiesčių, todėl šmaikščios mano atkartojamos tarmės šioje laidoje neišgirsite. Šis pašnekesys bus kaip niekada rimtas. Pedofiliškos tragedijos ir kaimo gryčios durų akivaizdoje beldžiuosi į Vytauto ir Laimos Kedžių namo duris. Gal su spauda vengiantys bendrauti kontraversiškojo didžiavyrio gimdytojai atidarys bent man?
Pasigirsta atsargus beldimas. Užloja prie būdos pririštas šuo. Sunkūs varvekliai krenta ant kieme žaidžiančių vaikų galvų. Po kelių minučių nerimastingo baladojimosi atsidaro sunkūs vardai į paslapčių, žudynių ir vaikiškos meilės pasaulį. Tarpduryje – Vytautas Kedžius, Drąsiaus Kedžio tėvas. Už jo nugaros truputėlį išsigandusi Laima, Vytauto žmona.
Benas Rupeika:Sveiki gyvi, Kedžiai! Kokiomis nuotaikomis Jūs gyvenate, gal šaunųjį Lietuvos Radijo žurnalistą į namus pasikviesite, kuom pavaišinsite, suaugusių žmonių nesmurtiniu dialogu diktofono lobyną praturtinsite?
Vytautas Kedžius: Užeik, Benai, mes esame dideli tavo gerbėjai. Laima, papuošk stalą, ar matai kas atėjo?
Laimutė Kedienė nubėga į virtuvę, į pintą vazelę prikrauna ką tik iškeptų salapainių (dideli sausainiai, kažkuo primenantys gėlės žiedus), atkemša arielkos butelį, papjausto pernai raugintų agurkų ir visą šį rudeninį gėri patiekia ant balta staltiese užkloto stalo.
Benas Rupeika:Štai tokio sutikimo visada ir tikėjausi. Va tau ir dirbt su kaimiečiai. Visada norėjau būt sporto žurnalistu. Ten raumeningi vyrai, prakaitu rasotais kūnais, masažistai ir garbė. Kad Jūs, Kedžiai, žinotumėte kaip man nusibodo. Bet susirinkome ne mano godų aptarinėti. Kaip Jūs jaučiatės? Galima aš vieną salapainį ir stikliuką, kad geriau virškintų?
Vytautas Kedžius: Vaišinkis, Benuli, Tau mums nieko negaila. Kaip gi mes gyvensim, kai aplink toks šurmulys? Ar girdėjai, ką mūsų sūnelis iškrėtė? Laima, įpilk ir man arielkos.
Laimutė Kedienė šoka nuo stalo ir aptarnauja vyrą. Už lango, lyg sulėtintame kine, dar vienas ilgakasis varveklis nukrenta praeiviu ant galvos.
Vytautas Kedžius: Chujnia šiemet su tais varvekliais. Dar tik spalio mėnuo, o pažiūrėk, Benai, kas darosi. Taip ir pavasario nesulauksim.
Laimutė Kedienė: Ir man vienas jau buvo užkritęs šiemet!
Vytautas Kedžius: Aš gi ir galvoju, kas tau ant smegenų užkritę buvo. Pasirodo varveklis.
Pavargusiuose sutuoktinių veiduose pasirodo šypsena. Žurnalistas prisiminęs savo mokslinę praktiką ir garbaus senyvo tarybinio dėstytojo mokymus pašnekovus kvočia palengva, leisdamas jiems prie Benulio priprasti, kojeles apšilti. Turi gi būti logiška veiksmų ir žodžių seka.
Benas Rupeika:Na, tai, už tuos varveklius, tuomet!
Beno akys sužimba. Vos įrašas prasidėjęs, o jis jau gana neblogoje žurnalistinėje formoje. Po vakarykščių išgertuvių keli stiklai naminukės nepriklausomybės akto signatarui – puiki darbo pradžia. Čia Rupeika pamato, kad diktofono juostelėje – keletas minučių belikę. „Reikia imti jautį už ragų“ pasakė jis.
Benas Rupeika:Tai ką, šaudom?
Vytautas Kedžius: Neišgirdau. Ką Tu pasakei?
Benas Rupeika (šįkart garsiau):Sakau, gal pasiimam sūnus ir lekiam kur į miestą pašaudyt žmonių? (dar garsiau) Kokių iškrypėliu, ar kažko panašaus, teisėjų gal?
Laimutė Kedienė mikliai nuo stalo nukelia degtinės butelį, salapainius ir raugintus agurkus. Žino, kad vyriškas kivirčas tučtuojau kilti grasina.
Vytautas Kedžius: O tu, žurnaliūga, krūva tu, senas komuniste, skambindamas sakei, kad apie varveklius kalbėsim!
Vytautas atsistoja ir vožia sėdinčiam Benui Rupeikai per veidą. Kartą, du, tris. Iš pragertos nosies pasipila kraujo upeliai. Benas atatupstas bando pasitraukti iš vyriškų linksmybių sūkurio, bet kelią pastoja peiliu apsiginklavusi Laima. Žurnalistas puola ant kelių ir ima maldauti atleidimo.
Benas Rupeika: Man Siaurusevičius liepė! Man Siaurusevičius liepė! Aš pats žmogus tikrai geras, nenorėjau Jūsų įžeisti, maldauju, nežudykit manęs, aš tuoj pat išsinešdinsiu, o diktofoną tik grįžęs sudeginsiu!
Vytautas Kedžius: Dink, žurnalistinis tarakone. Keliolika metų nuodiji savo skystapročius klausytojus, mūsų namuose tavo nuodų tvaiko jau ir taip per daug! Dink ir kad daugiau tavęs niekada nepamatyčiau!
Benas apsivalo krauju pasruvusį veidą ir bėga durų link. Šiaip ne taip atsirakina jas, neapdairiai spynoje paliktu raktu, šoka į savo Opel „Ascona“ ir per kelias sekundes palieka Kedžių šeimynos kiemą, kažkuriame Kauno priemiestyje.
Benas Rupeika (mintyse):Pavojingas, vis dėl to, tas žurnalisto darbas. Va kaip netikėtai buvau užpultas sužvėrėjusių sužvėrėjusio žudiko tėvų. Gerai, kad sunkios rankos kirčių paragavęs ir prie sekcijos nuo mušimo sukniubęs spėjau porą svetimų sidabrinių šakučių kelnių kišenėn įsimest. Vis šioks toks laimikis. Sudėjus pinigus, gautus už būsimą senius Kedžius juodinantį straipsnį pas Valatką, honorarą už kelis šimtus piktų komentarų po straipsniais apie nelaimę Delfi.lt ir šlamančius, žydų lombarde iškeistus į vogtus sidabrinius įrankius visai nebloga algelė susidaro. Pirmą kartą jaučiuosi taip gerai būdamas žurnalistu iš pašaukimo. Taip stropiai dirbant galima ne tik kruopomis misti, bet ir vieną kitą pagražinimą sau ir savo mylimai „Asconai“ padovanoti. Galvoju, gal ratų gaubtus pasikeisti? Dabar vienas pavogtas, o kiti trys aplūžę ir murzini. Mačiau „Senukuose“ tokių mandrų, blizgančių, kur važiuojant patys sukasi. Tokie turtai! Toks pasitenkinimas! O jie, kvailiai, man apie kažkokią etiką vis kalba…
Veiksmas vyksta Jonavos kultūros namų koncertų ir parodų salėje. Talentai atsiskleidžia po vieną, jų pasirodymus vertina trys kompetencija persunktos pasaulinio masto žvaigždės: Marijonas Mikutavičius, Adolfas Hitleris ir Rūta Ščiogolevaitė. Trims komisijos nariams nuspaudus raudoną mygtuką, atlikėjas privalo nutraukti savo programą ir išklausyti verdikto. Du ir daugiau TAIP, vienas ar mažiau NE – atlikėjas keliauja į Kauną, kur ir įvyks Lietuvos talentų mažasis finalas. Jeigu jam pasiseks ir ten, vyks į Vilnių, kur vyks laidos super finalas. Du ir daugiau NE, vienas ar mažiau TAIP – talentas nuliūsta ir lipa nuo scenos kaip pralaimėtojas. Potencialiai Lietuvos žvaigždei padeda “už kadro” dirbantys Džiugas Siaurusaitis ir Apkūnus Netalentingas. Vaiposi, maivosi, baisiai apsirengę, daro kvailas grimasas ir kitaip drąsina ir džiugina talentą atverti besiruošiantį didvyrį, kartas nuo karto pakomentuodami jo veiksmus iš už užuolaidų. Žaidimas paprastas, taisyklės žinomos.
Pradedame pirmąją laidą (pirmas sezonas, pirma laida).
Ant scenos užlipa maždaug 16 metų jaunuolis, paskui jį surišti už virvelių įsliūkina nelaiminga Balta Avis, liūdnas Rudas Šuo ir isteriškai išsiviepęs Raumeningas Katinas. Trupės vadas stoja prie karštojo mikrofono, tiesiai prieš žiuri, žirklutėm nukerpa savo palydovus jungiančius materialius saitus, šalia jo sutūpia Rudas Šuo, Raumeningas Katinas ir Balta Avis.
Adolfas Hitleris: Welcher schöner Junge! (vertimas: koks gražus vaikis!)
Berniukas: Ačiū, Adolfai.
Marijonas Mikutavičius: Kuo Tu vardu?
Berniukas: Saulius.
Saulius pakelia rankas virš galvos ir dviejų ketvirtinių ritmu pradeda ploti pats sau. Kelių šimtų žmonių minia kartoja berniuko veiksmus ir taip pat pradeda pliaukšėti rankomis.
Rūta Ščegolevaitė:Koks Tavo talentas, Sauliau? Ką tu mums parodysi? Ar tu esi dresuotojas?
Saulius: Mūsų šou yra labai gražus ir jis, kaip matote, yra susijęs su gyvūnais, bet ne, aš nesu dresuotojas.
Tai pasakius per salę nušlami lengvi, negarsūs plojimai.
Adolfas Hitleris: Was genau sind Sie dabei zu tun? (Ką tiksliau Jūs darysite?)
Balta Avis:Saulius yra profesionalus gyvulių skerdikas, todėl jis dabar, scenoje, mus meistriškai nudobs.
Rudas Šuo: O taip, patikėkite, jis tai daro nuo tada, kai jam sukako vienuolika.
Rūta Ščegolevaitė: Na, tai pradėkite, šaunuoliai, mes laukiame!
Grupės vadovas Saulius iš kelnių kišenės išsitraukia nešiojamą elektros šoką, įkišą ranką į švarko atvartus, pasirodo keliolikos centimetrų ilgio durklas. Elektrinis prietaisas – kairėje, ilgaašmenis peilis – dešinėje. Žiūrovai nustėra.
Saulius: (neskubant nužiūrėjęs savo palydą) O dabar aš jus visus pakorosiu, niekam tikusios padugnės!
Rudas Šuo pradeda loti, Balta Avis paniškai bėgioja po scena ir ieško kur pasislėpti, dėja, nesėkmingai. Raumeningas Katinas tuo metu isteriškai šoka į minią ir it roko žvaigždė per koncertą nešiojama ant rankų, akies krašteliu dairosi kokio nors pasiligojusio, silpniausio bandos nario brutaliam užpuolimui. Saulius pradeda gaudyti Baltą Avį, tuo metu nekreipdamas dėmesio į staugti bepradedantį Rudą Šunį. Apkūnus Netalentingas ir Džiugas Siaurusaitis žvalgosi, tarsi nesuprasdami kas vyksta, sužiūri vienas į kitą ir palinguoja vienas kitam galvą, su tokiomis minomis, kaip ‘va čia tai bent!’
Adolfas Hitleris: (krykštaudamas kaip mažas vaikas) HAHAHA! WUNDABA!FANTASTISCH!(Hahaha, Nuostabu! Fantastiška!)
Rudo Šuns lojimas palengva galutinai pereina į melancholišką staugulį, o vaikinui iki savo tikslo, pagauti Baltą Avį, nukrėsti ją elektros šoku, o po to nudurti į širdį lieka visai nedaug. BEEP! BEEP! BEEP! Lyg susitarusios nuaudi visų komisijos narių paskatintos trys sirenos. Sakyčiau, kiek per vėlu. Raumeningas Katinas jau suradęs silpniausią plikagalvį vaiką ir akis nelaimėliui išdrąskyti bebaigiąs. Išgirdęs sirenas Raumeningas Katinas aprimsta, palieka ramybėje savo auką ir grakščiais šuoliais strikteli atgal ant scenos. Berniukas, Balta Avis, Rudas Šuo ir Raumeningas Katinas sustoja vorele ir nusilenkia komisijai. Po to dar kartelį, šįsyk tik įstabiai publikai. Žiūrovai negaili ovacijų ir palaikančių šūksnių, tokių kaip “BIS!” ir “BRAVO!”. Rūta Ščegolevaitė sėdi atsivėpusi, pamanytum, kad žadą praradusi. Marijonas Mikutavičius iš nuostabos susiėmęs už galvos. Adolfas Hitleris toliau krykštauja ir rankutėm ore padrikai maskatuoja, scenos didvyrių pakerėtas.
Rūta Ščegolevaitė: (Skiemenuodama) Tai bu-vo ne-į-ti-kė-ti-na!
Saulius: (besišypsantis) Ačiū. Mes tai kūrėme šešis su puse metų. Keitėsi aktoriai tarytum metų laikai, aš augau, tobulėjau kaip aktorius ir kaip linčiuotojas. Būta trylika labai sėkmingų pasirodymų. Tai jau keturiolikta aktorė Avis. Ne visada, matote, šou nutraukiami laiku, oi ne visada. Kartais viskas taip įsismalkuodavo, kad o-jo-joi! Bet Va Šuo tai visada tas pats, Rudas.
Adolfas Hitleris: (neslėpdamas šypsenos) Katzen? Wie steht’s mit Katzen? (Katės, o kaip su katėmis?)
Rudas Šuo: Tai jau trečia mūsų katė.
Marijonas Mikutavičius: O kas nutiko su pirmomis dviem?
Raumeningas Katinas: (didžiuodamasis savimi) Abu jie neatlaikė šlovės. Vienas Smarkus nusišovė pernai, o kitas, Pasiturintis, pasaulinio turnė metu, besimasturbuodamas , savo diržu užsismaugė šį pavasarį, Tailande. Pigaus motelio kambary, įlindęs į rūbų spintą.
Raumeningas Katinas: Kaip laikosi tas laibas berniukas, kuriam beveik išdrėskiau akis?
Rūta Ščiogolevaitė:Velniop jį. TAIP! Aš Jums sakau TAIP! Ką sakot Jūs, kiti komisijos nariai?
Adolfas Hitleris: Ja, tatsächlich, absolut ja! (Taip, žinoma, absoliučiai taip!)
Marijonas Mikutavičius: Be jokios abejonės, TAIP.
Adolfas Hitleris: Wir haben Talente in Litauen (Lietuvoje yra talentų!)
Rūta Ščiogolevaitė:Jūs turite tris TAIP! Sveikiname, Jūs važiuojate į Kauną!
Rudas Šuo, Raumeningas Katinas, Balta Avis ir Žonglierius gyvūnais, vardu Saulius dar kartą nusilenkia apžavėtai publikai. Komijos nariai, Apkūnus Netalentingas ir Džiugas Siaurusaitis dairosi ir daro tas pačias, jau anksčiau matytas apstulbusio dalbajobo veido minas. Šou tęsiasi! Iki kitų susitikimų!
-Romai, mes su draugais einame į “Presto“ išgerti arbatos. Tu čia palauk kokias dešimt minučių, pasigrožėk muzikiniu teatru, pakvėpuok grynu oru. Paliekam pasaugoti kanistrą benzino ir ryšulėlį degtukų. Tik neprisigalvok kvailysčių, nepradėk žaisti su ugnimi.
Bet Romo jau tada gan neblogai žinomo nonkonformisto būta.
