Tolimojo plaukiojimo jūreivio dienoraštis. II dalis.
1967 metai, Balandžio 23 diena. Tarptautiniai vandenys.
Palikome uostą. Naktį miegojau prastai. Varčiausi naruose, ilgai negalėjau užmigti, nes triume davėsi tos dvi dyzelino žiurkės,daužėsi veržliarakčiais, vanojosi kibirais ir garsiai klykavo, po to juokėsi. Pasakojo anekdotus apie jūreivius. Jūs tik pamanykit, koks įžūlumas! Ryte išsikviečiau juos paprotinti. Sakiau, kad aš esu bocmanas ir kad aš dabar materialiai atsakingas už jų subines, o jų subinės nieko gero nesulauks, jeigu kartosis vakarykštės nakties scenarijus. Sakė, kad suprato, aukštyn žemyn palingavo savo juodus nuo suodžių snukius ir kažką murmėdami (įtariu, kad apie mane, bet, kaip sakoma, akys nemato – širdis neskauda. Buvo lygiai taip, kaip patarlėj, tik kad ne su akim, o su ausim) nulindo į savo rūsį.
Sekantis sustojimas – Leningrade. Iki jo 4 paros kelio. Maisto, vandens, vaistų ir vazelino turim kaip tik tiek, kiek reikia, todėl nerimauti neverta. Nekantrauju, kai balandžio 27osios vakarą išlipsiu to didingo mano svajonių miesto uoste, prisiliuobsiu kaip žaltys ir šiaip ne taip nukrypuosiu pas kūrvas.
Valtis palengva plaukė iš anksto numatytu kursu, o aš kurpiau savo veiksmų planą „nuo dabar iki pietų“. Susimąsčiau apie jūreiviškas ligas. Ne, ne apie tas, visiems gerai žinomas, triperį ar sifilį, o apie podagrą ir skorbutą. Podagros žinau tik pavadinimą, tiksliai negaliu nusakyti kas tai, bet esu girdėjęs, kad jūrų didvyriams, tokiems kaip aš, šia liga sirgti nepatariama. Bet ar tai tikrai jūrinė liga? Velniop ją. Galvojau ir apie skorbutą. Kas bus, jeigu mus čiups skorbutas? Kas tada? Ar mes turime vaistų? Po galais, juk aš tik žmogus. Be kita ko, žmogus, atsakingas už viso laivo įgulos sveikatą.
Nuėjau pas laivo kapitoną Anatolijų. Priėmė mane savo ištaigingoje, nuogų moterų atvaizdais išdabintoje kajutėje. Tas žmogus šviesus, sukosi galvoje, nuramins mane, paguos, gal ir čerkiuką nervams numalšinti vieną kitą įpils. Paklausiau:
- Anatolijau, ar mums nepavojingas skorbutas?
- Nepavojingas, Vytautai, nepavojingas. Gali būti ramus. Mes turime tai, ko reikia, kad šios klaikios ligos čiuptuvai mūsų dailių kūnų neapkandžiotų. – Atsakė mano formalus viršininkas ir prisidegė „Belomor Kanal“ papirosą. – Nori užtraukt gardų dūmelį?
-Ačiū, nerūkau, – mandagiai atsisakiau. – Girdėjau, kad skorbutas nužudė daugybę mūsų likimo brolių. Net Fernandas Magelanas, tas įžūlus pasaulio užkariautojas, kentė nuo šios kraupios ligos prakeiksmo. Kuo mes už jį geresni? Ar mes už jį geresni? – cigaretės dūmus vijo mano klausimas.
-Vytautai, gali būti ramus, - pasikartojo – papasakosiu tau vieną istoriją. Na, ne istoriją, o, greičiau, istorinį faktą. Ar žinai, kodėl kinai galėjo plaukti mylių mylias, marių marias, vandenynų vandenynus, ir neįkliūti į negalios žabangus?
- Nė nenutuokiu. Proftechnikume buvau šūdinas mokinys.
- Matyti, Vytautai, neveltui esi vadinamas šūdų dieduku. Tavo veidą puošia grubios išsilavinimo spragos.
Pasijutau kiek įžeistas. Kuo jam užkliuvo mano veidas? Svarbiausia – ne jam pirmam. Kelios uosto darbininkės jau buvo atsisakiusios su manimi bučiuotis. Sakė, kad tokios mūsų paprasto sandėrio sąlygos. Aš joms duodu savo sūriu, it jūros vandenys prakaitu uždirbtus rublius, o jos duoda tai, ko reikia man. Bučiniai tuomet man buvo neįperkami. Gal Leningrade viskas bus kitaip?
-Kur nuklydo tavo mintys, sūnau? – buvau pertrauktas išmintingojo, visko mačiusio kapitono. -Tai ar žinai, kodėl tie siauraakiai nesirgo jūros maru?
- Nežinau. Tęskite, o narsusis mano įgulos vade!
-Todėl, tu prakruštas juodnugari, kad paskui save tampėsi statinę raugintų kopūstų. Juose devyniom vežėčiom vežk, kiek vitamino C, kurio deficitas ir sukelia mūsų minimą negalavimą.
Sutrikau, kas gi tas defititas? Nenorėjau pasirodyti dar kvailesnis, todėl tylėjau. Privalėjau dar kažko paklausti, kažko labai protingo. Tam, kad pasikelčiau pagarbą savo vado akyse.
-O ar tų laikų lietuviai plaukiodami irgi valgė raugintus agurkus? Ir todėl nesirgo?– štai kur klausimas! Ką dabar pasakysi, iš aukšto į mus, sunkiai dirbančius jūreivius žiūrintis išminčiau?
- Nesirgo! –atšovė Anatolijus
- O kodėl? – sureagavau staigiai.
- O todėl, Vytautai, kad kol Fernandas Magelanas ir Elkanjo, 16-ojo amžiaus pradžioje plaukė aplink pasaulį, lietuviai, sukrušti būrai, tūnojo dūminėse pirkiose be langų, viduj kūreno krosnis, duso degančių eglišakių dūmais, krušosi į savo gauruotas subines ir nė nenutuokė, kad upės vandeniu galima ne tik troškulį malšinti ar genitalijas skalauti, bet ir nukeliauti kažkur kitur, negu pas geltonkases kekšes, besibazuojančias kitam upės krante.
Likau sustingęs. Negi su lietuviais tikrai tokia prasta situacija? Ką, mes kokie atsilikėliai? Atsidūriau giliuose apmąstymuose. Kitąkart į ilgą kelionę pasiimsiu vadovėlių ir tapsiu toks protingas, kaip mūsų kuopelės šviesa.
Iki pat nakties nieko doro nenuveikiau. Smaukiausi nuo pirmagalio iki galugalio, draskomas klaikių abejonių. Negali būti, kad mes, lietuviai, esame tokioj subinėj. Nors gal ir gali, vienok, ar tikrai labai blogai būti subinėj? Iš tikro, tai gal ir gerai, kad dabar esam rusai. Juridiškai.
Dar trys dienos. Dar trys dienos ir aš jau būsiu jumyse, o mano perkamos ir parduodamos dokų puošmenos. Girtas kaip gyvatė, pinigingas kaip centrinio komiteto klerkas ir apsirengęs baltai-mėlyna maike be rankovių. Reikia apsiskusti. Trijų dienų barzdelė man – pats tas gėris. Kad greičiau praeitų prakeiktos trys dienos…
