Rusų tautinė virtuvė – Solianka (arba kitaip – šūdų sriuba).

Liepa 15, 2009

Socialistinio portalo Jonka.lt kertelė – „Virtuvėje krušuosi pats“. Šiandien mūsų kulinariniame akiratyje – tikra rusiška tautinė sriuba „Solianka“. Tai ne kartą mūsų nuoširdžiuosius kaimynus nuo bado vadavęs skanėsis, vis dar beprotiškai mėgiamas visoje užuralės teritorijoje. Kiekvienos save gerbiančios rusų šeimininkės vaišių stalą puošiantis rusų kulinarinio paveldo patiekalas.

Mums reikės:
100 g virtos jautienos
50 g virto rūkyto kumpio
50 g pieninių dešrelių
250g šūdų
100 g virtų jautienos inkstų
2 svogūnų
100 g raugintų agurkų
200 g bulvių
50 g pomidorų padažo
50 g margarino
Arbatinio puodelio šeiminykės myžalų
2g kūšplaukių
1l mėsos sultinio

Visą recepte nurodytą įvairią mėsą supjaustome kubeliais. Svogūną pakepiname su margarinu ir pomidorų padažu. Raugintus agurkus supjaustome kubeliais ir troškiname, kol suminkštės. Į verdantį sultinį suberiame kubeliais supjaustytas bulves bei šūdus ir verdame, kol bulvės suminkštėja. Tuomet sudedame kitus paruoštus produktus bei supilame myžalus ir dar 10 min., verdame. Į šią sriubą galima įdėti alyvų be kauliukų, citrinų griežinėlių. Sriubą, lekštės kraštus apibarstė kūšplaukiais, rusiškai sulupę ją virusią žmoną, valgome su grietine.

Skanaus!

4

Tautinio lietuviško identiteto beieškant. Sociologas Jonas Jonka klausia “Lietuvis – kas jis?”

Liepa 13, 2009

Lietuvis – kas jis?

Lietuvis – tai ilgabarzdis bočius, su kirviu, einantis Šventosios girelės kirsti? O gal tai aistringas kokios nors krepšinio komandos aistruolis? O gal tai žavi rožinė mergina, Jorkšyro Terjeru nešina? Ilgai masčiau kokį lietuvio portretą galėčiau pristatyti užsienio svečiui. Ką mes, lietuviai, galėtumėme vadinti savo geriausiomis vertybėmis? Kuo galime didžiuotis? Ką turime geriausio?

Po ilgų, karštų ir itin sekinančių vidinių diskusijų išskyriau tris mūsų kilniadvasiškas vertybes: Žvejus, Vilniaus senamiestį ir Stelmužės ąžuolą. Klausiate kodėl nepažymėjau tokių įžymybių kaip Kauno „Žalgiris“ ar  Švyturio „Extra“? Todėl, kad apie juos jau ir taip prišnekėti pilni aruodai, jie – eina be paminėjimo, be to jie banalūs. Aš meginu atrasti kažką naujo. Apžvelkime svarbiausias mūsų tautinio mentaliteto ir identiteto dalis.

Žuvautojas.

Žvejyba – lietuvių tautinis užsiėmimas. Kas mes būtume, jeigu ne žvejyba? Gal medžioklė? Mes – medžioklė? Greičiausiai ne. Kraštiečiai žvejoja įvairiai – kas su meškerėmis (dugninėmis ir plūdinėmis), o kas ir su granata, dinamitu arba akumuliatoriumi. Daug šio įstabaus darbo rūšių išskirti galima, nemažai apie tai šnekėti reiktų, bet galvojant apie žvejybą, jos aktualijos, mados ir niuansai mums mažai rūpi. Derėtų susikoncentruoti ties pačiu žveju. Tai dažniausiai vyras. Kartais moteris. Bet visada geriantis ir vidine būsena grąsantis sau suicidu, išvirstant iš valties ir nuskęstant. Jeigu nenuskęsta iškritę iš valties, tai paskęsta prisinimuose, nostalgijoje arba alkoholio akivare.

Ryškiausias žvejo-tautininko bruožas – komufliažinis kostiumas. „Kodėl pasirinkai tokį maskuojantį apdarą, prasigeręs raudonnosi ežero fašiste?“ – klausiu aš, ir kaip mat sulaukiu atsakymo: „Žuvims gi giliai pohui kaip aš apsirengęs“, ūsuotajam selekcininkui atrėžiant. „Keistas atsakymas“ – susimąstau sau mintyse. Gi žuvelėms tikrai tas pats kaip apsirengęs brakonieriaujantis gamtos mylėtojas. Greičiausiai slepiamasi ne tiek nuo pačios brutalios žvejybos aukos, kiek nuo žmonių, prižiūrinčių, kad viskas vyktų pagal iškreiptus iškreiptos Lietuvos įsakymus ir įstatymus – gamtos inspektoriaus!

Kur link aš vedu? Keliauju link to, kad situacija yra labai bloga. Žvejai dažnai griebiasi kumščio prieš save. Žvejams, kurie įprasmina visą tautinį Lietuvos tautiškumą, neleidžiama elgtis savaip, vadovaujantis šviesiomis galvomis  – jie turi šokti pagal kažkieno (greičiausiai korumpuoto seimo nario) dūdelę. Atlaisvinkime žvejus! Leiskime jiems elgtis taip, kaip nori gamta. Leiskime jiems žuvauti ir žūklauti taip, kad net girelės oštų! Atriškime rankas tautiškumui! Velniop žvejybos įstatymus!

Vilniaus senamiestis.

Tai vienintelė Lietuvos vieta įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą (dar yra Kazokiškių šiukšlynas, bet aš nemanau, kad ta vieta yra verta būti sąraše, todėl ją akiplėšiškai ignoruoju). Kuo išskirtinis ir kuo mielas Vilniaus senamiestis? Kuo jis yra geresnis už Rygos, Talino ar Minsko istorines miesto dalis?

Atsakymas paprastas – degančiomis šiūkšledežėmis. Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje nuorūkos kelia tokį tautinio identiteto demografinį sprogimą. Parūkei – nuorūkomis teršti grindinio nenori – būk malonus, padek vieną kitą šiukšledėžę! Juoba, kad pastarosios konstrukcija lietuvybės aibėms yra labai paranki. Gęsinti nuorūkų dažniausiai neįmanoma, tenka dar smilksančia miriop siūsti.

95% didingosios šalies (Lietuvos, suprask) gaisrų kyla dėl degančių šiukšlių kibirų senojoje sostinės miesto dalyje. Kas jis – gaisras, mūsų priešas (bent jau taip bandoma parodyti korupcijos rankoje sugniaužtų valdžios vyrų) ar draugas (kaip ir yra iš tikro)? Ką šiukšlinės gaisras duoda mums? Ką jis duoda aplinkai ir ką jis duoda mūsų nacionaliniams bruožams?

Po šių klausimų tampa aišku, jog mini gaisrai Gedimino prospekte ar Vokiečių gatvėje – viena trečioji mūsų išskirtinumo, žiūrint blaiviomis akimis. Tęskime šią gražią tradiciją. Šlovinkime ją. Paskirkime šiukšliadėžių gaisrams visą save, visą savo esybę! Tuo ir esame didingi, kad susikibę už rankų.

Stelmužės Ąžuolas.

Simbolis, pravirkdęs ne vieną dešimtį drūtų, jo galybės rankomis apglėbti nesugebėjusių, vyrų. Jau tūkstanį metų Zarasų rajono gyventojus ir baltarusių turistus džiuginants mūsų šalies medžių tėvas – tiktrų tikriausas Lietuvos simbolis. Betonviduris (kas ne per seniausiai aplankėte šį reliktą, greičiausiai matėte, kad jis nebežaliuoja, yra sukriošęs, o išpuvusios medžio ertmės dosniai pridrėbtos betono) gražuolis gamtos piligrimus traukia jau ne vieną šimtą metų. Ir nors pasaulyje yra milijonai senesnių ir įdomesnių Ąžuolų ir kitų augalų, juo mes didžiuojames ir dedame jį ant netrukus pasirodysiančio 1000 litų banknoto.

Ką mums duoda Stelmužės Ąžuolas? Duoda ilgaamžiškumą, tikėjimą, kad viskas truks labai ilgai ir pilnatvę, kad esame mylimi Dievo. Juk jam (Ąžuolui, ne Dievui, žinoma) – tiek pat, kiek ir Lietuvai! Visas tūkstantis metų! Todėl galima drąsiai sakyti, kad Zarasų Ąžuolas yra Lietuvos tūkstantmečio medis. Jis – kaip pati Lietuva.

Jeigu ieškotume Stelmužės Ąžuolo atitinkmens žymių lietuviškų visuomeninių veikėjų tarpe, prieš akis iškyla vienas drūtas kandidatas – Algirdas Mykolas. Senas, nukaršęs, tuoj mirsiantis, apkibęs kūrvom bei ligom, ir įdomus tiktai patsai sau.

Nupieštas tikras Lietuvis.

Tikrasis lietuvis – tai prasigėręs komufliažinis, rūkantis ir čia pat šiukšlines padeginėjantis išgama Vilniaus senamiestyje, stovintis šalia šimtamečio Lietuvos simbolio!

Štai kokį jį regiu savo mintyse:
Stelmužės ąžuolas, deganti šiukšliadežė ir ūsuotas žūklaujantis išgama

7

Dar vienas Lietuvai itin brangus žmogus mirė. Tegyvuoja masinė psichozė! Muzikologas Jonas Jonka savaip prisideda prie užuojautų.

Birželis 26, 2009

Numirė Legenda. Išėjo Pop Karalius. Didžiąją pasaulio sceną apleido pats Maiklas Džeksonas. Numirė – gal kiek per stipriai pasakyta, nes miršta tik žmonės, bitės ir karžygiai.

Ką aš galėčiau pasakyt apie šitą, dabar jau Anapilyje rankomis berniukams po kelnaites besimakaluojantį pakylos didūną?  Galėčiau konstatuoti, kad neblogai dainavo vyrutis, iki kol neatėjo metas keisti odos spalvos ir apmokėti savo gašlias pramogas su visokiais makolais kulkinais ir kitais neklaužadomis.

Tas apmokėjimas kainavo tiek nervų, kad jisai (Pop scenos karvedys) neišlaikė ir užsimetė ant savęs mirties debesį, it ta lietuviška liepelėlė šalia kryželio amžių plataus pas motušę nutiesto. Nežinau nuo ko jis mirė, bet greičiausiai jo mirtis buvo labai graži ir įprasminta.

Paklauskime savęs, lietuviai, kas mums svarbiau – Vytautas Kernagis, Olga Miščiukaitė, Obuolys ar Maiklas Džeksonas. Juk kiekvienam po paminklą ir kompaktinę plokštelę nepridedikuosi! O kažką daryti reikia. Visi socialiniai tinklai lūžta nuo užuojautų prelegentams.

Todėl ir dėl dar kai kurių priežasčių (globalios problemos, Afrika ir kitos priežastys) skelbiu 2009-uosius metus – šviesiausių žvaigždžių užgesimo šviesmečiu.

Socialistinis portalas Jonka.lt ir vienas žurnalas visai šeimai siunčia liūdnas užuojautas numirėlio artimiesiems ir aukoms.

(parengta pagal VŠĮ  „Vilnius – Evropos kultiūros sostinė“ užsakymą)

14

Metinis mokslinis Jono Jonkos pranešimas “Socialistinių mokslininkų” konferencijoje apie globalines problemas ir jų sprendimo būdus.

Birželis 22, 2009

Sumautas globalinis atšilimas. Pasidarė labai sunku gyventi. Varginantis karštis, it dalgiu per kojas, kerta pasiligojusius senukus ir gyvenimo patirties „bėgti ir slėptis“ dar neturinčius nepilnamečius. Gamtos kataklizmai veikia prieš mūsų valią ir mes – žmonės, nieko nebegalime padaryti prieš motulės paranormalijas.

Anglies dvideginis, kalnakasybos pramonė ir šiukšlių nerūšiavimas privedė mus iki visiškos desperacijos, kad gali būti blogiau, ir kad apskirtai, kažkas ateityje gali būti. Nes ateitis – miglota. Cheminės medžiagos, gamtos kariavimas prieš pačią save, į vieną pusę stojant žmogui, agoniškas padegtos nuorūkos klyksmas, aplink besiskleidžiant kancerogenų ir vėžio dūmams. Tai yra tai. Tai yra tikra. Ir tai – jau dabar ir netolimoje ateityje. Gal net rytoj?

Kas kaltas dėl tokio nepakeliamo karščio birželio mėnesį? Ar tai Amerika, nepasirašanti protokolo ir pati susinaikinusi savo bokštus ir nužudžiusi ganėtinai daug nekaltų žmonių dėl juodojo aukso – naftos? Ar tai Rusija, kurios didingi povandeniniai laivai kaip tik ir kovoja prieš jūrą? Ar tai Japonija,dirbtinio proto robotaus užprogramavusi taip, jog šie lyg pamišę ardo ozono sluoksnį? Gal tai Kinija, šalis, kurios nuo Geltonosios iki  Juodosios jūros išsidriekusią teritoriją kaminuotais šašais puošia didingos gamyklos, C12 izotopo nagu krapštančios šiltnamio  skylę virš mūsų bioorganizmų?

Ne. Ne, kolegos, konkrečiais kaltinimais ekokatastrofos akivaizdoje švaistytis neverta. Visi mes turime prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiko. Tarp mūsų nėra šventųjų. Absoliučiai visi mes kaip nors, vienaip ar kitaip, prie to prisidėję. Ranka ranką plauna! Kaltą lengviausia apšmeižti! Bet pasižiūrėkime į save. Ką mes padarėme, kad būtų kitaip?

Miškų gaisringumas didėja neapsakomais kanonais. Liepsnose žūsta žmonės. Ištisos laukinės negrų ir indėnų gentys išmiršta it dėlės, kai būna aplaižytos godaus, raudono, aistringo kaitros liežuvio.  Ar dar nesupratote, kad degančios plynės ir durpynai garina mūsų požeminį vandenį? Juk toks karštis garina gėlą vandenį, kurio stygių jaučia dauguma žaliosios planetos tautų!

Neapsakomo dydžio gyvsidabrio stulpelio rodmenys,  sausros ir gėlo vandens trūkumas pavertė mus svetimais. Dabar – kiekvienas kovoja už save. Dabar – visi mes priešai. Savo ir mūsų kažkada pamintos gamtos. Kiekvienas akiplėšiškai plėšo kits kito akis.

Išnykimo akimirką, tokią kaip ši, žmogus atsisuka į atominę elektrą. Ar mums ji naudinga? Ar pasidarė geriau, kai žmogus susikūkavo su atomine energija? Ar mums jos reikia? Kiek žmonių dar mirs, už tai, kad mes nestatysime saulės ir vėjo jėgainių? Kiek žmonių ir kiek ilgai dar privalės kentėti už mūsų nuodėmes? Mūsų vaikai? Taip. Mes? Taip. Mūsų anūkai? Gal jau nebe, bet kamuolys apvalus, visko gali atsitikti.

Tegul išlikimo kova prasideda. Globalinis atšilime, Tu dar rysi savo vaikus! Šitą tai aš galiu prižadėti!!

Heil Hitler!

(iliustracija rasta čia)

Teksto autorius – Jonas Jonka, kalba sakyta socialistinių mokslininkų konferencijoje, Minske, 2009 metų birželio mėn.

Garbingo mokslininko pageidavimu kalba netaisyta.

5

Medžiotojas Algiras Mykolas Brazauskas feisbuke!

Birželis 19, 2009

Sveiki! Džiugiai kviečiu prisijungti prie medžiotojo Algirdo Mykolo Brazausko palaikytojų(fanų) klubo facebook.com svetainėje!

Prelegentas internete linksmai išlieja paskutinių išgertuvių prisiminimus, linčiuoja neteisybės purvais liaudies žmogų drabstančius biurokratus (visai kaip sociologas Jonas Jonka, ar ne?), taip pat demonstruoja subtilų, stilingą ir filosofišką požiūrį į gyvenimiškąsias dilemas, pavyzdžiui,atsainų minios požiūrį į  legendos (medžiotojo) troškimą iškepti nudobtą stumbrą ir centrinėje Vilniaus aikštėje išdalinti jį ubagams, sulygindamas su “it jobana laiko spirale”.

Algirdas dažnai sako, kad kartu mes kursime geresnę ateitį. Žinoma, su sąlyga, jei pastarasis greitai nenuveis nachuj, užtarnauto poilsio slaviškai kalbančion žemelėn- pas Liuciferį raudonu kūjuotu, pjautuvėtu ir žvaigždėtu šaukštu verdančios smalos maišyti ir į degančių tarybinių išdavikų krosnį malkų grūsti.

Prisijunk tautieti! <- spragtelk ant šios nuorodos arba ant bebaimio nuožmiojo vado nuotraukos ir Tu jau išdidaus socializmo statytojo anketoje!


Algirdui tavęs reikia! Kam kitam jis pasigirs ką vakar nušovė?

Tapk Algirdo fanu dabar ir paskui galbūt neteks gailėtis!

2

Nuoširdumas

Birželis 19, 2009

Netikėčiausių dalykų pasaulyje nutinka. Vienas keisčiausių kaip tik ne per seniausiai nutiko mano vieninteliam tikram draugui – Rimantui. Tiksliau būtų sakyti – jis iškrėtė kai ką nepadoriai smagaus.

Jis nebuvo labai kalbus ar itin protingas bičas, sakyčiau, net galbūt gerokai vidutiniškas. Ir rūpėjo Rimukas, greičiausiai, tik man ir savo tėvams. Aš manau, kad Rimui atsibodo būti nepopuliariu ir dėmesio netraukiančiu ir jis sumojo pabėgti nuo taip slėgusios šeimos, aplinkos ir, nemeluojant, greičiausiai Jūsų visų. Mano draugas sumąstė nusižudyti – Iššokti iš aštunto aukšto. “Iš balkono bumbtelsiu ant asfaltuoto grindinio ir krisdamas padarysiu kai ką tokio, kad apie mane susuks tikrų tikriausią žurnalistinį reportažą, bent kelių televizijų vakaro žinioms” sakė jis.

Kaip vėliau paaiškėjo tai buvo tik genialaus plano dalis. Rimas neplanavo nusižudyti, tik susižaloti, ir nelabai smarkiai, tik tiek, kad visi patikėtų jog jis galėjo numirti.

Taip, jis iššoko ir taip, jis kaip cemento maišas tėškėsi į namo plyteles. Bet liko gyvas. Klausiate kas įvyko per Rimanto laidotuves? Kaip visi buvo apgauti? Atsakymas – sena egiptiečių “kniaukiančios minios” gudrybė.

Buvo surastas kiek didesnis už vidutinį katinas, sveriantis tiek kiek pats Rimantas (apie šešiasdešimt kilogramų), jam švariai, triašmeniu peiliuku nuskustas veidas, tušu padažytos akys ir kniauklį įgrūdus į kelių metrų ilgio karstą, skirtumo nuo ten gulėti turėjusio jaunuolio nebesimatė. Sunkumo kilo tik su bateliais – menkutėms murklio letenėlėms patys mažiausi lavonbačiai buvo per dideli, todėl tik uždėjus, kaip mat nulikdavo į šalis ir naujasis Rimantas atrodė it nevykęs pigus klounas, iščiustiname ponų vaikų gimtadienyje. Įdomu kur buvo rasti tokie mažučiukai bateliai Rimo antrininkui? Vaikiškuose laidojimo namučiuose „Užtilusi giesmelė“. Kainavo brangiai – bet vaizdas padengė visas išlaidas.

Buvo ir dar viena bėda – reikėjo surasti du baltus stiklinius rutuliukus, nes kol katiną nešėm iš automobilio į vonią, tam, kad padarytume jį kuo panašesnį į žmogų, du balandžiai užpuolė mūsų negyvu katinėliu nešiną ekipažą iš iškapojo pastarajam akis. Šią bėda išsprendėm kaskadininkui uždėdami madingus Gucci firmos akinius nuo saulės, veidrodiniais stiklais. Prieini pabučiuot gulinčiojo, lenkiesi – o ten, stikluose tavo atvaizdas. Iškart raudoms kitas ūpas.

Procesijos metu lakštingalų balsus pabalnoję raudotojai šimtgraminėmis stiklinėmis puto degtinę ir giedojo taip, kad ir man teko išspausti vieną kitą ašarą. Gedulingi pietūs buvo tikrai neblogi, ypač patiekalai iš žuvies. Silkė su grybais galbūt buvo kiek persūdyta, bet visumoje – tikrai neblogai.

Širdyje aš šypsojausi. Žinojau, kad dabar galėsime atsiskleisti kaip asmenybės ir nevaržyti savo jausmų vienas kitam. Mąsčiau, kad būsime kartu visą likusį gyvenimą, galbūt, pučiant mums palankiam įstatymų vėjui, net įsivaikinsime keletą našlaičių vaikų iš skirtinguose pasaulio kontinentuose esančių valstybių. Lėktuvo bilietas į Švediją buvo mano kišenėje. Išskrendu rytoj. Iš Vilniaus.

Aš atskrieju pas tave, Rimai. Šiek tiek kantrybės ir tu vėl skęsi mano glėby. Lik sveikas dabartini sukaustytas miesto rėžime, sveikas liberalizme! Hi, Liberty! Sveika Laisve!

P.S. Man nenuostabu, kad visi žmonės patikėjo. Ne dėl to, kad jie būtų kvaili ar kraštutinai patiklūs. Tiesiog Rimanto planas tikrai nebuvo kvailas – krisdamas iš keliasdešimties metrų jis suspėjo persišauti sau kelius. Kad atrodytų tikriau. Dėl žmonių.

(Netikras Rimas karste atrodė štai šitaip (J.Jonkos nuotrauka))

Skiriama visiems idėjiniams artistams.

3

Kaip mes begerdami alų Baltarusijos vietininką plaukiantį Nemunu sutikome.

Birželis 18, 2009

Sėdėjome mes, žodžiu, su Justu prie Nemuno, ten, netoli Vytauto bažnyčios, kur kauniečiams,degtinei gerti, yra sukaltos klasiškos tribūnos, krantinėje, vandens pusėn kojas persvėrę ir gėrėme alų. Šnekučiavomės apie visokias rimtas problemas – globalinį atšilimą, duonos kainas, alkoholio akcizo mokesčius, Lianzbergį (Dieve, kaip aš jo nekenčiu, to Čiurlionį grojančio kolūkių išdraskytojo), žvilgteliu vandenin – o ten, nepatikėsite, mūsų upių tėvu fekalija plaukia.

Ir tos fekalijos būta ne bet kokios, o gal dviejų suaugusių vyrų keturių kumščių, draugėn suglaustų dydžio! Maža to, atidžiau įsižiūrėję pamatėme – plaukikas , kaip bebūtų keista, Baltarusijos, tos didingos socialistinės šalies politinio žemėlapio kontūrus primena. Ką ten primena, juokinga sakyti, kad primena – Baltarusija, kaip iš akies lupta. O musėmis aplipusi! Viena per kitą ropinėja, dėl vietos po saule (tiksliau ant saulės) dantimis kovoti pasiryžusios!

Ką jus sau manote?? Priplaukia Baltarusijos kontūrų šūdas prie pat mūsų ir pasigirsta šūksnis, kirilica iššauktas, žinoma, musės į kraštus prasisklaido. Plūduro vidurį apnuoginus matome – sėdi ten gražuolis nykštukas. Mažulytis toks, sulyg moters nykščiu dydžio, šūdinas visas, išsiterliojęs, bet išsiviepęs ligi ausų! Seniai ir bebuvome matę tokį linksmą šūdų nykštuką.

Taigi pakelia jis savo apglemzotą veiduką ir taria mums:

-Sveiki Lietuvos piliečiai!
-Sveikas, šūdinasis nykštuk – choru, kiek pasimetę atsakome mes, – O tu dar ir šneki, gerasis?
-Taip, aš šneku. O ko man nešnekėti? Ir joks aš šūdinasis nykštukas. Aš esu Baltarusijos ŠŪDŲ PRINCAS! – Suriko sutiktasis pakiliu tonu. – o aplink mane – skraidanti mano kariauna!

Nustėrome, bet klausėme toliau.

-Aš čia su misija – tęsė linksmasis neūžauga, – plaukiau pasroviui tokį tolimą kelią šia išdidžia upe, iš pačios Baltarusijos širdies tam, kad įteikčiau kvietimą jūsiškiam šūdų diedukui, fekalijų karalystės vietininkui Lietuvoje! Kur, po galais, galėčiau jį rasti? Pasaulinis šūdžių konglomeratas jau greitai! privalau paskubėti!

Jo balso tembras mums neatrodė labai draugiškas, todėl nusprendėme netampyti liūto už ausų ir sakyti viską, ką žinome.

-Laisvės Sąjungos būstinėje – vienbalsiai atsakėme, – o kodėl tu plauki ant šūdų gniutulo, nykštuk? Ir iš kur gavai tokį milžinišką lyginant su tavimi pačiu?
-Mūsų Didysis Vadas – pasakė jis ir persižegnojo iš dešinės į kairę, – dotavo iš asmeninių santaupų! Čia – Lukašenkos ekskrementų bumbulas – ištaręs šį vardą jis vėl atliko mažą religinę procedūrą ir iš po šūdais aplapnoto žalio švarkelio išsitraukęs mažą ūsuotojo išgamos portretėlį, auksiniuose rėmeliuose, jį pabučiavo. – Pas mus taip įprasta. Mes, baltarusiai esame labai patenkinti tupėdami ant mėšlo krūvos. O jeigu ta krūvą – mūsų narsiojo vado – persižegnojo vėl, – esame netgi laimingi! O jūs, vaikigaliai, burnų neaušinę geriau sakykite tikslias koordinates!

Patriotiško slavo pasitaikyta.

- Kristijono Donelaičio 6-226, Prince, arba pažiūrėk ten prie „Merkurijaus“ taksi sustojime, juodas S klasės Mercedesas – pasakėme tikslų LLS buveinės ir Vytauto Šustausko darbo vietą, bet lyg žaisdami su ugnimi uždavėme dar vieną klausimą  – o ar jau buvai Akropolyje, Lukašenkos pasiuntiny?

Išgirdęs „Lukašenka“  žaliašvarkis jūreivėlis darkart išsitraukė ikonėlę ir ją pabučiavo.

-O kaip tu manai iš kur aš pirkau šį įstabų žalią kostiumėlį? Kur kitur gausi iš karto šūdiną švarkelį? – nušvito jis ir pridūrė, – „Lelijoje dabar 50% akcijos visiems vyriškiems švarkams! Suskubkite, prekių kiekis ribotas! (reklama apmokėta iš UAB „Lelija“ reklaminės sąskaitos). Na, aš jau plauksiu, pareiga šaukia. Likite sveiki, lietuviai! Oho-ho!

Nykštukas laiba, šūdina kojele atsispyrė nuo krantinės mūro, musės vėl aklinai apspietė visą gyvąjį, Baltarusijos kontūrus menantį laivelį, ir linksmasis šūdų ešalonėlis patraukė ieškoti nuolankaus savo tarno Lietuvoje.

-Įdomaus sutvėrimo sutikta – Konstatavau, baiginėdamas savo alų.
-Tikrai įdomaus – Atsakė Justas ir pridėjo, - einam ir mes šūdų dieduko paieškoti, gal judviejų susitikimą savom akim pamatysim. Labai jau įdomu ką jie susitikę kalbėsis… Gal pavyks ką nuklausyti?

0

Marginalų kovos menų turnyro mušeikos grįžo! Ponios ir ponai Jūsų dėmesiui – pirmoji A divizono pusfinalio dvikova!

Birželis 16, 2009

Sveikas sugrįžęs, mielas žiūrove! Kur buvai prapuolęs? Jono Jonkos vardo marginalų dvikovos pagaliau sulaukė Tavęs! Pirmosios įstabaus turnyro, plataus atgarsio žiniasklaidoje spėjusio sulaukti, A diviziono pusfinalio kautynės  prieš Tave!

Valiarijus Ivanovas VS Aušrinis Marija Pavilionis

VS

Raudonajame ringo kampe – draugingos sąjungos atributais pasipuošęs (plaukuose dailiai, it motušės ranka, įrišta pyne svogūnų, per stambų komunistinį kaklą perjuosta virvelė, skrodžianti smulkiuosius riestainiukus (baronkytės)), vilkintis guminiais tamsiai raudonais kaliošais, firminiu, kontrabandiniu džinsiniu kostiumu, iš dolerinės pirktu, pasirėdęs, Lietuvos syvais perpampęs komunistinis šliužas – Valiarijus Ivanovas. Sėdi visas laimingas ir ant kelių atsiklaupęs ir ant taburetės padėtą kažką peiliu knibinėja! Valiarijau, peiliai mūsų kovose draudžiami!
Juokaujame, žinoma. Mūsų kovose nedraudžiama niekas. Svarbu, tik tai, kad Tu, kovotojau, būtum marginalas! Tačiau ką tu ten taip knapstai, gerasis raudonas menkysta?
Taip, gerieji žiūrovai, Jūsų akys nemeluoja! Valiarijus švinuotu laikraščiu „Komjaunimo tiesa“ virtuvinės kėdelės paviršių nuklojęs, savo pimpalą, ant taburetkos padėtą, peiliu knibinėja. Džinsinės kelnės, fantastišką įsiaudrinusio prelegento apatinę kūno dalį dengiančios, gerokai apsmukusios, todėl laisvai pastebimas į užpakalį daugiau nei iki pusės įkišto degtinės butelaičio kaklelis.

Gerk, Valiarijau, gerk, tau prireiks drąsos, nes kitame ringo kampe – neapykantos padoriam gyvenimui šūdais besispjaudantis Aušrinis Marijus Pavilionis. Kiurkso rankas it melstųsi susidėjęs. „Kam meldiesi“, klausiu aš. „Pašol ty nachui“, nutyli kovotojas.
Pikto laisvės, lygybės ir brolybės nešėjo pasitaikyta!
Kokiais ginklais naudositės šiandien ir kam, po galais, meldžiatės?“, nuaidi balsas arenoje. „Netavo sukruštas reikalas, netolerantiškas gyvuly, netrukdyk man su stabais mintimis kalbėtis. Meldžiuosi visiems Dievams, kad anei vieno neužrūstinčiau“, ataidi iš Pavilioninio tatamio kampo. Religingo kovotojo būta! Lai visi tie Dievai tau padeda, sukruštas, nei tai vyre, nei tai moterie!

Valiarijus tuo metu butelaitį bebaiginėdamas linksmai bendros liaudies respublikos himną pragerta gerkle plėšia.

Nuaidi gongas. Dzimb-dzirim! Lai kraujas liejasi laisvai, bet su saiku!

Valiarijus nusiima baronkų karolius, meta svogūnų pynę į žiūrovus (šie juos gaudo kaip kokio žymaus futbolininko marškinėlius po paskutinėmis sekundėmis laimėtų krepšinio rungtynių) ir strimgalviais puola Aušrinį. It dviems dangaus vėjų gūsių jėgoms susidūrus, nugriaudėja klaikus perkūnas. Į visas puses pasklinda dulkių kamuoliai, girdisi duslūs vyrų riksmai. Tai kova, tai įtemptos muštynės, gerbiami Jono Jonkos vardo marginalų kovos menų turnyro stebėtojai!

Dulkės prasisklaido, Valiarijus Ivanovas – krenta paslikas, tačiau ir Aušrinis šį tą patyrė – minėtasis degtinaitės butelis, Valiarijaus Ivanovo mikliai ištuštintas, kažkokiu būdu atsidūrė Aušrinio Marijaus Pavilionio kloakoje!

Vienas, du, trys – kova baigta! Aušrinis Marijus Pavilionis kelia rankas į viršų, jis – A divizijos finale! Išsitrauk iš subinės tą stiklinį daiktą ir ateik pasikalbėti, Aušriniau.

Aš visada labai gerai kovoju, todėl tas myžalbarzdis Valiarijus Ivanovas man vieni juokai“, pasitikėjimu savimi tryško kovos laimėtojas. Šiandieninis didvyris, paklaustas kaip jo kloakoje atsidūrė tuščias butelis atsakė: „O ką? Priešininkas buvo toks silpnas, kad spėjau ne tik jį mirtinai sulupti, bet ir skirti šiek tiek dėmesio sau!“

Dėmesys sau – dalykas rimtas bet kuriam stipriam vyrui. Sveikiname Aušriniau! Susitiksime A diviziono martingalų taurės finale! Neužriesk nosies, favorite, verčiau ruoškis dar nuožmesnėms kovoms. Laukia dar stipresni varžovai!

A diviziono lentelė dabar atrodo taip:

21

Dizaino darbelis vienai firmelei

Birželis 12, 2009

Gavau užsakymą padaryti internetinį 500X100 baneriuką vienai kulinarijos firmai”. Sakė, kad iš pradžių turi būt kažkas seksualaus, kad pritrauktų akį, o po to turi nustebint.

Alkava

Pradžia stipri, bet ar nustebino?

Už šitą darbelį gavau 30litų ir “mascarpone” tortą.

5

Račas – Lietuvos metų interneto žmogus? Baik, ką?..

Birželis 11, 2009

Kas kol miegojau kažkas tą buvusį Pakso pakaliką paskelbė metų interneto žmogumi?

Kris galvos už tokį neapgalvotą poelgį.

Skaitytojai, ar man pareikalauti atitinkamų institucijų atsakomybės? Nes aš galiu.

2